BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘Draugai’

Rožiniai akiniai

2011-12-11

Ir ko tik nenutinka mūsų, iš pirmo žvilgsnio, paprastuose gyvenimuose. Kartais likimas pakiša progas, kurių neišnaudojame, o kartais patys ieškome, ko nepametę… Neseniai draugė susijaudinusi papasakojo tokį nutikimą:

‘Važiuoju iš darbo namo.  Jaučiuosi išsekusi ir  pikta. Autobusas apytuštis, tolstant nuo centro, žmonių dar mažėja.  Sėdžiu ir apmąstau savo gyvenimą. Jau daug metų gyvenu su vyru, visada vieną jį teturėjau, kaip avelė įsimylėjau dar mokykloje ir apie kitus net minčių nekildavo. Nors jaunystėje, oi, daugelis bandė kabinti. Bet, jei nesulaukia atsako, jei pati kitais nesusidomiu, tai ir progų neištikimybei nepasitaiko. Įdomu, o kaip mano vyras? Negi ir aš jam vienintelė? O gal tik nežinau?

Ir staiga pasijuntu kažkaip nejaukiai - ogi mane per veidrodėlį įdėmiai apžiūrinėja autobuso vairuotojas. Akies krašteliu ir aš žvilgčioju - ne, nepasirodė, net žvilgsniai akimirkai susitinka. Betgi ir naglas, išdykėlis…

Net šiurpuliukai per kūną bėgioja - seniai niekas taip  akivaizdžiai manimi nesidomėjo.  Vyriškis nenustoja žvilgčiojęs. Atsargiai apžiūriu jį  ir aš - simpatiškas, maždaug mano metų, šiek tiek pliktelėjęs, išraiškingos akys, atkaklūs veido bruožai - tokie lengvai neatsitraukia. Pasitempiu, ištiesinu pečius, krestelėju plaukus, įjungiu paslaptingą šypseną… Gyvenimas ne toks ir pilkas… Ak, kodėl nepasidažiau ir nepasiryškinau lūpų…

Taip besišaudant žvilgsniais, autobusas visai ištuštėja -  lieka diedukas ir pusamžė moterėlė su berniuku. Jau čia pat ir mano stotelė. Net gaila… Gracingai atsistoju ir plaukiu link išėjimo. Autobusas sustoja, bet  mano vairuotojas durų neatidaro, atveria tik priekines duris. Ai, kas bus, tas. Šypsodamasi artėju lik jo…

“Ponia, jūs važiuojate be bilieto, aš stebėjau,” - piktokai iškošia pro dantis…

“…Aa, pas mane nuolatinis…” - nuraudusi rausiuosi rankinėje ir, parodžiusi, sprunku pro duris. Et, o aš , sena tarka, įsisvajojau…

Rodyk draugams

Ne apie meilę?

2011-11-27

Į biblioteką užbėgau ne knygų. Galva tuščia, smegenys išprosyti - jokių minčių, pavadinimų ar autorių pavardžių, jokio noro ką nors skaityti. Turėjau valandėlę laiko, tai nusprendžiau aplankyti seną bičiulę bibliotekininkę Mariją ir sužinoti, kaip sekasi jos giminaitei, mano kažkada gerai draugei užjūriuose, gauti jos kontaktus. Tiesą sakant, net nebesitikėjau, kad Marija dar tebedirba - vis su ta pačia gauruota liemene ir tais pačiais ant nosies galo žaismingai kybančiais akiniais su grandinėle. Žmonių beveik nebuvo - tik keli vaikai ir mergina (argi čia žmonės:)

Mane pamačiusi, ji, kaip  visada, nudžiunga ir ima pasakoti apie savo darbštuolę dukrą, sportininką anūką… Daug šneka, laikas nejučia prabėga…

