BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘darbai’

Birželis ir vampyrai

2011-07-03

Vasara jau įsibėgėjo, ogi žiūriu - taip baisingai apleidau blog’ą… Užpuolė neplanuoti darbai, jubiliejai, svečiai. Pagaliau sėdo jie ant savo Harley’ų ir išrūko atgal į Italiją, prieš tai sudalyvavę baikerių šventėje Klaipėdoje, pripildę kiemą solidaus motociklų gaudesio, dainingos savo šnekos (ir tuščios taros nuo alaus), prisivalgę mano balandėlių, paįvairinę mūsų kasdienybės monotoniją. O lauktuvių įdėjau jauną jazmino krūmelį - viliuosi, kad jis ištvers kelionę ir, prigijęs svetimoje šalyje, paskleis kerintį žiedų kvapą, taip sužavėjusį mano svečius. Ir stiklainėlį jų pamėgtų lietuviškų krapų kuprinėn įmečiau - arba šių prieskonių italai nenaudoja, arba mano svečiai mažai gaudosi kulinarijoje (kas labiausiai įtikėtina).

Po to - savaitė prie banguojančios ir šaltos Baltijos, savaitė darže ir gėlyne… Taigi, tiek trumpai apie taip netikėtai greitai prabėgusį birželį.

Ir dar - pajutau, kad paskutiniu metu padaugėjo vampyrų. Cha, jau matau, pagalvojote, kad man smegenėlės suminkštėjo. Gali būti, todėl dabar ieškau vaistų, kaip išsigydyti. Čia nepadeda nei įžymusis česnakas, nei ugnis ar kryžius, net sidabras negelbsti (o juk turiu pilną stalčių  šaukštų iš šio metalo:).  Nuo apspitusių energetinių vampyrų turiu apsiginti tik pati savarankiškai - bent jau tokia teorija. Turiu nusipurtyti kraujasiurbius, griežtai užtrenkti duris jiems prieš pat nosį ir juodžiausią naktį užmiršti jų vardus… Tik, kaip pakeisti savo mandagų ir minkštą bei nuolankų charakterį?…

Rodyk draugams

Pakeleivė II

2011-02-19

Gerai būtų, jei tokiais rytais galėtume lindėti šiltuose namučiuose ant pečiaus ir šypsotis žiemai pro langą. Bet, vietoj to, ropščiamės iš lovyčių, tipename į autobusų stotelę arba, geriausiu atveju, iki automobilio. Štai ir tą nemalonų rytą su vyru riedame automobiliu iš jaukių namučių.

Ogi, pakelėje nedidukas automobiliukas visai netinkamoje tam vietoje stovi, šalia jauna panelė trypčioja. Mano vyras džentelmeniškai sustoja - žiema jau įpratino pagelbėti patekusiems į jos nagus vairuotojams ir jų mašinoms. Bet mergina atsisako tokios pagalbos (mat, gedimas rimtas, ir tuoj turėtų pagalbon atvažiuoti jos vaikinas) Taip šnekėdama ji gana netikėtai įšoka į mūsų automobilį, palikusi savąją vargšiukę mašinėlę likimo valiai pakelėje. “Vėl vėluoju į darbą, ar nuvešite?” Žinoma.  Nuvežėme ją darban, pristatėme gyvą ir sveiką. Ir tikiuosi, nepapildė ji bedarbių gretų, nes tokia jau šiltutėlė ir smarkiai pagiringa toji panelytė ten atvyko. Ir tikrai jos ir visų mūsų laimė, kad jos automobilis sėkmingai užgęso dar ten, miesto pakraštyje…

Dar, apie nuotrauką - vasarą visko prifotografavau, tai žiemą po truputį iškaišioju :)

Rodyk draugams

Žiemos verpetuose

2010-12-05

Žiema trumpina dienas ir skubina laiką, kosminiu greičiu artindama Naujuosius. Užgriuvę darbai ir rūpesčiai savo našta primena, kad tai, ką planavau ištisus metus, galų gale vis tiek privalėsiu atlikti metų gale. O čia dar visokie šalutiniai, malonūs ir nelabai, trikdžiai. Vos spėju perskaityti draugų blog’us, mestelėti vieną kitą repliką, tuo bandydama pasakyti: “Ei, aš gyva dar, sugrįšiu, pasidžiaugsiu sniego baltumu, pasivoliosiu pusnyje ar slapčia pačiuožinėsiu vaikų nuslidinėta čiuožykla, netikėtai atsiradusia va ten, ant šaligatvio!”

