BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘dviratis’

Tegul atleidžia man poetas…

2011-03-18

Paprasčiausiai, pasiilgau dviračio,

Apvalių jo ratų, ratlankių lenktų.

Ir todėl skubu  jį išsitraukt iš rūsio,

Takeliu pralėkt smagiai, su vėjeliu.

Ir nebaisios kliūtys, nei duobėtas kelias

Net nustebusių praeivių rūškani veidai.

Nors jau skauda raumenis ir sąnarius man gelia

Dviratis ir duobės - tai pavasario šaukliai.

Varnų būrį nubaidau aš tyčia,

Mosteliu kaimynui, spoksančiam kieme.

Man į veidą saulė šviečia, spindi ryškiai,

Vos-ne-vos prasilenkiu su juoda kate…

Prie sėdynės meiliai prisispaudžiu,

Ir minu, minu, išraudusi… skrendu…

Tik kodėl alkūnę, o ir kelį maudžia?

Taip neelegantiškai šlapiam griovy guliu…

Rodyk draugams

Kodėl vis dar skauda kojas?

2010-08-19

Pati užviriau tą košę, todėl trauktis nebebuvo kur…
Viskas prasidėjo draugės vyro gimtadienyje. Nežinau, kas išprovokavo mane taip pasielgti - šampanas ar viena viešnia, vis bandanti pasigirti, kad jos dviratis “kiečiausias” mieste. Todėl ir išsišokau su pasiūlymu surengti žygį dviračiais iki ežerų, kokius keturiasdešimt kilometrų nuo miesto.
Bet, žodis ne žvirblis…
Važiuojam keturiese. Toji, “blatno” dviračio savininkė, aišku, surado priežasčių nevažiuoti. Taigi, kompanija šauni.
Nakvynę sutariau pas savo buvusius kursiokus, kurie nudžiugo, kad, nors kartą atvažiuosim ne automobiliu.

Tai štai jums nacionaliniai kelionės dviračiais ypatumai:
P r a d ž i a.
Draugės vyrą Renatą skubiai iškvietė į darbą, todėl kolonėlėje pralaukę jo apie valandą, pagaliau pajudame, svilinant lietuviškai saulutei. Net pavėsyje virš trisdešimties, prakaitas ima griaužti akis, ausis, burną, ir kuo daugiau pili į save skysčių, tuo daugiau jų iš tavę išbėga. Gerai, kad pakeliui primėtyta įvairaus gylio ir švarumo vandens telkinių, jie - trumpa mūsų laimė ir paguoda…
Poilsio pertraukėlės vis ilgėja… Pagaliau, jau nebetoli tikslo, prakiūra Renato dviračio padanga. Kol prie jos krapštosi, prisnūstu pavėsyje, jau nebekreipdama dėmesio į per mane ropinėjančias skruzdes ir kitokius nemalonius gyvius bei tylias draugės dejones ir atsargius prakeiksmus mano adresu.
Vėl pajudame, pralenkdami jaunus liūdnus užsieniečius, mūsų maršrutą bandančius įveikti pėsčiomis. Nudžiungame, kaip tikri lietuviai - kažkam yra dar blogiau.

Ir pagaliau tikslas šiaip ne taip pasiektas, išsimaudyta švariame ir vėsiame Gylio ežero vandenuke, o sulaukę mūsų draugai pažada, kad ryte norinčius parveš namo automobiliu.

Į namų pusę miname jau dviese; ir oras vėsesnis, ir kompanija patikimesnė, ir nuotaika geresnė. Pakeliui net štai kokių karosų primeškeriojame
P a b a i g a
Pagaliau sugrįžusi suprantu, kaip gera namie ištempti pavargusias, vis dar sopančias kojas hamake, be minčių žiūrėti į vakarėjantį dangų ir laukti pasirodant pirmosios žvaigždės… Sakote, uodai? Tai tokia smulkmena, palyginus su atliktu žygiu…

Tai gal kada vėl pakartokime?

