Laiškai - sau ir visiems

Nesustabdomai lekiant metams, vis dažniau sugrįžta keistoki prisiminimai. Turbūt, nebetolimoje ateityje, vien jais ir begyvensiu…

Taigi,  paauglystėje teko lankytis provoslaviškų šventųjų  ikonų muziejuje, jau nepamenu, kažkur Rusijoje, tarp Pskovo ir Peterburgo. Daugybė nutapytų rusiškų šventųjų, iš visų kampų įsmeigusių į mane savo dideles plačias akis paliko tokį įspūdį, kad ir dabar šiurpuliukai per kūną perbėga. Ir, nors tada labiau  rūpėjo bernai ir kitokie įdomūs dalykėliai, ta ekskursija taip įsirėžė atmintin, kad ir  po daugelio  metų patirta energetika, slogūs ir skvarbūs žvilgsniai iš tamsių paveikslų, jaudina ir sugrįžta gan ryškiais vaizdais.

Ypač daug kas atsigamino pažiūrėjus rusų filmą “Sibiras. Monamuor”. Pastebėjau, kad, tiek metų neigę Dievo buvimą ir aršiai propagavę ateizmą, rusai atitoko, o rusų menininkai jau atvirai perteikia  dvasingumą per religinius momentus.

Štai, kad ir epizodas su berniuku - pagrindiniu filmo herojumi. Paklaustas, kodėl saulę nupiešė mėlyną, jis atsako, jog geltoną spalvą taupo, nes nori seneliui nupiešti Dievą, o Dievas  tai turi švytėti…  Jo senelis negeria “bog ne velit”, nors aplink viskas skęsta “samogone”…

“Sibiras. Vėlyvas ruduo. Taigoje, atokiame apleistame kaime gyvena staroveras Ivanas su 7-nerių metų anūku Lioša. Jie laukia berniuko tėvo, kuris paliko juos prieš 2 metus ir nebegrįžo. Taigos apylinkėse siaučia laukiniai šunys, ėdantys visa tai, kas juda. Lioša draugauja su vienu iš tų šunų, nežiūrint į tai kad jo senelis to neleidžia daryti. Kartais tolimas giminaitis Jura atveža jiems maisto.”

Žodis Monamour čia visai neturi ryšio su meile - taip vadinasi  taigoje merdintis kaimas.   Gal kam pasirodys, kad filmas visai ne apie Dievą, o apie nuostabią, bet rūsčią Sibiro gamtą, apie šiurkščius žmonių tarpusavio santykius, apie žiaurumą ir kovą dėl išlikimo… Ir, vis tik, šviesos jame tikrai nemažai…

_________________________________________________________________

Ir pabaigai. Per Velykas, besėdint su artimaisiais prie stalo, mano vyras, kuris nei dievais, nei velniais netiki, pareiškė, kad Dievas tai jį myli, nes davė mane… Šventiniame šurmulyje niekas nieko nesuprato, lyg ir  praleido pro ausis, o aš iš karto suvokiau, kad Dievas ir mane myli, nes ši teisinga citata iš kartu žiūrėto filmo “Sibiras. Monamour” kažkaip užstrigo mano vyrelio smegenėlių vingiuose. Va taip, va:))

Visą  vakarą skaičiau draugų įrašus - kokie jie šaunūs, šmaikštūs, jaukūs ir pažįstami! Dar pabandžiau palikti po kokį pėdsaką - komentarą, bet, kur tau… pasielgiau egoistiškai ir ėmiau dėstyti savo kasdienybę… Tai va, sveikinu visus su artėjančiomis šventėmis, kurių prasmės nelabai suprantu ir vaišinu savo kepta duona.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad atsibodo žiema, kad džiūgauju sulaukusi, atseit, pavasario. Juk pavasaris ateina ir nelaukiamas. Ir praeina - tik šiek tiek per greitai… Kaip viskas, kas geriausia… Kasdienybė seniai turėtų nebestebinti, tačiau kiekvieną kartą atverčiu galvą, išgirdusi iš dangaus aidinčius žąsų trikampių pasisveikinimus, nusilenkiu kiekvienai mėlynakei žibutei, pasigardžiuodama ragauju klevo ir beržo dovanotą sulą…