O kol kas, tik mintyse susikaupę įspūdžiai iš savanoriavimo Maisto banko akcijoje, kur apniukusį pusdienį vienoje iš miesto parduotuvių švelniai beldžiausi į miestelėnų širdis. Bandėme atšildyti jas, sudiržusias, pavargusias, netrokštančias pamatyti tų, silpnų, alkanų, pažeidžiamų…

Ir, nors nedaug surinkome pigiausių kruopų ir makaronų, dar mažiau aliejaus ar mėsos konservų, bet esame dėkingi visiems - ir tai jaunai “tiuninguotai” panelei, kuri į vežimėlį, prikrautą brangių, daug kam net nepažįstamų ir nesuprantamos paskirties prekių, įmetė ir maisto bankui skirtų pigiausių makaronų  beveik už litą… Ir tvarkingam kukliam diedukui, kuris nupirko net kelis butelius aliejaus, kondensuoto pieno ir kitokių ’stebuklų’ ir viską paaukojo Maisto bankui. Ir visiems visiems tokiems negausiems kitiems, prisijungusiems…
Tokia akcija - jėga, jautrumo ir gerumo egzaminas, joje išmokstama to, kas žinoma ir priimtina, bet buvo primiršta, nukišta į giliausius atminties ir širdies stalčiukus.

Nuotraukoje:  pirmąją žiemos dieną ją nufotografavau sode - tokią ryškią, nepasidavusią. Laikykis…

Rodyk draugams

Slaptažodžio galia

2010-08-26

Vis bėgu, kartais suklumpu, net nusibrozdinu, bet išsitiesiu ir vėl pirmyn. Kaip ir daugybė panašių į mane, kaip ir kai kurie iš jūsų.
Taigi, diena buvo nelengva, šalta ir nelabai sėkminga, bet jos pabaiga įprasmino visą vargą. Sėdžiu, šypsausi prisiminusi, atrodo, tokie niekai, smulkmenos, o širdyje  ramu…

Prireikė keleto nestandartinių medinių lentučių, sužinojau privačių dirbtuvėlių adresą, ilgai ir sudėtingai ieškojau.  Kai tarpduryje pamačiau pusamžį ūsuotą vyrą, surauktais apdulkėjusiais antakiais, supratau, kad patekau ten, kur reikia. Iš kart suskubau dėstyti savo norus, o jis man lėtai, bet griežtai: 

 - Slaptažodis?

Net atsilošiau iš netikėtumo. Kodėl niekas manęs neperspėjo?! Pasimetusi, pati sau nelauktai, kažkodėl įvardyjau pirmąjį po akim papuolusį daiktą: 

- Slankmatis? …

  - Na va, tai dabar duokit tuos  matmenis. - žmogus nusišypso, -  o kol dirbsiu, išvirsite mudviem kavos, puodeliai spintelėje prie lango. Matau, kad sušalusi.

Kol klusniai vykdžiau jo nurodymus, paskui gurkšnojau kavą,  nusiraminau ir atsipalaidavau; laikas netruko prabėgti.  Meistras sugrįžo, nešinas pabaigtu užsakymu. Atsisėdo, tyloje išgėrė jam paruoštą kavos puodelį, tada ištiesė man lentutes:

- Vis lekiate, vis skubate… Gi, dūšia iš kūno ir palengva išeis…

 Atsisveikindama pasiteiravau, ar dar kada galės pagelbėti.

 - Jei tik žinosit slaptažodį, - paslaptingai mirktelėjo meistras. Išėjau su šypsena veide. Tas jo, atrodytų, familiarus betarpiškas bendravimas nubraukė susikaupusį stresą, atpalaidavo mintis, kaip koks rimtas relaksacinis smegenų masažas.

Rodyk draugams