BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Savigrauža

Paskutiniu metu, kaip išprotėjusi, skaitau beleką. Kažkoks bizas užėjo… Beveik nežiūriu TV, nevaikštau į kiną, kitus renginius. Knyga virtuvėje, knyga miegamąjame. Pavasarį perskaičiau beveik visą Čekuolį - kokį turėjau, kokį gavau. Dar keletą mėgstamų autorių. Dabar pasinešiau ant Č. Bukowskio. To keikūno ir alkoholiko, visai degradavusio amerikono “Paštas” taip sužavėjo, kad dabar jau bibliotekoje pasičiupau kitus jo kūrinius.
Skaitau, nors turiu pakankamai kitokios veiklos laisvalaikiui… Kad ir aplankyti sergantį draugą… Keli mėnesiai jis slaugos namuose, o naujienas sužinome tik iš jo kažkelintos kartos pusbrolio… Dar gyvas… Jis taip pat išdidus, pirmas neperžengia staiga asiradusio Rubikono…
Po to, kai gana intensyviai bendravome, tokia tyla slegia…
Seniai žinojau, kad jis turi vieną didelę bėdą. O, kad tai tik liga būtų… Paskendęs skolose, pardavęs, užstatęs viską, ką turėjo, daug skolingas vienintelei artimiausiai giminaitei, nepaprasto gerumo puseserei, kuri ir laidavo savo turtu, užstatant butą… Tik ji viena jo nepametė iki šiolei…
Mudviejų draugystė nutrūko dar vasarą, kai, parveždama jį iš ligoninės, paklausiau, kaip panaudos nemažą sumą, gautą, išėjus iš darbo, gal grąžins bent dalį skolų. “Pralošiu. Kaip visada. Vienintelis malonumas man, mirštančiam, liko…”- su kandžia šypsena pareiškė…

Kartais aš matau, kaip Jis prisijungia prie skype’o, kaip apie savo ilgametę darbinę veiklą ir fizinę negalią parašinėja asmeniniame blog’e…
O mudu su vyru ir toliau gyvename savo atsiribotą patogų gyvenimą…

Patiko (5)

Rodyk draugams

komentarai (11) | “Savigrauža”

  1.   atfatf rašo:

    :) Ot, radot, ko graužtis. Sorry, už grubumą. Bet kaip tik norėjau paklausti, o dėl ko susipykote, ateinu, o tu jau parašius. Fu, koks šlykštus.
    Ai, o Bukowskio net nesu girdėjęs. Kas čia per vienas?

  2.   Nėja rašo:

    Jei teisingai supratau, miela Bernadeta, tai tau nebelabai išeina su slaugos namuose dabar buvojančiu draugužiu. Teisingai? Jei taip, tai man jau akivaizdu, kas čia dedasi. Rodos, jog jis turi didelę priklausomybę lošimui, jis jau psichologiškai serga, jei taip ir toliau, kitas žingsnis bus savižudybė.

    Mano pasiūlymas būtų, kuo greičiau jį užrašyti į anoniminių, sergančių lošimo priklausomybę nelaimėlių klubą. Bet prieš tai būtų protingiausia ji nusivesti pas psichologą ar netgi psichiatrą. Jokiu būdu negalima jam duoti nieko grynais, pagelbėti galima tik tikrais daiktas, kad ir, pavyzdžiui, perkant maistą ir pan, antraip jis vis tiek viską išleis lošimui, ką, manau, supranti pati labai gerai.

  3.   Nėja rašo:

    Nesakau, kad šis žmogus blogas ar ką, jis tiesiog serga. Jam reikia pagalbos. Gelbėkit jį, kol dar gyvą turit, nes šitai prie nieko gero neprives. Be to, jo pusseserės pagalba, jokia čia ne pagalba. Geri norai nieko nereiškia, jei nežinoma, kaip juos įgyvendinti. Ji tik save kartu su tuo nelaimėliu skandina vis giliau. Tai tas pats, kas duoti narkomanui išgyti narkotikų. Tai jei dar šis asmuo tau labai rūpi, pasistenkit. Jau griaučius pasakiau, ką padaryti. Nežinia, gal tai jau padėtis be išeities, bet pabandyti visada verta.

    Beje, Mielas Krikščioni, dar kartą viską gerai pasiskaityk ir galbūt suprasi. Tas, kas su tokiomis bėdomis nėra susidūręs, tam sunkiau suvokti. Beje, kas dėl Bukowskio, google visagalis :>

  4.   Bernadeta rašo:

    Aš puikiai suprantu, kad lošimas - tai sunki liga, kai šiaip jau iki tol atsakingas, geras, naivus šiek tiek žmogus, tampa priklausomu kaip nuo narkotikų. Mano vyras, nors tai jo draugas, ir jis mane supažindino, galvoja lygiai taip, kaip Atf. Ir nugesina mane, kai jo gailiuosi, noriu imti ir atleisti klaidas. Juo labiau, kad negailestingas vėžys jau parašė jam nuosprendį ir maksimaliai nubaudė… O prasidėjo viskas, kaip suprantu, nuo nekaltų lošimo aparatų kavinėse. Net kartą komandiruotėje į lošimo namus jis nusiviliojo ir mano vyrą. Tas gal per daug šykštus ir racionalus, kad pasiduotų apėmusiam azartui. O gal tą dieną tiesiog manajam neisekė lošti… :) O draugas yra išlošęs ir nemažas sumas. Paklaustas, ar suvedė kada balansą, kiek pralošė, o kiek išlošė, atsakė durnai: “nori lošti - neskaičiuok…” Taip ir gyveno: olimpiada, futbolo čempionatai ir t.t - laukiamiausi įvykiai. Nosis kas minutę įkišta į kompą - laukė rezultatų, tai jį vežė… Ir nors turėjo mylimą darbą, kurį prilygindavo hobiui, buvo (ir liko) vienas žinomiausių tos srities specialistų, lošimas užgožė viską…
    Beje, sakiau, kad rašė blog’ą - dalinai profesinį, dalinai asmenišką. Šiandien bandžiau įeiti - neberadau, negi ištrynė…

