BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pažadai ATFui, Tomas Zauka ir kt.

2015-01-18 parašė Bernadeta

Retai čia beužsuku. Net nebesijaučiu sava… Priežastys įvairios ir ne visada įdomios. Na, bet visiškai neužsidariau. Sukuosi savame nedideliame  rate, kaip soti voverė. Kartais patingėdama, kartais smarkiai įsibėgėdama. Draugus stebiu, jei ką ;)

Egzistuoju sau be didesnių tikslų, tik retsykiais su staigiomis smagiomis idėjomis. Tie patys artimieji, draugai, tos pačios panašios dienos, mėnesiai…
O šį laiškiuką brūkštelėti paskatino dar 14-ųjų pavasarį lyg ir duotas pažadas mūsų bičiuliui Atf apie paminklą lakūnui. Tik nežinau, ar Atf čia dar užsuks….

Taigi, “valydama” fotiką aptikau nuotraukas,  pernai vidurvasarį darytas. Truputį pasiguglinau ir sužinojau, kad tai paminklas nepelnytai užmirštam Tomui Zaukai (1899-1970). Gimė jis Rokiškio valsčiuje, kurį laiką gyveno ir palaidotas Kuršėnuose. Dirbo revizoriumi tarpukario Finansų ministerijoje, buvo Lietuvos aeroklubo Sportinės eskadrilės lakūnas. Buvo gana spalvinga asmenybė, neišvengė lagerių, KGB įskaitos. Ir dar, pasirodo, tai jo pastangomis Puntuko akmenyje atsirado ne vokiečių nacių ideologo, o Dariaus ir Girėno bareljefai. T. Zauka rūpinosi ir Dariaus ir Girėno palaikų išsaugojimu, jų deramu atminimu.

Daugiau galima paskaityti įdomiame Virginijos Skučaitės straipsnyje: http://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/legendiniu-lakunu-bareljefai-buvo-kalami-slapta-405610#ixzz3OyZJYC82

Rodyk draugams

Kitos A. Baricco knygos, arba, gal kas žinote gerą kirpėją?

2014-07-24 parašė Bernadeta

Ar čia ilgai lauktas, svajotas karštis veikia, ar tokios aplinkybės susiklostė, bet šiandien esu pikta ir išsunkta. Mat, buvau susitikime su vampyre - tai tokia žmogų rūšis, katrie kaskart iš tavęs nusiurbia dalį gyvenimo džiaugsmo, kantrybės ir sielos ramybės. Gerai, kad turiu amžiną priešnuodį - visišką atsiribojimą nuo šitokių užpuolikų.
Jau esu minėjusi, kaip neblogai turėti beveik kieme kirpėją. Tik, gal ne tokią pleputę visažinę, kaip Bronelė. Prisipažinsiu, vos neatsikėliau pusiau kirpta, pusiau šukuota ir nepabėgau.
Kai tik atsisėdau pas ją į kėdę, kirpėja pradėjo dejuoti, kaip bus blogai, kai įves eurą. Paskui paleido tiradą apie valstybės skolas ES, apie dukrą, negavusią darbo čia, todėl jau keletą metų puikiai gyvenančią JK. O baigė - nerūpestingu gyvenimu, nemokamom sanatorijom, gydymu, butais “prie ruso”. Ilgai rėkavo, mosakavo rankom, o aš tik drebėjau, maldavau kad nutiltų, kad nenukirptų ausies ar neišdurtų akies. Juk negalėjau ginčytis, kol jos rankose aštrūs ginklai, vis žvangantys į taktą jos balsui…
Pagaliau išspjovė paskutiniu nuodus ir pasisakė… besiskirianti su vyru… Vargšas Vytas, gal, pagaliau taps laimingu, pagalvojau.
Tokiai sujauktai nuotaikai pataisyti užbėgau bibliotekon, ten sutikau senąją savo draugę bibliotekininkę Mariją, išmintingai atsisakiau kavos (bijojau, kad Bronės nuodai iš manęs dar nebus išgaravę).
Pasičiupau bent keturias Alessandro Baricco knygas.
Dar šį vakarą tikiuosi ramiai atsisėti, atsiversti pirmą pasitaikiusią ir išsivalyti sielą.