Jei kas prieš metus būtų pasakęs, kad kepsiu namie duoną, būčiau tik nusišypsojusi - duonos beveik nevalgome, jei kada nusiperkame, tai ta pati sudžiūva mažai paliesta. O prie naminės duonos iš lėto prijaukino vyro sesė - vis atveždavo po gabaliuką, kol, vieną dieną, vietoj gatavo gaminio paliko raugo… Papuoliau į gudrius spąstus ir nebeturėjau kur trauktis. Tada išradingai nusiviliojo į ‘Norfą’ - ir grįžau su maišu netikėtų produktų…

Taigi, pamėgtai saldžiarūgštei duonelei reikės:

1 ltr. šilto vandens

2 a.š. druskos

1 stiklinė cukraus

1 stiklinė avižinių dribsnių

1 stiklinė sėlenų (kvietinių arba ruginių)

po saują:

sezamo sėklų,  lukštentų saulėgrąžų,  kmynų,  linų sėmenų

400 g kvietinių miltų

400 g ruginių miltų

Raugą išimti iš šaldytuvo anksčiau, kad atšiltų Į šiltą vandenį sudėti raugą, druską, cukrų. Gerai išmaišyti. Dėti visus komponentus eilės tvarka maišant. Supylus miltus, atidėti 300 g tešlos raugui. (Aš atidedu nepilną puslitrinį stiklainį ir laikau šaldytuve net ir kelias savaites. Tik negalima indelio sandariai uždaryti, kitaip gali tekti ilgai ir neplanuotai valyti šaldytuvo vidų).

Formuoti skardoje, išklotoje rudu popieriumi (toks neprikimba prie duonytės). Aplyginti, meiliai pakalbinti, paglostyti šlapiomis rankomis ir palikti šiltai rauginti 6 - 12 val. (Aš palieku per naktį, uždengusi lentute ir susukusi į šiltą chalatą)

Kepu 1val. 40 min.  Pirmąsias 30 min.  - 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, paskui sumažinu temperatūrą iki 180 laipsnių. Kai plutelė pajuoduoja, ištraukiu duoną  ir, kol atvėsta, palaikau uždengusi šlapiu rankšluostuku.

Kepu jau ketvirtą kartą - tai tik įrodo, kad procesas nesudėtingas ir greitas, o skonis puikus.

Svarbiausia viso  ritualo metu nepamiršti geros nuotaikos ir šypsenos, o iškili ramybė ateina savaime  - juk tai Duona, o ne kažkokia pica kepama.

Draugė, pasitelkusi gan nesudėtingą metodiką, paskaičiavo, kad aš jau gyvenu devintą gyvenimą. Kažkoks magiškas skaičius - kaip devintoji banga arba devyni pragaro ratai… Budėdama prie netikėtai insulto paguldytos ir manęs neatpažįstančios mamos, pagaliau bandau suprasti, kad gyvenimas keliauja pirmyn, kad viskas, kas neišvengiama, praeina, ir gailėtis savęs, guostis - ne mano stichija. Yra kaip yra, sustingti ir laukti neišvengiamybės nėra prasmės - tiesiog aplink vyksta daug teigiamų dalykų: pavasaris, muzika, knyga, artimas žmogus, netikėtai dėl manęs pasiėmęs atostogas…

Ir, jei jau būta dar aštuonių kitokių mano gyvenimų, tai vienas būtinai turėjo būti japoniškas.  Gal buvau jakudza, o gal tyras šviečiantis jonvabalis, iš Katės ant palangės rekomenduoto japonų anime filmo “Grave of the fireflies” …

Ačiū jai ir už poetiškąjį, be galo sužavėjusį “After life” (Wandafuru raifu.) 1998. Tiesa, iš pradžių atsisiunčiau visai kitą “After life” - holivudinį, kuris, beje irgi patiko. Bet tada toptelėjo, kad rekomendacija buvo Katytės - taigi, reikia atsigręžti į japonus.

Nors, toliau Taškento ir Tian Šanio, kur dar studentavimo  laikais nuklydau, rytuose nesu buvusi, jaučiu jiems nostalgiją. O dabar susižavėjau dar labiau, kai, apart filmų, perskaičiau Haruki Murakami knygą  “Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės”. Atrodytų paprasta istorija apie eilinio japono gyvenimą, vaikystėje užgimusią meilę, kuri keistu būdu lydi jį visą gyvenimą.  Skaitant, ausyse lyg skamba džiazas arba Peras Guntas. Pabaiga man nepatiko, tikėjausi kitokios… Bet, esu dėkinga tai knygai ir Murakami, kažkokiu neištiriamu ir nesuvokiamu būdu, grąžinusiai man tvirtesnį pagrindą po kojomis.