  5.   Nėja rašo:

    Miela Bernadeta, na, pradėjau tau pulti patarinėti, nes klaidingai pamaniau, kad šis žmogus tau labai, labai svarbus gyvenime. O atleisti ir gailėti, žinoma, neapsimoka, jei padėti nuoširdžiai nežadi. Iš gailesčio ir atleidimo nėra jokios naudos, jei nėra veiksmo. Tada jau geriau nusiraminti ir nuleisti garą, kaip tau padeda tavo mylimas vyrelis :}. Bet tavęs apatiškumu nekaltinu. Aš irgi nepulčiau į pagalbą pirmam sutiktam benamiui ir neskrisčiau į Afriką gelbėti badaujančių vaikų, jei man tie asmenys nebūtų labai labai svarbūs. Visiems nepadėsi, todėl reikia save patausoti, kad galėtum pagelbėti savo artimajam ir brangiausiajam :}

  6.   atfatf rašo:

    Nėja, prisipažįstu klydau. Greitas esu paniekinti kitą žmogų. Dėl interneto ir Bukowskio, na, taip, bet kai pažįstamas papasakoja parekomenduoja yra visai kitaip.
    Bet vis tiek Bernadetai nėra ko graužtis. Smerkti, kaip kad aš padariau, irgi nereikia, bet jei žmogus nenori pagalbos, tai jam nepadėsi.

  7.   s-j rašo:

    kazkada brangioji gimtadienio proga padovanojo h. falados knyga “girtuoklis”. nepaisant visokiu minciu, aplankiusiu tokia dovana gavus, perskaiciau. uztai dabar siek tiek galiu suprast tokius visokius kamuojamus ivairiausiu priklausomybiu.

    “patogus gyvenimas”… va as daznai saves klausiu, o kas ipirso mums minti, kad patogus gyvenimas yra kazkokia nuodeme? kodel jauciames uz tai kazkam prasikalte? juo labiau, jei jis nepavogtas ar kaip nors nepelnytai paveldetas. tai argi dabar turetume priekaistaut savo racionaliam protui, kuris mums sako, kad nera prasmes aukotis ir laiduoti savo patogiu gyvenimu uz kazkoki silpnavali kurio uzuojauta su atjauta kitam, besiaukojanciam uz tave, po tokiu storu priklausomybiu sluoksniu, kad ju jau kaip ir nera?
    ir kaip viskas atrodytu, jei nebutu aplink nei vieno laimingo ir patenkinto bent jau tuo ka jis turi ir ko jam gana?..

  8.   s-j rašo:

    o pagalbos tokiem ar kitokiem zmonem reikia tik tiek kiek reikia. nei daugiau nei maziau…

  9.   Bernadeta rašo:

    Nėja, Atf - labai patogus mąstymas: “visiems nepadėsi”, toks krikščioniškas…:)) Bet pati žinau, kad dažnai sau per daug užsikraunu… Net vyras pastebėjo ne kartą, kad esu dažnai dėl to išnaudojama:) Bet juk svarbu, kad nesigailiu po to. Pasmerkti juk lengviausias kelias…
    Atfatf - kažkada seniai skaičiau Keruaką”, ir, nors tai nei iš tolo nepanašu, manau kad, skaitant Bukowskį, užplūsta kažkoks panašus jausmas. Amerikietiška nepadailinta realybė, laisvumas, net kandus jumoras. Paskaityk “Paštą”, vertinimai prieštaringi, bet abejingų nėra.
    s-j - na, jei man padovanotų knygą, tokiu pavadinimu, irgi susimąstyčiau (juokauju, žinoma :) )
    Įdomiausia, jog mūsų trumpa diskusija padėjo man išsiaiškinti, kaip turiu elgtis. Tikiuosi, dar suspėsiu, dar nepavėlavau.

  10.   atfatf rašo:

    Vėl sakysit, kad nekrikščioniška (o ką aš žinau kas yra krikščioniška), bet s-j mintys man patinka. Na, kažkaip juk turim turėti kažkokią žmonišką savigarbą. Tarkim. Pamatom, kad kažkas vagia, plešia ar prievartauja. Tai jei jau mes visus taip mylim, tai turim leisti tai daryti. Bet juk akivaizdu, kad ne. Tai čia kažkas panašaus, tik mažesniu laipsniu. Žmogus išnaudoja savo giminaitę, apgaudinėja ją. Tai kodėl mes turim leisti jam meluoti ir apgaudinėti. Net jei jis sergantis. Dar pvz. privažiuoja prie tavęs (ar tavo pažįstamo) žmogus invalido vežimėlyje ir spjauna į veidą. Sakysim, oi, kaip šaunu, kaip aš tave myliu. Spjauk dar kartą. Kažkaip nelogiška.
    Keruakos irgi nežinau. Pk, pasitaikys po ranka, pažiūrėsiu kas tas Bukowskis.

  11.   Bernadeta rašo:

    Taigi, pasirodo, sunkiausias dalykas, didžiausias išbandymas yra prikalbėti vyrą kartu aplankyti tą mūsų ligonį Bet derybos tebevyksta. Juk Kalėdos, gėris turi nugalėti tamsą :)

Rašyk komentarą