Atsisveikinant iš po stalo (kaip senais sovietiniais laikais) ištraukia keletą knygų. “Pasirink, tau patiks, čia ne apie meilę.” (!!??) Hmmm. O aš galvojau, kad nei vienoje knygoje neapsieinama be šio jausmo…

Ir dar maniau, buvau įsitikinusi, kad žmonės mane laiko lyriška romantike, sentimentalia ir lengvai pažeidžiama naivia skrajokle padebesiais…

Rodyk draugams

Paslaptingoji draugė

2011-10-08

Po susitikimo su ja jaučiuosi lyg pakylėta – tokia prisipildžiusi ir kartu tokia švari. Tarsi po gero spektaklio, koncerto ar poezijos vakaro. Arba ilgesingo žiūrėjimo į banguojančią jūrą ar gilų nenuspėjamą žvaigždėtą dangų, kai aplink nieko nelieka, viskas tarsi išnyksta, palikdamas tave su gamta ir paslaptimi. Ir, net jei tik  skanaujame kavą mūsų pamėgtoje Šokoladinėje ir lengvai plepame, kai sakau jai: “iki kito malonaus susitikimo,” – tai tikrai nuoširdumo, o ne mandagumo frazė.

Susipažinau su Inga praėjusią žiemą gan įdomiomis aplinkybėmis (visai dabar nekeista) lėlių parodoje. Vėliau kelis mėnesius viena į kitą kreipėmės “Jūs”, kas man tikrai nebūdinga – aš dažnai jau nuo antro susitikimo  imu tujinti. Paskui kartu buvo keletas oficialių susitikimų. Išsiskiriant pasiūliau pasikeisti kontaktais. Nustebau, kai pamačiau jos veide džiugesį.

Beveik niekada ji nepaskambina,  tik kartais susirašome internete, lakoniškai sutariame laiką ir susitinkame.

Dar pagalvojau, kad apie Ingą nežinau beveik nieko - tik tiek, kad augina dukterį, nemėgsta visuomeninio transporto ir daugiausia vaikšto pėsčiomis. Meniškos natūros, linkusi į filosofiją ir savianalizę, bet iki tam tikros griežtos ribos. Domisi netradicine medicina, turi savo tvirtą nuomonę, bet jos niekada neperša kitiems. Nujaučiu, kad gyvena Pietiniame miesto rajone, nors kartais, po mūsų pasimatymų centre, savo grakščiu skubiu žingsniu pasuka visai priešinga kryptimi. Gražūs bruožai, daili  figūra, išpuoselėtas veidas be jokios raukšlelės. Iš kur gi joms atsirasti, jei kiekviena emocija apgalvota, ir net šypsena santūri, dažnai netikėta.

Vyrai ir Inga? Tai man irgi paslaptis. Manau, tokios moterys dažniausiai gyvena vienos.

Kai pasakoju apie Ingą savo vyrui, jam kyla velniškas noras su ja susipažinti, vis ragina pasikviesti į svečius. O kartais net pavydžiai pajuokauja, ar tik aš jos neįsimylėjau.

Bet man  nesinori nupūsti to jaukaus paslapties šydo, sukaustančio mane kiekvieną kartą, kai ją prisimenu ar sutinku, sugriauti kažko nenuspėjamo, netikėto ir  trapaus…

Mano darželis netikėtai pakvipo pavasariu - sumaišęs visus gamtos dėsnius, pražydo jacintas…

Rodyk draugams

Vaizdelis iš šeimyninio gyvenimo

2011-09-04

Draugė kelioms dienoms išvažiavo iš namų. Gaunu žinutę, klausia, gal žinau, kur jos vyras. Atrašau, kad su maniškiu nuo pat ryto išlėkė į grybus. Netrukus atskrieja jos atsakymas (už klaidas, stilių ir emocijas Bernadeta neatsako:) :

