Laiškai - sau ir visiems

Pastebėjau, kad paskutiniu metu blog’e tai pas Gluosnį, tai pas Linoretą gvildenama moterų emancipacijos, net feminizmo problema. Kai suvokiau, jog neįsitilpsiu į komentarų rėmus, nutariau atskirai iškloti savo mintis ir pasidalinti vargana moters dalia…

Perspėjimas: silpnų nervų lankytojams - toliau neskaityti.

Pirmasis mano išnaudojimas kaip moters prasidėjo žiloje senovėje, kai, dar draugaujant su būsimu vyru apsilankėme jo mamos sode. Labai jau skanūs obuoliai kabojo aukštai medyje, todėl, ilgai nesvarstęs, vyras švystelėjo mane obelin, pavymui dar krepšį mestelėjo. Laiminga, pasiekusi tokias gyvenimo aukštumas, strykčiojau nuo šakos ant šakos, lyg makaka, rinkdama pačius gražiausius vaisius. Ir tada iš savo aukštybių išgirdau, kaip  dar būsima anyta, susiėmusi už galvos aikčiojo, kad moteriai toks “sportas” labai jau nepridera. Pasijutau kaip nuodėmingoji Ieva, metama iš Rojaus. Bet, dabar galvoju, kad jai tada tų gražiausių obuoliukų pagailo…

Deja. Kuo toliau, tuo labiau buvo naikinamas mano moteriškumas. Kai įsigijome namą, tai ir plytas, ir akmenis savo gležnomis moteriškomis rankelėmis ne dėl kūno linijų tobulinimo kilnojau - na, net negalėčiau pasakyti tiksliai dėl ko - pinigų stygiaus ar noro kuo greičiau įsikurti. O gal iš didelės meilės vyrui.

O didžiausia lyčių (ne)lygybė pasireiškė, kai valėme šulinį. Kaip manote, kas tupėjo jo dugne, septynerių rentinių gylyje (padori dama net nesivargintų išsiaiškinti, kas tas rentinys) ir, pamynusi savo klaustrofobiją ir dar šimtą kitokių fobijų, gramdė šulinio dugną iki balto smėliuko? Kaimynės tik tulžingai kraipė galvas, užtat kaimynai garsiai pavydėjo mano vyrui. Vien dėl to jau verta buvo užsiimti tokia speleologija - archeologija.

Neseniai paskambino geriausia draugė ir kad ėmė entuziastingai sveikinti… Aš, žinoma, nepraleidau progos pasišaipyti, kad ji smarkiai pavėlavo - Naujieji ir Trys Karaliai jau kur nukeliavę… “Taigi jūsų vestuvių metinės,” - net pyktelėjo. Aha, kitą dieną nupirkau pačią ilgiausią ir raudoniausią rožę ir čia pat įteikiau nustebusiam ir laimingam vyrui. Tuo pačiu energingai prisitraukiau ir pabučiavau, vos ne plojant gėlių pardavėjoms. Ir, jei kas užginčys, kad turėjo nutikti priešingai, galiu užtikrinti - tikrai buvo verta…

Taigi, jei kada kam prireiks pastumti iš pusnies mašiną ar padiskutuoti apie novatorišką namo šildymo sistemą - aš jūsų paslaugoms. O rankinėje visada nešiojuosi metrą - ruletę ir kamščiatraukį. Juk niekada negali žinoti, ar netoliese bus vyras, kai smagioje trapių moteriškių draugijoje staiga ims troškinti.

Gavau netikėtą anoniminę žinutę iš mano blog’o lankytojo(-os). Keista, švelniai tariant, žinutė. Pikto, nelaimingo, ligoto žmogaus. Sako, kad neatpažįsta manęs blog’e … ir ne tik tai…   Na, iš mane pažįstančių, tai, kiek aš žinau, tik trys asmenys čia užsuka.  Ir tai gerokai per daug… Anonimiškumo praradimas jau įstato į rėmus, pristabdo laisvę interpretacijoms, galų gale, apriboja nuoširdumą… Net nuosavas vyras nieko neįtaria apie bernadetos egzistavimą. Nors, gal tik neišsiduoda?… (Brangusis, jei čia randi kažką per daug teigiamo apie save, tai, atmink, kad tai tik kažkokios Bernadetos blog’as, todėl per daug nepasikelk:) Ai, ir dar, manau, kad savo blog’e galiu tvarkytis ar pramogauti ir grybauti, kaip nuosavoje pievoje, ir tikrai gaila, kad net tai kažkam užkliūva.