Knygos esmę, mano manymu, nusako tokios eilutės:

“… dabar aš turiu du barus. Bet kartais pagalvoju, jog tai tėra mano vaizduotėje išgalvotos vietos. Kaip kabantys sodai. aš ten sodinu gėles, statau fontanus. Viską kuriu labai skrupulingai, labai tikroviškai. Ten ateina žmonės, geria, klausosi muzikos, kalbasi, o paskui išeina namo. Kaip manai, kodėl kas vakarą daug žmonių moka didelius pinigus, kad ateitų čia išgerti? Todėl, kad visi alei vieno ieško daugiau mažiau išgalvotos vietos. Jie čia ateina tam, kad pamatytų skrupulingai sukurtą dirbtinį sodą, kuris atrodo, lyg plūduriuotų ore, ir kad patys galėtų įsilieti į tokį peizažą”

“Žmogus nėra toks, kad įniktų į kažką pusėtinai nuostabaus. Žmogus atsuka nugarą devynetui pusėtinų variantų ir linksta prie kažko vieno, kas sukelia katarsį. Taip sukasi pasaulis…”

Visų pirma,  SVEIKINU VISUS SU ŠVENTĖMIS :) Ką tik iškėliau trispalvę prie namo ir prisiminiau, koks tai geras jausmas.

O šiaip ant savęs šiek tiek pykstu, bet taip įjunkau į filmus.

Kažkada, kai dar namie  nebuvo interneto, didžiausią rūpestį turėjau su sudoku. Kai atsižaidžiau su skaičiukais, atėjo įvairiausių kompiuterinių žaidimų etapas. Kurį laiką nuo visko perdegiau ir gyvenau ramų, kultūringą  gyvenimą su lengvais ir nekenksmingais nukrypimais.

Žinau, kad tai praeis, bet dabar, vietoj to, kad atsiversčiau knygą (kurios net neturiu naujos ir neieškau) ar  išsklaidyčiau voratinklius iš pakampių, ar šiaip kuo nors palepinčiau šeimą, įsijungiu filmą. Peržiūrėjau nemažai (mano pajėgumo mastais), o dar keli eilėje laukia…

Kai kuriuos filmus tuoj užmirštu, kai kurie lieka kiek ilgiau, bet žinau, kad antrą kartą jų nežiūrėsiu… O va, keletą noriu prisiminti ir išsisaugoti.

“Kvepalai. Vieno žudiko istorija” 2006.

Jis, Žanas Batistas Grenuji, gimė nelauktas, išgyveno, nes buvo išskirtinis - laimei ir nelaimei savo  turėjo absoliučią, genialią uoslę. Tai buvo jo gyvenimas, jo aistra, jo prakeiksmas. Visais laikais, naudodami įvairius metodus, žmonės siekia įtakos kitiems ir absoliučios valdžios.   Bet argi pripažinimas ir galia yra laimė?… Gal ji slypi visai paprastuose kasdieniuose dalykuose, o gal ji - tai ėjimas prie tikslo, kelias prie to absoliuto?… Deja, kartais pasiekę savo svajonę, nebežinome, kaip su ta savo galia ir valdžia elgtis…

Beje, įdomi statistika, filmo kūrėjams prireikė net 17 tonų žuvų vidurių, molio ir šiaudų tam, kad sukurtų Paryžiaus žuvų turgų – Žano Batisto Grenujo gimimo vietą. Tik įsivaizduoti galiu, kokiuose “kvapuose” teko dirbti filmavimo komandai…

Taigi, tai vienas iš tų filmų, kuriuos, mano nuomone,  reikėtų pažiūrėti.

Sakoma, kad moteris gali iš vyro padaryti ir ministrą, ir alkoholiką. Nežinau, kiek tame tiesos, nes ministrienėmis pabūti norėtume ne viena, o va, su alkoholiku savo noru mažai kuri sutiktų gyventi.

Šiandien netyčia atradau tiesą ten, kur ji ir turėjo būti. Ir, kaip kažkada man sakė Subjektyvioji, vyrai be mūsų bejėgiai pūkučiai…

Taigi, trumpai. Vakar grįžęs iš darbų, manasis pareiškė, kad savaitgalį su draugu Kęstu važiuoja ant Kuršių Marių ledo stintų pritraukti. Gyvenu su prisiekusiu žveju, todėl tokie pareiškimai seniai jau nestebina.

