BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘auginu’

Atsargos žiemai arba Bernadetos paburbėjimai

2010-09-21


Ruduo - krintančių lapų, linksmai byrančių kaštonų, ilgesingai klykiančių gervių ir rudeninių talkų metas. Visaip sukome brukome uodegas, bet buvom pričiupti ir nuvilioti į kaimą padėti kasti bulves. Aišku, iš pradžių liūdni ir pikti spoksojome į kitų talkininkų nugaras, kol galop supratome, kad užtenka tas bulvikes nurinkti nuo horizontalaus dirvos paviršiaus ir visai nebūtina, kaip kurmiams raustis gilyn. Tada prisivijome pusseseres, pusbrolius ir jau galėjome smagiai paplepėti. Visai šauni talka įvyko.
Brangūs giminės gyrėsi tas daržoves auginantys beveik ekologiškai - pavasarį šiek tiek patręšė, per vasarą tik! du kartus nupurškė nuo piktžolių su kažkokiu abrakadabra.

Ir nežinau, verkti ar džiaugtis tai keliais maišais parsivežtų bulvių. Jau pradedu galvoti, kad gal reikia suarti prie namų mūsų žalią pievelę ir maitintis tik savo daržovėmis? Keikdama “sunkią” dalią ir linksmindama kaimynus kelis kart metuose po ją ropoju, raudama nepageidaujamas piktžoles, o daržoves lysvėse ir gėles tręšiu tik organinėmis trąšomis. Ir tegul mano daržo svogūnai nėra kumščio dydžio, morkytės ne tokios dailios, kaip Maksimoje, užtat porai, salierai, aguročiai ir cukinijos pačios šauniausios ir be chemikalų. Žinau, kad tai kova su vėjo malūnais, bet tokie keisti mažyčiai mano principai…

(Nuotraukose - mūsų sodo dovanos)

Rodyk draugams

Susipažinkite

2010-09-14

Taip taip, čia tas pats mūsų Barsas, kurį, prieš metus parsinešiau delnuose ir paprašiau pasaugoti mane ir kiemą, o tuo pačiu sugriaužti tuziną šlepečių.
Tas pats, kuris nuviliojo mano vyrą - iš darbo grįžęs jis pirmiausia pasisveikina su šiuo keturkoju lepūnėliu, o tik paskui prisimena ir mane (arba vakarienę).
Tas pats, kuris neapkenčia laistytuvo, vandens žarnų ar kibirų, nes per vasaros karščius nuo jų patyrė tą patį, ką ir agurkai šiltnamyje.
Tas pats, kuris, pamatęs žoliapjovę ar kitą bjauriai burzgiančią pabaisą iš lėto, išdidžiai, bet patikimai ir neiškrapštomai slepiasi būdoje.
Tas pats, kurio geriausias draugas yra mano vyras, o pikčiausias priešas - kaimynų baltas katinas Obama.

Tas, kuris, sveikindamasis oriai atkiša dešinę leteną, nekultūringai žiūrėdamas ne į akis, o į tai, koks skanėstas kitoje mano rankoje.

 Barsas, kuris jau nusipelnė šiek tiek vietos mano blog’e.

Rodyk draugams

Našlaitis Mindė

2010-08-07

Niekada nemėgau balandžių. Jie man asocijavosi su apdergtais paminklais miestų aikštėse, nešvara, ligomis… Ten, kur trypčiojo pulkai tokių paukščių, ne tik, kad nelesinau, praskuosdavau kvapą sulaikiusi, kad, fu-u, neduokdie neįkvėpčiau kokios jų bacilos.

Viskas prasidėjo tada, kai, bėginėdama su šunimi, pakelėje pamačiau “judantį” maximos maišelį. Tiksliau, Barsas jį pirmas pastebėjo, medžiotojo instinktai suveikė. Radome jame keturis balandžiukus - du be plunksnų, o porą jau apsiplunksnavusių. Ką daryti? Palikti ir nueiti? Nusprendžiau pasielgti žiauriai - nunešti tolyn į pievas, į tankius bruzgynus ir paleisti, taip pamaitinti varnas, lapes ar kitokius panašius padarus.

Beveik po savaitės vieną balandžiuką vėl sutikau keliaujantį plentu, ten, kur aptikau pirmą kartą. Išgyveno?! Pravažiuojančios mašinos atsargiai lenkė keliautoją į garantuotą pražūtį. Staiga krimstelėjo išlindęs kaltės jausmas, nebeištvėriau, pasiėmiau ir, parsinešusi namo, paleidau kieme. Katės čia nesilanko, o šunys palaidi nebėginėja, tai tegul pagyvena, kol išmoks ir sugalvos išskristi. Pavadinau šį įnamį Minde, nes įsikūrė pas mus liepos 6-ąją.

Nupirkome lesalo, atpenėjome… Naujasis įnamis jau išmoko paskristi, nebijo žmonių, mielai tupiasi ant rankų. Pati nepatikėčiau, kad visai malonu, kai gali jį pasiimti kada panorėjęs, vaikštai, o jis ramiai tupi ant peties. Taip jau atsitiko, jog spėjau prie jo prisirišti, kas rytą akys nejučia susiranda Mindę, kaip kokį kiemo talismaną, ir nauja diena prasisdeda sėkmingai. Net gaila bus ir atsisveikinti. Tik man atrodo, kad tas kvailas paukštis jau išmoko pažinti žmones ir apsimetinėja, kad dar nemoka gerai skraidyti. Ir todėl nebeaišku, ar norės palikti svetingą mūsų kiemą.