Na gerai, kad  neprarasčiau nenusivylusios namų šeimininkės įvaizdžio, reikia greitai atkapstyti senąją Bernadetą ir bandyti kiek pakeisti kvapą ir skonį. Taigi, imu pakelį šaldytos bemielės sluoksniuotos tešlos su gausybe visokiausių E . Ant lakštų barstau cinamono miltelius su  cukrumi, vynioju ir pjaustau griežinėliais. Kepu 10 - 15 min. iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ir turiu Sausainius su Patrepsėjimais (mes taip juos vadiname, bet čia jau kita  istorija) - greitus, gražius, pigius, skanius, todėl staigiai ir nepastebimai išnykstančius. Iš serijos: Dingę…

Deja, gal nuo sausainiukų, o gal nuo tingaus gyvenimo būdo, laimingos kalorijos susitelkė į dailų riebalų sluoksnį, ir įsikūrė įvairiose kūno vietose. Mano svoris pasiekė visų laikų rekordą ir net išsišiepęs grasina dar įspūdingesniais rezultatais.

Taigi, paskelbiau karą, ir todėl jau keli vakarai mano virtuvėje,    ant autostrados, vedančios teisiai į šaldytuvą, pačioje matomiausioje ir nepatogiausioje vietoje,  įsikūrė svarstyklės…

Dar viena priemonė prieš kalorijas - šilti ir patogūs batai, ausinė kepurė už 1 eurą ir be galo laimingas, garuojantis Barsas, iki žemės iškritusiu liežuviu,  smagia ristele vakarais kartu su manimi klampojantis po sniego pusnis.

“Jei Dievas egzistuoja, tai Jis yra antgamtinė būtybė

Jei Jis yra antgamtinė būtybė, tai jo nesaisto gamtos dėsniai.

Jei Jo nesaisto gamtos dėsniai, tai Jam nėra ir laiko ribų.

Jei Jam nėra laiko ribų, tai Jis esti ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje.

————————–

Jis galėjo egzistuoti prieš Didyjį sprogimą, galėtų egzistuoti ir tada, jei visata kada nors išnyktų.

Jis galėjo tiksliai žinoti galutinį visatos raidos rezultatą dar tada, kai ji nebuvo prasidėjusi.

Jis galėjo iš anksto žinoti apie vienos spiralinės galaktikos pakraštyje būsinčią planetą, kur susiklostys gyvybei palankios sąlygos.

Jis galėjo iš anksto žinoti, kad vykstant natūraliąja atranka grįstai evoliucijai, šioje planetoje atsiras protingų būtybių.

Jis netgi galėjo iš anksto įžvelgti šių būtybių mintis ir veiksmus, kilsiančius iš laisvos jų pačių valios.”

ZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZ

TAČIAU:

“Jei tobulėjantys mokslai vėliau panaikins iki šiol esančias gamtotyros spragas, dabartinis mūsų poreikis jas užpildyti Dievu, gali sukelti tikėjimo krizę.”

Dažnai, ieškodama atsakymų į užpuolusias problemas,  gilindamasi į save ir aplinką, pagaliau vis tiek, noriu ar ne, atsigręžiu į Dievą. Analizuoju, sveriu už ir prieš,  tikėdamasi atspėti: kas tie stebuklai, įvykiai, vykstantys šalia mūsų ir mumyse. Ar  tai nepanaudoti mūsų gabumai, neišbandytos, neištirtos proto  ir smegenų vingių galimybės, užslėpti ir neatrasti dėsniai ar nepažįstamos energijos impulsai? O gal kažkas šalia ar aukščiau mūsų valdo ir reguliuoja mūsų gyvenimus, nukreipia tik jam vienam suprantama kryptimi? Taigi, viską bandau pagrįsti mokslu, faktais, formulėmis… Su abejonėmis, atsargiai, tik pačiais pirštų galiukais bandau prisiliesti prie paslapties, kurią kažkas jau tikrai įsivaizduoja, kad įminė ar tik tokiu dedasi… Prie kažko, kas tikisi būti garbinamas (tas man keisčiausia) ar bent deramai įvertintas už altruizmą, pasiaukojimą, kad išpirktų kitų nuodėmes - atrodytų beprasmišką ir todėl net neatrodantį realiu…