“tegul laksto,nu kai parvaziuosiu,gaus velniu,na nieko jau be manes,uzsakem malkas,gerai,kad daviau vyrams savo papildomai numeri,kiek ne skambinu,tiek ne rysio zonoj,vyrai jam skambina,negali prisiskambinti,tai skambina zmones i latvija man,neranda,kur privaziuot,tai as is latvijos aiskinu,kur ta lazdynu gatve, privaziavo toliau viena gatvele sunkiai su dideliu auto,vel skambina, paaiskinu, kad griztu,tada rado, po to skambina manasis,kur pinigai,o kai aiskinau kur pinigai,tai ziuredamas krepsini, aha,aha,sakau ne aha,bet rimtai klausykis,tai kad uzbliove;kuo tu mane laikai,girdejau…   vienu zodziu,daznai prikisa,kad man kaip motinai ALZHAIMERIS,bet ,matau,kad jam greitesnis alzh bus”

Rodyk draugams

Pokštininkai II - Seksas be tabu…

2011-08-05

Kaip ir kiekvienas save gerbiantis madingas pilietis, draugės prikviesta ir prikalbinta kažkada užsiregistravau facebook’e. Nedažnai  užsuku į tą pletkų ir paskalų pasaulį, ir draugai ten - tik artimi ir mieli man žmonės, kurių gyvenimai, nuotykiai, kelionių įspūdžiai man ne svetimi. Taigi, įlendu facebook’an po šiokios tokios pertraukos: aha, tolima giminaitė pagimdė sūnų -SVEIKINU!, klasiokė švenčia gimtadienį - ILGIAUSIŲ METŲ!, kita draugė ką tik grįžo iš žvejybos Norvegijoje - ŠAUNUOLĖ, PAVYDŽIU. Aha, į draugus vėl kažkoks pajuodėlis babajus peršasi - VON IŠ ČIA!

Ir kas gi čia dabar? Prie mano mėgstamiausių temų  visam svietui apskelbta “Seksas be tabu”, ir atitinkama vaizdinė medžiaga prisegta.  Akimirką sustingstu. nepajuntu, kaip pirštai sunaikina keistą radinį… Paskui prapliumpu juokais. Įdomu, kiek laiko mano draugai stebėjosi/gėrėjosi/laikino tokį mano pomėgį? Ir kas gi iškrėtė man šį pokštą??

Išvada: Jei viešoje vietoje prie svetimo kompo sugalvosite įkišti snapą į facebook’ą, išeidami neužmirškite atsijungti… Draugai, pažįstami, prietėliai būtinai pasinaudos situacija. Juolab, kad ir iš manęs gali tikėtis panašių pokštų.

___________________________________________________________________________________

Nuotrauka: Jau kelios dienos stebiu šį keistą įnamį, man atrodo, kad jis paaugo. Stebėjimai tęsiasi…

Rodyk draugams

Pokštininkai?!

2011-08-04

Juokas - dalykas rimtas. Ypač tada, kai jumoras įgyja juodą atspalvį. Kartais taip prisijuokauju, kad net trošku. Bet, apie viską iš pradžių, t. y. nuo Adomo ir Ievos.

Nuo jaunystės vis papuldavau į vyriškus kolektyvus, gal todėl teko prisitaikyti ir prie šiurkštesnio jumoro, perimti “kieto” pokšto taisykles. Nors, kiek teko susidurti, moterys kartais pajuokauja taip, kad vyrams tik slėptis kopūstuose.