Rodyk draugams

A. Baricco “Misteris Gvynas” - skaitymo malonumas

2014-07-16 parašė Bernadeta

Perskaičiau gal per porą pusdienų, tokia nestorulė knygelė pasitaikė. O tada išėjau pasivaikščioti su šunimi, nes staiga užsinorėjo pabūti vienai ir viską persverti.
Keliavome ne išdailintais takeliais link ežero, kur žiemą vasarą netrūksta žmonijos, o tolyn už miesto, į pievas, kur, beje irgi prasidėjo individualios statybos. Smarkiai plečiasi mūsų rajonas, greit nebeturėsime to gabalėlio laukinių netvarkingų krūmynų. Na, o ten mudu susitikdavome ne tik gervių, stirnų, vilką, bet ir vieną keistą žmogėną - atsiskyrėlį, susirentusį gal metro aukščio palapinę iš šakų ir žolių ir pragyvenusį taip visą vasarą.
Atitrūkusi nuo realybės, viena įsiliejusi į fantastišką gelstančių smilgų ir kvapnių viržynų peizažą, net pamiršau šunį, taigi, net krūptelėjau, kai jis klausiamai, šlapia nosimi ėmė man baksnoti koją. Kartais vienatvė (su šunimi:) yra toks gėris, geriausias vaistas nuo tempo, nuovargio, pykčio ir neišvengiamų nesusipratimų…
Bet, apie knygą. Knygos “Misteris Gvynas” herojus, žymus rašytojas spaudoje paskelbia 52 dalykus, kurių niekada nebedarys. Vienas iš jų - niekada neberašyti romanų. Jis ilgai neištveria nerašęs, blaškosi, nes nerašyti negali… Tada užklysta į paveikslų galeriją ir netikėtai supranta, kad nuo šiol rašys… portretus.
Alessandro Baricco “Misteris Gvynas” pasiėmiau iš bibliotekos, bet tai knyga, viena iš nedaugelio, kurią galėčiau turėti ir namie.
“Kas derina pianinus, nemėgsta jų išderinti”
“Be baimės nepadarysi nieko gero”
“Mirtis - pats tinkamiausias senėjimo būdas”
“Ji ėmė tikėti, kad ne viskas turi vienodą reikšmę ir kad kas nors kažkur protokoluoja kiekvieną mūsų poelgį ir vieną dieną, žiūrėk, ims ir pateiks sąskaitą”
“…jiedu ne iš kart prisiminė, kad, mirus žmogui, kitiems priklauso gyventi ir už jį, nes nieko kita tinkamesnio nėra.”

Viskas knygoje taip sujaukta, netikėta, bet nenuobodu, net poetiška. Autorius, man jis genialus, parašė dar dešimt knygų, reikės būtinai susirasti.

Rodyk draugams

Žali žmogeliukai man nebebaisūs

2014-07-07 parašė Bernadeta

Važiuojame sekmadienį link namų, dvidešimt pirma valanda. Jau nebetoli. Užsukame į pustuštę degalinę.
Ir čia nušvinta akys ir širdys: du jauni užpylėjai ir pusamžė valytoja, prisidėję ranką prie širdies, garsiai traukia: “…tegu Saulė Lietuvoj tamsumas prašalina…” Moters balsas gražus, stiprus, kaip kokia mama su vaikais ji didžiuojasi esanti lietuvė.
Kol susivokiu prisijungti, trijulė jau baigia, šypsosi, grįžta prie darbų. Aš susijaudinusi pasveikinu su šventėmis…
Viskas atrodo taip natūralu, paprasta, lyg kasdien dieną pradėtume ir baigtume himnu. Ir visai jiems nesvarbu, mato kas nors ar ne, ar filmuoja televizija, ar blykčioja kameros ir stebi rinkėjai. Tą minutę jie yra patys savimi…
Ramu ir man. Viskas švaru ir aišku.