Gluosnio, paskui ir Atfatf blog’uose radusi atsiliepimus, susidomėjau knyga Francis S. Collins \”Dievo kalba\ Nežinau tiksliai, ką tikėjausi ten surasti, atsakymus į kokius klausimus… Vis tik abejojau, įsigyti šią knygą ar pamiršti…

Tuoj po Naujųjų paskambino pusbrolis, linksmas, “kompanijos” žmogus, toks visuomeniškas pilietis. Tradiciškai pasveikino su Naujaisiais  metais. Ir štai, jo žodžiai, dar ir dabar skamba ausyse - kaip smūgis  į smegenis: “Žinai, šiemet sutikau pačius geriausius gyvenime savo Naujuosius - Bažnyčioje…”

Nusipirkau “Dievo kalbą” , pradėjau skaityti - kasdien po kelis puslapius, kai kuriomis dienomis net neatsiverčiu. Jaučiu, privalau kažką išsiaiškinti… Vis labiau įsitraukiu… Bet kuo toliau, tuo daugiau klausimų… Niekaip neišsivaduoju iš materializmo šalininkų būrio…

Juokaujame, kad šeimoje naujas hobis atsirado… Peržiūrėjau “išlydėtojus”, ir vyrui pasiūliau - juk reikia skubiai su kažkuo aptarti, pasidalinti mintimis, net pasiginčyti. Įdomu  buvo vogčiomis stebėti savo vyro veidą, kurį “įjungė”, žiūrėdamas šį filmą - susikaupęs,  kartais pasišlykštėjęs, kartais nusijuokdamas, atidžiai ir nuosekliai, ne taip, kaip aš, vis pribėgdama, pasiblaškydama, pauzindama…  Mūsų skoniai panašūs, tiesa, tik filmus su Č. Čaplinu jis gali žiūrėti be perstojo, kvatojasi sau vienas…

Taigi, pabandysiu archyvuoti peržiūrėtus filmus. Bent jau tuos, kurie verti dėmesio, o kadangi,  peržiūrėjusi filmą, ištrinu, noriu bent čia sąrašą pasilikti.

Japonų kūrinys “išlydėtojai” (Departures)  pas mane atsirado, po s-j rekomendacijos. Kai tik pradėjau žiūrėti, pirma mintis buvo: “na, ką čia man dabar įsiūlė?” Bet vėliau…  Viskas vyko lygiai taip, kaip minėtas ponas buvo prognozavęs - ir juokiausi, ir stebėjausi, ir  ašarą braukiau.
Šis filmas apie violančelistą, kuris netikėtai buvo priverstas atrasti savyje gabumus visai kitokiam “menui”.

Turinio pasakoti daugiau nesiruošiu - ne todėl kad nesinori, yra priešingai, o dėl to, kad, tikiu, atsiras ir daugiau susidomėjusių. Taigi, gero žiūrėjimo.

Išlydėtojai (Departures) 2008 .

Ir dar. Laukiu naujų filmų pasiūlymų:)

Mes jau labai suaugę ir orūs sau. Mes mokame elgtis padoriai ir kilniai, dėvėti tik priderintus rūbus, kalbėti gražiais ir protingais žodžiais, tobulai šypsotis, grakščiai nusisukti ir nesikišti į svetimus reikalus. Išlikti teisiais ir abejingais ten, kur pilna tokių pat kaip ir mes.

Sėdžiu šiltai automobilyje ir nuobodžiauju, laukdama vyro, užtrukusio žvejybos parduotuvėje. Atsainiai klausausi muzikos ir abejingai žvelgiu pro langą.