Kažkada dirbau vienoje rimtoje firmoje,  net per savaitgalius ir išeigines neatitrūkdavome nuo darbų, o atostogas pasiimdavom tik tam, kad apsilankyti pas gydytoją, sustiprinti sveikatą ir - vėl prie darbų.  Ačiū vyrui, nutraukė tą mano maratoną, kitaip jau laiškus rašyčiau iš psichuškės. Bet, nuvažiavau į pūdymus…

Kad atlaikyti pašėlusį tempą, vieni kitiems krėsdavome įvairiausias šunybes. Kartą kolegai Augiui, pavyzdingam šeimos vyrui, vykstančiam komandiruotėn,  į lagaminą  įmečiau  prezervatyvų pakelį. Jis, aišku, užsuko atsisveikinti su žmona, o ši mylimam vyrui paruošė sumuštinių į kelionę. Istorija nutyli, kas tiksliai vyko po to, kai, atidariusi jo kelioninį lagaminą, ant paties viršaus rado šį spalvingą pakelį…  Augis kurį laiką siuto ant manęs ir kūrė keršto planus. Ir pagaliau išaušo jo valanda. Lietuvoje buvo kažkokie eiliniai rinkimai. Vyko rinkiminės agitacijos ir kitokie cirkai. Ta proga, jis ant mano nemažos rankinės užklijavo plakatą, raginantį balsuoti už Darbo partiją, o aš, apžlibusi nuo pavasario ar iš laimės sulaukusi darbo pabaigos, visą valandą vaikščiojau po miestą ir agitavau, pati to nė nenutuokdama. Už Darbo partiją!!

Taigi, jei kada atitrauksite stalčių ir jums į glėbį įšoks plaukuota pelė, o palietę kompo klaviatūrą pirštais pajusite maloniai gličią storos žalios kirmėlės nugarą, nepulkite spiegti ar alpti, kaip aš. Ir labai nenustebkite, jei kada gatvėje jums ims dėkoti ir ranką spausti pats Šustauskas ar Kristina. Imkite ir nuoširdžiai pasidžiaukite, koks išradingas ir mielas kolektyvas jus supa.

______________

Ir visai ne apie tai šiandien norėjau parašyti… Tęsinys bus. Iki.

Rodyk draugams

Sugrįžai, kad niekad neišeitum…

2011-04-02

Šiandien norėjau parašyti apie praėjusią balandžio pirmąją,  baltas snieguoles palangėje ir kiekvieną pavasarį savo klyksmais vis nustebinančias gerves. Bet…  prisiminimai nekviesti įkyriai smelkiasi į mintis, širdį, drumsčia akis…

Iš Amerikos sugrįžo vaikystės draugas. Turbūt, pats tikriausias, mylimiausias, pats geriausias. Nepamenu, kad kada būtume susipykę; net vaikiškuose žaidimuose niekada su Juo nesipešėme, nekrėtėme šunybių - ko nepasakyčiau apie save ir kitus padykusius draugelius. Ir ne todėl, kad Jis buvo kiek vyresnis. Visada orus, paklusnus, atsakingas ir ramus, net kiek paslaptingas  - toks, kaip tykus ir ūkanotas šiandienos oras.

Daugybę metų nesimatėme, beveik nebendravome - viena kita  spalvinga nuotrauka, vienas kitas šykštus sveikinimas.

Šiandien sugrįžo visam laikui -  į Gimtinę, visai netoli tų namų, kur prabėgo mūsų vaikystė. Namo…

Jo  gražuolės  lietuvaitės - amerikietės dukters šviesios garbanos tokios pažįstamos… O žydros ir atviros sūnaus, tvirtai ir švelniai nešančio urną su Jo pelenais, akys, tik įrodo, kad gyvenimas nėra beprasmis - jis tęsiasi, kur mes bebūtume…

Nuotraukoje: kažkada gavau dovanų vieną iš pirmųjų Jo keramikos darbų

Rodyk draugams

Meeting’as

2011-02-12

Kai lietuviška žiema, su visais savo orų permainų ir krizės padariniais įspraudžia į kampą, kai kas sprunka iš Lietuvėlės. Bet, pagaliau, vis tiek sugrįžta į Tėvų ir Marijos žemę, išsiilgę juodos duonos, varškės sūrių ir raugintų kopūstų. Čia viskas sava ir paprasta, čia nuostabus pajūris, tyri upeliai ir ežerai, o žydraakės geltonkasės išdidžiai šneka ir dainuoja gražiausia pasaulyje kalba.