Bet. Prieš porą dienų vyras čiaudėdamas ir kosėdamas rijo piliules, o aš aplink tupinėjau su stebuklingų žolelių arbatomis ir moteriškomis užuojautomis. O dabar, vos spėjo apgyti, nesuvaldomas ir klastingas Neptūnas jau mėto savo ledinius tinklus… Betgi, debatai ilgai netruko ir manasis nesunkiai pasidavė be didesnės kovos. Ir čia iškišo ūselius vyriškas išdidumas ir ambicijos- juk viskas sutarta, ir jis niekaip negalįs pavesti draugo, o ir silpnu pasirodyti negarbinga.

Ir tada prasideda gelbėjimo akcija - vadžias į rankas perima moterys. Skambinu šiek tiek pažįstamai Kęsto žmonai Gražinai, ir sąmokslo teorija ima veikti. Ji nesunkiai atkalba Kęstą, tas skambina mano vyrui; manasis nesijaučia išdaviku, viskas  gražu ir tobula, laukia mielas šeimyniškas savaitgalis dviese šiltuose namučiuose. Aš triumfuoju.

Kai aistros nurimsta ir karalystėje įsiviešpatauja taika ir ramybė, vėl suskamba vyro telefonas. Kęstas netikėtai mandagiai manajam išaiškina, kad visą savaitę svajojęs apie poledinę žūklę, todėl rytoj važiuos ant Kuršmarių ledo net ir  vienas…

Pasitelkusi burtus ir juodąją magiją (t.y. paskambinusi bendrai pažįstamai) išsiaiškinu, kad gražiajai Kęsto žmonelei labai jau reikalingas savaitgalis be vyro namuose…

Nuotraukoje: dar vasarą sužvejoti “jūros velniai”

Ryte, kai nieko iš dienos nesitikėdama, tingiai ieškojausi filmo, į duris pasibeldė pati energingiausia draugė. Išgyrusi minus 25 laipsnių privalumus lauke ir sugėdinusi tinginiautojus, dideliam Barso džiaugsmui, ištempė mudu pasivaikščioti, tiksliau pasibėginėti. Netikėtas oro gaivumas, sniego švarumas ir viską nušviečianti šviesa, degantys skruostai ir maudžiantys raumenys priminė, kad kiekvieną metų laiką reikia sutikti, priimti ir panaudoti tinkamai. Nieko nevalia praleisti ir, net spaudžiant tokiam šaltukui, atrasti jėgų susidraugauti su lietuviška žiema.

Šaltis išvaikė sustingusias ir nereikalingas mintis, o ryškiausia saulė apšvietė tamsius ir uždulkėjusius smegenų plyšelius, todėl grįžusi į kambarį iš kart supratau, kad kaip tik šiandien labai pravartu užsiimti savo organizmo valymu - išsikrovimo dieta. Tokia šauni teorija, ja tikiu ir net porą kartų esu taip dariusi. Energijos perteklius dar niekada nepakenkė. Taigi.

Aš:

- Šiandien skirkime laiko tik sau, valykime organizmą  ir pasiskelbkime iškrovos dieną. Juolab, kad ir  ką nors gaminti taip tingisi…

Vyras:

- Na, taip… gerai. Beje, spintelėje dar turime vakar tavo keptų bandelių.

——————————————————————-

Taigi, pirmiausia iškrovėme spintelę, o paskui įsisukome į šaldytuvą...

Ant vakaro būsime pilnai išsikrovę.

Ar skaitau knygą, ar žiūriu filmą, ar, tiesiog, spoksau pro langą į apsnigtą medį ir ten tupintį susigūžusį nepažįstamą paukštį - visur ieškau esmės, paaiškinimo, kodėl yra taip, o ne kitaip. Kokiu tikslu rašytojas parašė vieną ar kitą knygą, kas bandyta parodyti filmu: norėjo, kad atkapstytume slaptą jo mintį ar bandė susigaudyti savo paties potyriuose? O gal svarbiausia jam - žybsintys mirgantys efektai ir sudaužytų nosių ar sulaužytų šonkaulių bei pralieto kraujo kiekis?

Knygas gerokai apleidau. Užtat paskutiniu metu peržiūrėjau  net tris  visai skirtingus filmus, o tai man jau aukštasis pilotažas.