Ant šaligatvio krašto, palei  “Norfą”, sėdi mažas pilkas susigūžęs Bomžas - toks pat nuobodžiaujantis ir abejingas. Netikėtai prisiartina Pilietis ir, o Dangau, į šiukšlių dėžę įkrinta stiklinis butelis nuo alaus. Bomžas stveria jį “dar šiltą”. Ir tada prasideda. Išsitraukia pirštinę ir taip meiliai, kruopščiai, lyg antikvarinį juvelyrinį dirbinį, nuo kakliuko iki pat dugno lėtai ir stropiai blizgina vertingą radinį. Taip pat atsargiai butelis keliauja į baltą polietileninį maišelį. Tada pasirausia ilgos, aiškiai per plačios tokiam vyriokui, striukės kišenėje, atsargiai ir ilgai skaičiuoja ten saugotus centus.

Mintyse skaičiuoju ir aš, ir labai tikiuosi, kad viskas bus gerai, kad užteks. O jeigu ne?… Ir vos vos sutramdau savyje norą iššokti iš mašinos, prieiti prie vyrioko ir išsitraukti piniginę… Bet. Juk padorūs, save gerbiantys pižonai, privalo sėdėti šiltose mašinose ir, užliūliuoti muzikos garsų, sklęsti mintyse per sočių ir  linksmų Kalėdų, Naujųjų prisiminimus, padūsauti apie bereikalingas išlaidas ir kasdienius banalius rūpesčius ar čepsėti svajojant apie  kaloringą vakarienę…  Tuo metu Bomželis nušvinta, išsitiesia ir negaišdamas patraukia link parduotuvės. Veide - aiškus tikslas, laimė ir viltis.

Net pačiai man netikėta, kad ėmiau aprašinėti filmą, juk nelaikau savęs labai didele filmų žiūrėtoja, o patinkamą randu dar rečiau. Todėl, kai kiti įninka į iš ekrano sklindančius vaizdus, aš pasirenku knygą. Bet, ar čia užsikrėčiau nuo Atfaft, ar tiesiog pribrendau pokyčiams, tačiau, po be galo stiprų įspūdį palikusios “Salos”, ėmiau labiau domėtis kino menu. Net panorau susidaryti tokių filmų sąrašą - o kas geriau tam tinka, jei ne blog’as.

The Reader

Filmas “Skaitovas” (The Reader) 2009. Praėjusio amžiaus šeštas dešimtmetis, Vokietija. Penkiolikmetis Maiklas užmezga romaną su  dvidešimčia metų vyresne Hana, kurią nuostabiai suvaidino Kate Winslet.  Prieš pasimylėdama su paaugliu, Hana dažnai prašo Maiklo jai paskaityti knygą. Vėliau Maiklas, jau teisės studentas,  sutinka ją teisme, kur moteris kaltinama dalyvavusi SS veikloje, prisidėjusi prie žydų genicido. Išdidi moteris neišsiduoda, kad nemoka skaityti, todėl gauna maksimalią bausmę - iki gyvos galvos. Maiklas skaito knygas ir jai į kalėjimą siunčia savo audioįrašus… Pagaliau amnestija, Hana išleidžiama… Smulkiai nepasakosiu, gal kas sugalvos pasižiūrėti - ir tikrai neapsiriks.

Filmas sukrečia, sukelia prieštaringas mintis, meistriškai parodytas vokiečių santūrumas, net išorinis šaltumas ir, kartu, begalinis jausmingumas.  Kate Winslet nuostabi. Už šį vaidmenį aktorė gavo savo pirmąjį Oskarą.

Jauna giminaitė studenčiokė Gintarė grįžo atostogų į gimtąjį Žemaitijos miestelį. Tėvai užsienyje, todėl šeimininkauja viena. Žiūriu, skaipe šokčioja žinutė nuo jos (vertimas iš žemaičių kalbos nepridedamas):

Gintarė: - laba, ka reišk, ar galit išverst iš rusų į lietuvių: stancii nie naidieny podkliucite antenu? Pas mani nėr rusiškas klaviaturas.

Aš:  - Stotys nerastos, prijunkite anteną. Tu kuo ten užsiiminėji?

G. - teliks ruode ruode ir nebruoda

Aš: - aha, tai atjungta antena?