Ir aš džiaugsmingai sulaukiau Šiauliuose be galo seniai regėtos draugės, nors ir su amerikonišku akcentu, bet pasiilgusios ir skubančios pasidalinti dar šviežutėliais įspūdžiais.

- Aa, nekantrauju, kaip man reikia pasikalbėti tau apie Californią ir Los Angeles, Malibu ir Santa Monicą, ir  dar - Las Vegasą. Vis dar jaučiuosi nerealiai, lyg dar ne namie, transo būsenoje, exactly. Turime padaryti susitikimą, reikia pagaliau kaip nors man ant lietuviškos šaltos žemės nusileisti.

- Tai gal susibėgam  pc Brukline, Brodvėjaus Picoje, žinai, ten, šalia BauhoF, - pasiūlau, raitydama liežuvį nuo įmantrių pavadinimų.

Ir staiga, abi sekundei nutylame… Na, ir kam gi jai reikėjo belstis už jūrų marių, kai čia, Lietuvoje, tiek daug visko turime - ir Niujorką, ir Manheteną, ir Babiloną, ir net kelis nuosavus Akropolius?

Rodyk draugams

Moteriška draugystė. Pradžia.

2010-11-13

Šlapią vėjuotą rudens dieną, kai apie spalvotą rudenį primena tik nuotraukos,  gera sėdėti namie. Čia kvepia ką tik iškeptais sumuštiniais su bananais ir būsimos kavos nuojauta. Džiugu dar ir dėl to, kad tuoj tuoj turi suskambėti durų skambutis ir pasigirsti širdžiai mielas riksmas: “Sveikutė! Šimtas metų!”
Tikrai, jau senokai nesimatėme, nors telefonu plepame beveik kas dieną.
Kaip ir blogger’ė Airina, apie žmogų esu linkusi spręsti iš pirmo įspūdžio, pasikliauti jausmais, tad apie Žanetą buvau susidariusi gan kritišką nuomonę. Todėl ir susidraugavome toli gražu ne iš karto.
Dirbo ji tada direktoriaus padėjėja ir atrodė tokia susireikšminusi ir pasipūtusi fifa, kuri gyvena tik stiliaus žurnalų nuotaikomis ir net iki pašto dėžutės nenukaukši be aukštakulnių ar makiažo (taip ir yra:). Ilgai palaikėme tik “darbinius” santykius, kol kartą po darbo teko drauge keliauti iki autobuso stotelės.
Buvo ankstyvas pavasaris, ir, nors saulutė jau maloniai glostė šilumos pasiilgusius skruostus, pakelėse dar vis tebegyvavo murzino sniego pusnys. Ant tokios pusnies ir pamatėme bemiegantį tą pijokėlį. Ir įsivaizduokite šitokį vaizdelį: jauna daili damutė, nepriekaištinga šukuosena, ilgu paltu, madingais aukštakulniais, savo išpuoselėtais pirštukais stveria tą žmogelį, čiumpa už parankės. O tada, griežtokai suvadovauja man, stovinčiai išverstomis akimis ir atdara iš nuostabos burna, kad pakelčiau už kitos rankos.

“Ar pažįstamas?” - neištveriu.

“Ne, bet žinau, kur gyvena.” - atkerta Žaneta.