Rodyk draugams

Gydymai

2014-06-04 parašė Bernadeta

Ai, tai ATF užvedė temą apie užpiltines.
Jau esu šiek tiek pasakojusi apie kaimynę Bronę kirpėją. Naudinga tokia kaimynė pasitaikė, kai užsideda akinius, tai ir apkerpa visai pamanomai - kirpykla vos ne kieme, kiekvienos moters svajonė. O mano vyrą dar ir nemokamai, nes jis, tai spyną jai paremontuoja, tai obelį paskiepyja, tai čiaupo tarpinę pakeičia. Turi ir ji vyrą Vytą, berods jau trečią - advokatą, garbaus amžiaus, solidų pensininką, gerokai už save vyresnį. Ir vynioja kirpėja jį aplink pirštą, kaip paklusnią garbaną prieš ir pagal laikrodžio rodyklę. Vienintelė Vyto pramoga ir hobis, kai ištrūksta iš žmonos nagų - domėtis II pasauliniu karu ir Hitlerio “žygiais”.
Bet, ėmė ir nutiko visai nelinksma istorija - prieš keletą metų susirgo žmogelis prostatos vėžiu. Važinėjo jis pas Kauno, Vilniaus specialistus. Praėjo visus su šia liga susijusius pragarus ir skaistyklas…
Visiems juk aišku, kad tokiu atveju, turbūt, ir už šiaudo griebiamasi…
Taigi, parvežė patikimi geradariai jam iš Rusijos stebuklingų žolelių užpiltinės puslitriniame butelyje nuo degtinės už 400 Lt. Ar nuo ypatingų žolių, ar nuo alkoholio, ar nuo kainos, bet ėmė taisytis jo sveikata. Ištuštino, išlašino vieną butelaitį, Bronė kitą užsakė… Energija, nuotaika dabar trykšta žmogus, jau ir apie jo ligą visi primiršome.
Bet, vat, ėmė Bronė kirpėja ir prasitarė man, kad šnapsas lietuviškas, o žoleles čia pat, paežerėj surankiojo… Kaina, aišku ta pati, kaip rusiško varianto…
Tyliu, net vyrui neprasitariu apie jos klastą. Nors, nesmagiai jaučiuosi.
Na, bet svarbiausia juk tai, kad padeda…

Rodyk draugams

Nėra pavadinimo

2014-06-02 parašė Bernadeta

Sveiki, sveiki. Neužmiršau čia nei draugų, nei prietelių :) Tik toks sąstingis, monotonija gyvenime. Gal kas ir vyksta, prisipažinsiu, pagalvoju: va, sėsiu ir parašysiu blog’e… Bet… mintys į dešinę, pirštai į kairę… ir atidedu rytdienai. Bet noras dalintis laiškais nedingo… Tik..
Sunku gyventi,
kai gyventi lengva.
Kai nėr nei rūpesčių tikrų,
nei tikro tikslo.
Kai rodos, kad ne laikas slenka,
o sukas nereikšmingai laikrodžio rodyklė…
(berods, A. Baltakis?)
Tai va :)