Rodyk draugams

Apvogė…

2010-07-18

Vasara - atostogų metas. Draugai paprašė patikrinti jų pašto dėžutę, išimti susikaupusią korespondenciją. O man smagu, kad turiu rimtą priežastį pasportuoti. Pasikinkau savo draugą dviratuką ir skrieju dviračių takeliu. “Dzii-in” - skambinu jau iš tolo, pažįstama situacija, priekyje dvi plačios garbios damos. Šoka į pakraštį, piktai burba pavymui. Šypteliu joms…  Štai jauna porelė, susiglaudę, nieko aplink nemato… Atsargiai bandau apsilenkti… “Tu ką, skambučio neturi?” - išgirstu iš už nugaros. Tokie ir dar įspūdingesni scenarijai jau man įprasti. Nelengva visiems sutilpti pėsčiųjų ir dviratininkų take.

Pagaliau tikslas pasiektas, dviratį atremiu prie daugiabučio, įpuolu laiptinen. Po dviejų - trijų minučių aš jau prie savo transporto priemonės. Žvilgt priekin, žvilgt į galą - o liemenės tai nebėra. Apvogė. Pati kalta. Taigi reikėjo apsivilkti, o ne vežiotis dailiai  sulankstytą maišelyje. Ir vistiek keistas vagis.  Svarstau variantus, kodėl vogė ne dviratį, o pigią liemenę:

1. Tai arogantiškas kleptomanas, kurį suviliojo ryškiai salotinė spalva?

2. Vagis niekadėjas, jau dviratį turi pasivogęs, dabar, saugioms kelionėms prireikė mano liemenės?

3. Žioplys vagišius, kuris nepastebėjo, kad dviratis neprirakintas?

4. Gal liemenę pamečiau kur pakeliui? (Mažai įtikėtina)

5. ? ? ?

(p.s. nuotraukoje iš pajūrio dar šaunesnės už dviratį  ”transporto priemonės”)

Rodyk draugams

Vėl Blondinė…

2010-06-26

Saugokitės, gerbiamieji vyrai. Pasitempkite ir šypsokites mielos damos. Prie vairo - aš, vėl BLONDINĖ. Tiesa, šį sykį  - už dviračio vairo.

Viskas prasidėjo nuo to, kad pritrūkau aliejaus kotletams kepti. Taigi nutariau neteršti gamtos, kartu, pataupyti kurą, pasportuoti ir iki prekybos centro keletą stotelių numinti dviračiu. Oras puikus, lengvas vėjelis glosto skruostus, smagiai riedu pro stotelėse autobusų lūkuriuojančius žmogėnus, lengvai mintyse pasišaipydama iš jų tingumo ir nepaslankumo.

Prie parduotuvės, kaukšt, prirakinu dviratuką ir keliauju rinktis prekių. Grįžtu, žinoma, su pilnu krepšiu ir… Ne, nei dviratis, nei spyna niekur nedingo… tik rakto nuo jos tai nepaėmiau iš namų. Nesmagi pėdinu iki stotelės ir jau mikriuku keliauju namo. (Vyras, aišku, išvykęs, kaip ir visada, kai jo labiausiai prireikia, chi, chi). Namie išneršiu visus kampus ieškodama to nenaudėlio raktelio, kol galop prisimenu, kad, prieš keletą dienų jį nusegiau ir įsidėjau į džinsų kišenę. Tų pačių, kurie dabar jaukiai aptempę mano sėdynę… Raktas visą laiką buvo su manimi. Vėl sėdu į mikriuką ir važiuoju pasiimti dviračio…

 Dabar paguoskite ir pasakykite, kad  ne tik blondinėms taip nutinka…

(Nuotrauka “ne į temą”, jį susitikau eilinėje savo išvykoje į gamtą)

Rodyk draugams