Japonų filmas “Lėlės“, 2002,  - apie jį neįmanoma taip imti ir papasakoti, jį reikia žiūrėti. Kelios skirtingos istorijos, o riša jas garbingas nuolankumas likimui ir bebaimis savo pareigos vykdymas – ne tie jausmai, kurie siūlo laimingą pabaigą. Tik, galvoju, kad patys japonai jį mato visiškai kitokiu kampu, nei mes, gyvenantys į vakarus.

Dar vienas Pedro Almodovaro filmas su senstelėjusiu Antoniu Banderasu “  \”Oda, kurioje gyvenu\” , 2011, rekomendavo jį mano vyras. Tačiau čia aš, apart keršto ir keršto, nieko tokio neįžvelgiau.

Trečias, romantiškas “Coco prieš Chanel“, 2009, su žaviąja Audrey Tautou. Elegantiškas, rafinuotas, atgaiva širdžiai po šiurkštaus ir brutalaus Almodovaro. Poetiškas ir šiltas - toks tinkantis lietuviškos žiemos vakarui. Tiesa, pasirodo, esu mačiusi kitą filmą, lygiai tokiu pat pavadinimu - tik labiau holivudišką, blankesnį ir neišsiskiriantį.

Pastebėjau, kad paskutiniu metu blog’e tai pas Gluosnį, tai pas Linoretą gvildenama moterų emancipacijos, net feminizmo problema. Kai suvokiau, jog neįsitilpsiu į komentarų rėmus, nutariau atskirai iškloti savo mintis ir pasidalinti vargana moters dalia…

Perspėjimas: silpnų nervų lankytojams - toliau neskaityti.

Pirmasis mano išnaudojimas kaip moters prasidėjo žiloje senovėje, kai, dar draugaujant su būsimu vyru apsilankėme jo mamos sode. Labai jau skanūs obuoliai kabojo aukštai medyje, todėl, ilgai nesvarstęs, vyras švystelėjo mane obelin, pavymui dar krepšį mestelėjo. Laiminga, pasiekusi tokias gyvenimo aukštumas, strykčiojau nuo šakos ant šakos, lyg makaka, rinkdama pačius gražiausius vaisius. Ir tada iš savo aukštybių išgirdau, kaip  dar būsima anyta, susiėmusi už galvos aikčiojo, kad moteriai toks “sportas” labai jau nepridera. Pasijutau kaip nuodėmingoji Ieva, metama iš Rojaus. Bet, dabar galvoju, kad jai tada tų gražiausių obuoliukų pagailo…

Deja. Kuo toliau, tuo labiau buvo naikinamas mano moteriškumas. Kai įsigijome namą, tai ir plytas, ir akmenis savo gležnomis moteriškomis rankelėmis ne dėl kūno linijų tobulinimo kilnojau - na, net negalėčiau pasakyti tiksliai dėl ko - pinigų stygiaus ar noro kuo greičiau įsikurti. O gal iš didelės meilės vyrui.

O didžiausia lyčių (ne)lygybė pasireiškė, kai valėme šulinį. Kaip manote, kas tupėjo jo dugne, septynerių rentinių gylyje (padori dama net nesivargintų išsiaiškinti, kas tas rentinys) ir, pamynusi savo klaustrofobiją ir dar šimtą kitokių fobijų, gramdė šulinio dugną iki balto smėliuko? Kaimynės tik tulžingai kraipė galvas, užtat kaimynai garsiai pavydėjo mano vyrui. Vien dėl to jau verta buvo užsiimti tokia speleologija - archeologija.

Neseniai paskambino geriausia draugė ir kad ėmė entuziastingai sveikinti… Aš, žinoma, nepraleidau progos pasišaipyti, kad ji smarkiai pavėlavo - Naujieji ir Trys Karaliai jau kur nukeliavę… “Taigi jūsų vestuvių metinės,” - net pyktelėjo. Aha, kitą dieną nupirkau pačią ilgiausią ir raudoniausią rožę ir čia pat įteikiau nustebusiam ir laimingam vyrui. Tuo pačiu energingai prisitraukiau ir pabučiavau, vos ne plojant gėlių pardavėjoms. Ir, jei kas užginčys, kad turėjo nutikti priešingai, galiu užtikrinti - tikrai buvo verta…

Taigi, jei kada kam prireiks pastumti iš pusnies mašiną ar padiskutuoti apie novatorišką namo šildymo sistemą - aš jūsų paslaugoms. O rankinėje visada nešiojuosi metrą - ruletę ir kamščiatraukį. Juk niekada negali žinoti, ar netoliese bus vyras, kai smagioje trapių moteriškių draugijoje staiga ims troškinti.