Rodyk draugams

Kazuo Ishiguro “Neleisk man išeiti” - knyga ir filmas

2014-03-02 parašė Bernadeta

Šią knygą pačiupau tik dėl to, kad autoriaus pavardė japoniška. Tik paskui sužinojau, kad jis nuo penkerių metų gyveno Jungtinėje Karalystėje. Parašyta subtiliai, rafinuotai, jautriai - taip, kaip įsivaizduoju japonus… Ši knyga iš tų, kurią norėčiau prisiminti ir parekomenduoti.
Iki pusės knygos nesupratu, apie kokius vaikus čia pasakojama, kur jų tėvai, kodėl jie izoliuoti nuo visuomenės… Kol jie bando parodyti savo sielos turtingumą ir grožį, kiti tik abejoja, ar jie iš viso turi sielą… “Neleisk man išeiti” galima būtų pavadinti fantastine knyga, deje, viskas labai realu ir įtikėtina. Ir visai šalia gal net vyksta tokie dalykai…
Romane keliais etapais aprašomas jaunos merginos Keitės gyvenimas: dabartis, iš kurios prisiminimais nukelia į vaikystę ir paauglystę, o vėliau vėl grįžta į esamąjį laiką. Keitė dirba slauge, tačiau tai tik laikinas užsiėmimas, nes jai, kaip ir kitiems jos likimo draugams, lydėjusiems nuo pat vaikystės, anksčiau ar vėliau teks atlikti pareigą, dėl kurios išvydo šį pasaulį.

Beje, atradau, kad pagal šią knygą 2011 m yra sukurtas fimas. Peržiūrėjau, neblogas, deja, šiek tiek nusivyliau… Epizodiškai atpasakota istorija. Tas atvejis, kai ekranizacija nepralenkia knygos.

Rodyk draugams

Švenčių belaukiant su Napoleonu

2013-12-17 parašė Bernadeta

Pajutau, pati sau kiek netikėtai, kad man žiauriai patinka Kalėdos. Gal net ne tiek pats švenčių momentas, kiek ruošimąsis joms. Tas laukimas, dovanėlių pakavimas ir išpakavimas (tai irgi visai smagu, net jei ten dažnai nereikalingi dalykėliai). Net miesto, prekybcentrių komercinis spindesys, raudoni kaspinėliai, blizgučiai, muzika - ta senoji (Cris Rea, Džordžas Maiklas ir pan.) labai praskaidrina nuotaiką ir nuspalvina ūkanotą, visai nežiemišką dieną. Kyla įtarimas, kad tam ir sugalvotos Kalėdos.
Ir nesiutina draugų kiek netikėti vizitai ir sveikinimai, ypač tokių, kurie apsireiškia tik vieną du kart metuose…
Patinka eksperimentinių pyragų, meduolių kepimas, jų kvapas, tas nerimas - kas čia gausis, ką sukūriau, kaip įvertins…
Prisipirkau keksų ir mažulyčių keksiukų formų. Vyksta sėkmingi jų išbandymai. Svarstykles pakišau giliai po spinta, tegu ramiai laukia kitų metų - švenčių metu bet kokie pasvarstymai apie viršsvorį yra tabu.
Na, neištversiu, įdėsiu pamėgto Netikro Napoleono receptą. Tai labai paprasta, skanu ir greita. Toks skubančių ar pritinginčių gaspadinių išsigelbėjimas.
R e i k ė s:
1 Pakelio šaldytos sluoksniuotos bemielės tešlos
200 g sviesto
1 indelio kondensuoto pieno
1 citrinos žievelės
vanilės (ekstrakto, vanilinio cukraus ar ankšties, ką turiu)
1 šaukštą brendžio
migdolų drožlių (nebūtinai, kartais vietoj jų naudoju džiūvėsėlius)
imbiero miltelių šaukštelį (jei kas mėgsta)

Tešlos lakštus supjaustau plonomis juostelėmis iki 1 cm storio ir kepu iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje kol gražiai paruduoja ir išsipučia. Atvėsinu.
Sušildytą sviestą, kondensuotą pieną, vanilę, brendį, nutarkuotą citrinos žievelę, imbierą išsuku iki vienalytės masės.
Paruoštu kremu plonai patepu maistinę plėvelę. Tada ant jos kloju dalį iškeptų juostelių, vėl tepu kremą, vėl juostelių. Visą tą sukrautą gėrį tvirtai suvynioju, suspaudžiu, gan stipriai bet ne per smarkiai, kad nesigautų košė. Palieku šaldytuve mažiausiai parai. Gaunasi pailgas vyniotinis.
Kai svečiai jau išsižioję laukia skanėsto prie kavos, išvynioju, apibarstau džiūvėsėliais arba riešutų drožlėmis ir vaišinu.
Visada būna per mažai ;)