Vaduojame jį iš purvyno; jaučiu lyg ir nepaaiškinamą pasibjaurėjimą, gėdą (o jei kas pamatys?), be to esu be galo nustebinta tokio netikėto poelgio… Taip tempiame jį kokius šimtą metrų iki nuošalaus namo vartelių.
“Kiek aš žinau, čia jo “rezidencija”. Dabar tempk tu viena, toliau neisiu, nes aš su jo pikčiurna sene konfliktuoju” - vėl suvadovauja man Žaneta.
“Tada, ko mes čia jį tampome?” - bandau išsisukti.
“Tai dar meningitą gaus, juk galvą ant pusnies pasidėjęs užmigo… Ogi, negali žinoti, gal kada ir mane kas nors va taip gelbės…”
Kieme mane pasitinka bobulė, perima “dovanėlę”, o aš sprunku iš kiemo, vis žvalgydamasi, ar kas nematė …
Po to įvykio jau daug metų pralėkė.  Su Žaneta mudvi tikrai nenuobodžiai draugaujame, kartu atžymime šeimų šventes, gimtadienius, nebijome viena kitai patikėti pačias slapčiausias “mergaičių paslaptis”, net apsisvaidome aštriomis kritikos strėlėmis… O kai primenu tą pijokėlio gelbėjimo akciją, ji tik gūščioja pečiais, lyg tokie įvykiai būtų jos kasdienybė. O juk tikrai, anoks čia didvyriškumas…

Rodyk draugams

Mintys… (čia turėjo būti komentaras)

2010-11-01

Berašant vieną komentarą pajutau, kad siauruose rėmuose pritrūksiu erdvės mintims, todėl apie tai, ką mąstau, bandysiu išdėstyti atskirai ir tai paskirsiu Letstango.
Dažnas susimąstome, dėl ko atsiradome bloge. Iš didelio noro rašyti? pasidalinti savo mintimis? neturėjimo ką veikti? vienatvės?
Dažnai nebeužtenka tik šalia esančio žmogaus (jei toks iš viso būna), todėl savo įspūdžius, nuotykius, kelionių aprašymus, prisiminimus, ateities vizijas, kartais, atrodytų kvailiausias sapaliones, t.y. - GYVENIMĄ paleidžiame “į eterį”. Ir pradžioje nesvarbu, ar tik patys jas teskaitome, ar dar kelios tokios pat sielos atranda kelią į mūsų dienoraštį.
Taip bekeliaudami per blog’ą pajuntame, kad esame ne vieni. Šalia žengia keli panašūs ar kiek skirtingi mintis čia liejantys žmogučiai. Ir tampa jie tokie pat svarbūs, artimi, ir imi pergyventi dėl jų bėdų: draugo išdavystės, mamos ligos, nejučia išlindusio nusivylimo šeima, sveikatos ar darbo problemų, nepasitikėjimo savimi ir draugais ar įspaudusios į kamputį vienatvės… O kaip džiaugiesi kartu su jais - jų sėkminga “karjera” TV, vaikų išdaigomis, glostai pikčiurną Duncę, kvatojiesi susiriesdamas iš Bušo ar Dalkos nuotykių, vaikštai pažįstamais parkų takais, gėriesi nuotraukomis, eilėmis, muzika ar skaitai tą pačią knygą… Ir, čia pat, pats daliniesi prisiminimais, gamtos grožio įkvėptais jausmais ar perskaitytos knygos sukeltomis mintimis… Tada imi pasiilgti, laukti, kada vėl jie užsuks - su patarimais, pastabomis, savo mintimis arba tik miela šypsena. Ir tu skubi pas juos…
Ateina toks momentas, kai pajunti, jog jau nuolat galvoji apie tuos žmones, (net sapnuoji!), lauki jų įrašų, vis skubi greičiau įsijungti tą laiko ėdiką kompiuterį ir sužinoti naujienas iš blog’o draugų. Galėčiau juos išvardyti, bet, per išsiblaškymą bijau kurį nors praleisti… Taigi, visi esate man svarbūs, o jūsų mintys, nuotraukos, įrašai nuostabūs ir laukiami…
Et, galėčiau raštyti ir rašyti, žinot, kokia pleputė moku būti… Jau metai, kai tai čia darau. Bet mokausi ir klausytis… Ir išgirsti (Cha, kartojuosi:)
Todėl, AČIŪ JUMS.

Visiems linkėjimai nuo Mindės!…

Rodyk draugams