Gavau netikėtą anoniminę žinutę iš mano blog’o lankytojo(-os). Keista, švelniai tariant, žinutė. Pikto, nelaimingo, ligoto žmogaus. Sako, kad neatpažįsta manęs blog’e … ir ne tik tai…   Na, iš mane pažįstančių, tai, kiek aš žinau, tik trys asmenys čia užsuka.  Ir tai gerokai per daug… Anonimiškumo praradimas jau įstato į rėmus, pristabdo laisvę interpretacijoms, galų gale, apriboja nuoširdumą… Net nuosavas vyras nieko neįtaria apie bernadetos egzistavimą. Nors, gal tik neišsiduoda?… (Brangusis, jei čia randi kažką per daug teigiamo apie save, tai, atmink, kad tai tik kažkokios Bernadetos blog’as, todėl per daug nepasikelk:) Ai, ir dar, manau, kad savo blog’e galiu tvarkytis ar pramogauti ir grybauti, kaip nuosavoje pievoje, ir tikrai gaila, kad net tai kažkam užkliūva.

Na gerai, kad  neprarasčiau nenusivylusios namų šeimininkės įvaizdžio, reikia greitai atkapstyti senąją Bernadetą ir bandyti kiek pakeisti kvapą ir skonį. Taigi, imu pakelį šaldytos bemielės sluoksniuotos tešlos su gausybe visokiausių E . Ant lakštų barstau cinamono miltelius su  cukrumi, vynioju ir pjaustau griežinėliais. Kepu 10 - 15 min. iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ir turiu Sausainius su Patrepsėjimais (mes taip juos vadiname, bet čia jau kita  istorija) - greitus, gražius, pigius, skanius, todėl staigiai ir nepastebimai išnykstančius. Iš serijos: Dingę…

Deja, gal nuo sausainiukų, o gal nuo tingaus gyvenimo būdo, laimingos kalorijos susitelkė į dailų riebalų sluoksnį, ir įsikūrė įvairiose kūno vietose. Mano svoris pasiekė visų laikų rekordą ir net išsišiepęs grasina dar įspūdingesniais rezultatais.

Taigi, paskelbiau karą, ir todėl jau keli vakarai mano virtuvėje,    ant autostrados, vedančios teisiai į šaldytuvą, pačioje matomiausioje ir nepatogiausioje vietoje,  įsikūrė svarstyklės…

Dar viena priemonė prieš kalorijas - šilti ir patogūs batai, ausinė kepurė už 1 eurą ir be galo laimingas, garuojantis Barsas, iki žemės iškritusiu liežuviu,  smagia ristele vakarais kartu su manimi klampojantis po sniego pusnis.

“Jei Dievas egzistuoja, tai Jis yra antgamtinė būtybė

Jei Jis yra antgamtinė būtybė, tai jo nesaisto gamtos dėsniai.

Jei Jo nesaisto gamtos dėsniai, tai Jam nėra ir laiko ribų.

Jei Jam nėra laiko ribų, tai Jis esti ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje.

————————–

Jis galėjo egzistuoti prieš Didyjį sprogimą, galėtų egzistuoti ir tada, jei visata kada nors išnyktų.

Jis galėjo tiksliai žinoti galutinį visatos raidos rezultatą dar tada, kai ji nebuvo prasidėjusi.

Jis galėjo iš anksto žinoti apie vienos spiralinės galaktikos pakraštyje būsinčią planetą, kur susiklostys gyvybei palankios sąlygos.

Jis galėjo iš anksto žinoti, kad vykstant natūraliąja atranka grįstai evoliucijai, šioje planetoje atsiras protingų būtybių.

Jis netgi galėjo iš anksto įžvelgti šių būtybių mintis ir veiksmus, kilsiančius iš laisvos jų pačių valios.”

ZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZ

TAČIAU:

“Jei tobulėjantys mokslai vėliau panaikins iki šiol esančias gamtotyros spragas, dabartinis mūsų poreikis jas užpildyti Dievu, gali sukelti tikėjimo krizę.”