Rodyk draugams

Savigrauža

2013-12-04 parašė Bernadeta

Paskutiniu metu, kaip išprotėjusi, skaitau beleką. Kažkoks bizas užėjo… Beveik nežiūriu TV, nevaikštau į kiną, kitus renginius. Knyga virtuvėje, knyga miegamąjame. Pavasarį perskaičiau beveik visą Čekuolį - kokį turėjau, kokį gavau. Dar keletą mėgstamų autorių. Dabar pasinešiau ant Č. Bukowskio. To keikūno ir alkoholiko, visai degradavusio amerikono “Paštas” taip sužavėjo, kad dabar jau bibliotekoje pasičiupau kitus jo kūrinius.
Skaitau, nors turiu pakankamai kitokios veiklos laisvalaikiui… Kad ir aplankyti sergantį draugą… Keli mėnesiai jis slaugos namuose, o naujienas sužinome tik iš jo kažkelintos kartos pusbrolio… Dar gyvas… Jis taip pat išdidus, pirmas neperžengia staiga asiradusio Rubikono…
Po to, kai gana intensyviai bendravome, tokia tyla slegia…
Seniai žinojau, kad jis turi vieną didelę bėdą. O, kad tai tik liga būtų… Paskendęs skolose, pardavęs, užstatęs viską, ką turėjo, daug skolingas vienintelei artimiausiai giminaitei, nepaprasto gerumo puseserei, kuri ir laidavo savo turtu, užstatant butą… Tik ji viena jo nepametė iki šiolei…
Mudviejų draugystė nutrūko dar vasarą, kai, parveždama jį iš ligoninės, paklausiau, kaip panaudos nemažą sumą, gautą, išėjus iš darbo, gal grąžins bent dalį skolų. “Pralošiu. Kaip visada. Vienintelis malonumas man, mirštančiam, liko…”- su kandžia šypsena pareiškė…

Kartais aš matau, kaip Jis prisijungia prie skype’o, kaip apie savo ilgametę darbinę veiklą ir fizinę negalią parašinėja asmeniniame blog’e…
O mudu su vyru ir toliau gyvename savo atsiribotą patogų gyvenimą…

Rodyk draugams

Mobiliakas

2013-11-08 parašė Bernadeta

Gera turėti senelius, o ir jiems anukai yra visas pasaulis. Kartais vaikaičiai kai ką iš jų paveldi - žemes, dvarus, senus kaliošus ar ligas. Bet dar atsitinka ir taip, kad seneliai ima ir paveldi iš anukėlių. Štai vienos pažįstamos mama iš paauglio anuko Roko paveldėjo mobilų telefoną. Ne, vaikinas nemirė - jis teisiog gavo naują išmanųjį, o močiutę įkalbėjo priimti senąjį. Ilgokai įkalbinėjo. Mat, senolė, pasikonsultavusi su panašia į save drauge, buvo kategoriška: mobiliakai labai kenkai sveikatai. Bet, kai parduotuvėje pasijutusi blogai ilgokai laukė saviškių, dovaną priėmė be ilgesnių bambėjimų. Nešiojosi telefoną išeiginėje rankinėje nuolat, tik beveik niekas jai ir neskambino.   Bet vieną dieną  visgi paskambino, tas pats Rokas. Linksmų plaučių anukas pasitaikė, nes telefonas Lady Gagos balsu sugrojo bažnyčioje, kai močiutė susikaupusi ir išžiojusi burną laukė  šv. Komunijos…Išsigandusi netikėtos staigmenos, senoji užmiršo, kurį mygtuką nuspausti… Ir šėtoniškojo Poker Face išklausė bobutė, visa bažnyčia, kunigėlis ir gal net pats Viešpats… Šią istoriją su ašaromis akyse papasakojo viena pažįstama - vis dar nesusitaiko su mama. Teisingai išmąstė senolės: kenkia sveikatai tie mobiliakai.

Rodyk draugams