G. - jauciu lauke apšale, nes trobuo judink nejudinis ta kištuka

Aš: - nenudribk nuo stogo

G. - nelipsiu šnd ant stuoga nė ant aukšta, ten elektras ta nėr

Aš - gerai, sėkmės

G. - nuje. Iki.

(Panorau išsisaugoti mūsų susirašymą:)

O visiems visiems blogiečiams linkiu ramių, jaukių, taikių švenčių. Ir, jei kartais taip nutiks, kad teliks nebruodys, lai visada būna šalia tie, su kuriais apie teliko egzistavimą net neprisimintumėte. Nors, būti vienam reiškia ne būtinai tą patį, kas būti vienišam, geriau  šventes sutikite apsupti pačių mylimiausių ir artimiausių žmonių.

Staiga supratau, ko man reikia. Išbraukiau ir ištryniau visus planus - užrakinau duris ir rūpesčius,  išjungiau muziką ir pasikviečiu tylą… Ir štai - kambaryje tylu tylu, tik už lango monotoniškai ir nerūpestingai šnara nepiktas gruodžio lietus. Ir niekur nereikia skubėti, ir niekas nesibeldžia į duris… Ant staliuko garuoja didelis puodelis kavos, rankose storas detektyvas. Širdyje ramybė ir darna, o mintyse tik viena viltis, kad niekas visos tos idilės nesugriautų…

Kartais, kad pasijausčiau tobulai, man reikia tiek nedaug… Kartais pasyvi tinginystė  yra gėris…

Ir ko tik nenutinka mūsų, iš pirmo žvilgsnio, paprastuose gyvenimuose. Kartais likimas pakiša progas, kurių neišnaudojame, o kartais patys ieškome, ko nepametę… Neseniai draugė susijaudinusi papasakojo tokį nutikimą:

‘Važiuoju iš darbo namo.  Jaučiuosi išsekusi ir  pikta. Autobusas apytuštis, tolstant nuo centro, žmonių dar mažėja.  Sėdžiu ir apmąstau savo gyvenimą. Jau daug metų gyvenu su vyru, visada vieną jį teturėjau, kaip avelė įsimylėjau dar mokykloje ir apie kitus net minčių nekildavo. Nors jaunystėje, oi, daugelis bandė kabinti. Bet, jei nesulaukia atsako, jei pati kitais nesusidomiu, tai ir progų neištikimybei nepasitaiko. Įdomu, o kaip mano vyras? Negi ir aš jam vienintelė? O gal tik nežinau?

Ir staiga pasijuntu kažkaip nejaukiai - ogi mane per veidrodėlį įdėmiai apžiūrinėja autobuso vairuotojas. Akies krašteliu ir aš žvilgčioju - ne, nepasirodė, net žvilgsniai akimirkai susitinka. Betgi ir naglas, išdykėlis…

Net šiurpuliukai per kūną bėgioja - seniai niekas taip  akivaizdžiai manimi nesidomėjo.  Vyriškis nenustoja žvilgčiojęs. Atsargiai apžiūriu jį  ir aš - simpatiškas, maždaug mano metų, šiek tiek pliktelėjęs, išraiškingos akys, atkaklūs veido bruožai - tokie lengvai neatsitraukia. Pasitempiu, ištiesinu pečius, krestelėju plaukus, įjungiu paslaptingą šypseną… Gyvenimas ne toks ir pilkas… Ak, kodėl nepasidažiau ir nepasiryškinau lūpų…

Taip besišaudant žvilgsniais, autobusas visai ištuštėja -  lieka diedukas ir pusamžė moterėlė su berniuku. Jau čia pat ir mano stotelė. Net gaila… Gracingai atsistoju ir plaukiu link išėjimo. Autobusas sustoja, bet  mano vairuotojas durų neatidaro, atveria tik priekines duris. Ai, kas bus, tas. Šypsodamasi artėju lik jo…

“Ponia, jūs važiuojate be bilieto, aš stebėjau,” - piktokai iškošia pro dantis…

“…Aa, pas mane nuolatinis…” - nuraudusi rausiuosi rankinėje ir, parodžiusi, sprunku pro duris. Et, o aš , sena tarka, įsisvajojau…