Kažkur pradingo mano neapykanta balandžiams… Na, gal ne visam laikui ir ne visiems. Mano naujas kalambūras: “Ne visi balandžiai priešai, kaip ir ne visi priešai Mindės”:)

Rodyk draugams

Sotus eksperimentas su aguročiu

2010-07-30

Vaikštau tarp lysvių. Ką čia pagaminus? Tokio lengvo, vasariško, greito ir iš savo daržo.  Žiūriu - voliojasi du broliukai aguročiai. Kapt už vieno - ir į virtuvę. Pakeliui prigriebiu morkų, svogūną, česnaką, krapų, papriką, pomidoriukų.

Šaldytuve atrandu maltos kiaulienos, tokį nedidelį kumštelį. Prasiseda eksperimentas. Supjaustau agurotį į 4 griežinėlius, išskobiu, kad liktų dugneliai. Kol jie verda pasūdytame vandenyje, kitame puode verda ryžiai, ant keptuvės pakepinu mėsytę, smulkintas morkas, supjaustytą svogūno galvą, česnako skiltelę, išskobtą aguročio masę.  Dar įpjaustau papriką, prisimenu ir įmetu saują virtų voveraičių. Žvalgausi po virtuvę - ką čia dar atrasiu. Aišku, prieskoniai, juodas pipiriukas, druska.

Apkepintą mėsytę su visais priedais sumaišau su virtais ryžiais, dar kiaušinį įmušu. Įdarą sukraunu į apvirtus aguročius, galėčiau dar ir lydyto sūrio užtarkuoti. Tik šiandien jo nėra…

Bet yra didelė aukšta keptuvė, joje ir troškinu. Į sultinį pridedu sviesto, nugriebiu grietinėlę nuo naminio pieno (gera turėti giminių kaime), ja pagardinu. Aišku, dar svogūnų, krapų, petražolių, salierų - jau baigiant troškinti.

O geriausias įvertinimas: “Žinai, gal poryt ir vėl taip pagamink.”

Gal ir pagaminsiu, tik ne poryt ir jau šiek tiek kitaip, mėgstu eksperimentuoti, nors kartais (labai kartais:) nusieksperimentuoju…

O ryt, poryt - į pajūrį, labai tikiuosi.

Rodyk draugams

Mūsų žibutės

2010-04-18

“-Ilgai stovėjau ir žiūrėjau į  jas. Mūsų kiemo žibutes.”-  Šie  žodžiai, kuriuos Jis parsinešė į kambarį, maloniai šildė. Ir priminė pavasarį, kai prieš daugelį metų, upės pašlaitėje, susikaupęs ir šiek tiek pasimetęs, savo vyriškais pirštais skynė Jai šias trapias gėles. Rinko pačias ryškiausias, tokias, kurios Jam atrodė  gražiausios ir ypatingiausios… Tada Ji pirmą kartą suprato, kad viskas, kas vyksta tarp jųdviejų - tikra. Ir kad kelio atgal nebėra. Kad metas užbraukti praeitį ir stoti į naują pradžią. Ir jau žinojo, kas bus toliau. Todėl visai nenustebo, kai Jisai atsargiai, baugiai ir nerišliai ištarė tuos žodžius… Ir dabar, kai pavasariais sužydi žibutės, Jiedu žino jų paslaptį…

Rodyk draugams

Dar apie pavasarį

2010-04-13

Į mano kiemą sugrįžo žibuoklės. Tokios tikros, truputį išsigandusios ir pasimetusios, ieškančios žalumos ir užuovėjos. Nebijokit, niekam neleisiu nuskinti… Visada galvojau, kad mano mėgstamiausias metų laikas - ruduo. O dabar neatsidžiaugiu pavasariu. Liečiu, uostau, klausausi, stebiu ir nenustoju stebėtis. Matyt, laikui bėgant, išmokau džiaugtis bet kokia smulkmena. Iš tų smulkmenų susideda dienos, metai, iš metų - gyvenimas. Mokausi nebeskubėti. Stabdau akimirkas.

Tarp mėlynų žibučių - netikėtai atsirado išsišokėlė violetinė. Dabar namuose esame jau dvi keistuolės. Dviese juk ir linksmiau, ir drąsiau, ir lengviau…

Rodyk draugams

Pipirnė ant palangės. Užsiauginkite ir jūs!

2010-03-15

Ant mano palangės sudygo pipirnė. Ji turi taip pavasariais reikalingo vitamino C, mineralų, valo kraują nuo kenksmingų medžiagų, skatina virškinimą, lengvai varo šlapimą

 Nereikėjo jokių žemių ar dar kokių papildomų išlaidų.  Tiesiog į indelį įklojau vatos, užpyliau vandens, užbėriau sėkliukių, laikiau visą laiką drėgnai. Sudygsta per kelias dienas. Gal kiek tankiau reikėjo berti sėklas. Labai mėgstu ja papuošti visokiausius sumuštinius arba paprasčiausiai, ant juodos duonos (idealu būtų - ant namie keptos) užtepti sviestuką ir užbarstyti pipirnės. Gražu ir skanu, svarbiausiai sveika.

Rodyk draugams