BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘Filmas’

Kazuo Ishiguro “Neleisk man išeiti” - knyga ir filmas

2014-03-02

Šią knygą pačiupau tik dėl to, kad autoriaus pavardė japoniška. Tik paskui sužinojau, kad jis nuo penkerių metų gyveno Jungtinėje Karalystėje. Parašyta subtiliai, rafinuotai, jautriai - taip, kaip įsivaizduoju japonus… Ši knyga iš tų, kurią norėčiau prisiminti ir parekomenduoti.
Iki pusės knygos nesupratu, apie kokius vaikus čia pasakojama, kur jų tėvai, kodėl jie izoliuoti nuo visuomenės… Kol jie bando parodyti savo sielos turtingumą ir grožį, kiti tik abejoja, ar jie iš viso turi sielą… “Neleisk man išeiti” galima būtų pavadinti fantastine knyga, deje, viskas labai realu ir įtikėtina. Ir visai šalia gal net vyksta tokie dalykai…
Romane keliais etapais aprašomas jaunos merginos Keitės gyvenimas: dabartis, iš kurios prisiminimais nukelia į vaikystę ir paauglystę, o vėliau vėl grįžta į esamąjį laiką. Keitė dirba slauge, tačiau tai tik laikinas užsiėmimas, nes jai, kaip ir kitiems jos likimo draugams, lydėjusiems nuo pat vaikystės, anksčiau ar vėliau teks atlikti pareigą, dėl kurios išvydo šį pasaulį.

Beje, atradau, kad pagal šią knygą 2011 m yra sukurtas fimas. Peržiūrėjau, neblogas, deja, šiek tiek nusivyliau… Epizodiškai atpasakota istorija. Tas atvejis, kai ekranizacija nepralenkia knygos.

Rodyk draugams

Apie filmą “Sibiras. Monamour”

2012-04-23

Nesustabdomai lekiant metams, vis dažniau sugrįžta keistoki prisiminimai. Turbūt, nebetolimoje ateityje, vien jais ir begyvensiu…

Taigi,  paauglystėje teko lankytis provoslaviškų šventųjų  ikonų muziejuje, jau nepamenu, kažkur Rusijoje, tarp Pskovo ir Peterburgo. Daugybė nutapytų rusiškų šventųjų, iš visų kampų įsmeigusių į mane savo dideles plačias akis paliko tokį įspūdį, kad ir dabar šiurpuliukai per kūną perbėga. Ir, nors tada labiau  rūpėjo bernai ir kitokie įdomūs dalykėliai, ta ekskursija taip įsirėžė atmintin, kad ir  po daugelio  metų patirta energetika, slogūs ir skvarbūs žvilgsniai iš tamsių paveikslų, jaudina ir sugrįžta gan ryškiais vaizdais.

Ypač daug kas atsigamino pažiūrėjus rusų filmą “Sibiras. Monamuor”. Pastebėjau, kad, tiek metų neigę Dievo buvimą ir aršiai propagavę ateizmą, rusai atitoko, o rusų menininkai jau atvirai perteikia  dvasingumą per religinius momentus.

Štai, kad ir epizodas su berniuku - pagrindiniu filmo herojumi. Paklaustas, kodėl saulę nupiešė mėlyną, jis atsako, jog geltoną spalvą taupo, nes nori seneliui nupiešti Dievą, o Dievas  tai turi švytėti…  Jo senelis negeria “bog ne velit”, nors aplink viskas skęsta “samogone”…

“Sibiras. Vėlyvas ruduo. Taigoje, atokiame apleistame kaime gyvena staroveras Ivanas su 7-nerių metų anūku Lioša. Jie laukia berniuko tėvo, kuris paliko juos prieš 2 metus ir nebegrįžo. Taigos apylinkėse siaučia laukiniai šunys, ėdantys visa tai, kas juda. Lioša draugauja su vienu iš tų šunų, nežiūrint į tai kad jo senelis to neleidžia daryti. Kartais tolimas giminaitis Jura atveža jiems maisto.”

Žodis Monamour čia visai neturi ryšio su meile - taip vadinasi  taigoje merdintis kaimas.   Gal kam pasirodys, kad filmas visai ne apie Dievą, o apie nuostabią, bet rūsčią Sibiro gamtą, apie šiurkščius žmonių tarpusavio santykius, apie žiaurumą ir kovą dėl išlikimo… Ir, vis tik, šviesos jame tikrai nemažai…

_________________________________________________________________

Ir pabaigai. Per Velykas, besėdint su artimaisiais prie stalo, mano vyras, kuris nei dievais, nei velniais netiki, pareiškė, kad Dievas tai jį myli, nes davė mane… Šventiniame šurmulyje niekas nieko nesuprato, lyg ir  praleido pro ausis, o aš iš karto suvokiau, kad Dievas ir mane myli, nes ši teisinga citata iš kartu žiūrėto filmo “Sibiras. Monamour” kažkaip užstrigo mano vyrelio smegenėlių vingiuose. Va taip, va:))

Rodyk draugams

Japonė

2012-03-03

Draugė, pasitelkusi gan nesudėtingą metodiką, paskaičiavo, kad aš jau gyvenu devintą gyvenimą. Kažkoks magiškas skaičius - kaip devintoji banga arba devyni pragaro ratai… Budėdama prie netikėtai insulto paguldytos ir manęs neatpažįstančios mamos, pagaliau bandau suprasti, kad gyvenimas keliauja pirmyn, kad viskas, kas neišvengiama, praeina, ir gailėtis savęs, guostis - ne mano stichija. Yra kaip yra, sustingti ir laukti neišvengiamybės nėra prasmės - tiesiog aplink vyksta daug teigiamų dalykų: pavasaris, muzika, knyga, artimas žmogus, netikėtai dėl manęs pasiėmęs atostogas…

Ir, jei jau būta dar aštuonių kitokių mano gyvenimų, tai vienas būtinai turėjo būti japoniškas.  Gal buvau jakudza, o gal tyras šviečiantis jonvabalis, iš Katės ant palangės rekomenduoto japonų anime filmo “Grave of the fireflies” …

Ačiū jai ir už poetiškąjį, be galo sužavėjusį “After life” (Wandafuru raifu.) 1998. Tiesa, iš pradžių atsisiunčiau visai kitą “After life” - holivudinį, kuris, beje irgi patiko. Bet tada toptelėjo, kad rekomendacija buvo Katytės - taigi, reikia atsigręžti į japonus.

Nors, toliau Taškento ir Tian Šanio, kur dar studentavimo  laikais nuklydau, rytuose nesu buvusi, jaučiu jiems nostalgiją. O dabar susižavėjau dar labiau, kai, apart filmų, perskaičiau Haruki Murakami knygą  “Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės”. Atrodytų paprasta istorija apie eilinio japono gyvenimą, vaikystėje užgimusią meilę, kuri keistu būdu lydi jį visą gyvenimą.  Skaitant, ausyse lyg skamba džiazas arba Peras Guntas. Pabaiga man nepatiko, tikėjausi kitokios… Bet, esu dėkinga tai knygai ir Murakami, kažkokiu neištiriamu ir nesuvokiamu būdu, grąžinusiai man tvirtesnį pagrindą po kojomis.

Knygos esmę, mano manymu, nusako tokios eilutės:

“… dabar aš turiu du barus. Bet kartais pagalvoju, jog tai tėra mano vaizduotėje išgalvotos vietos. Kaip kabantys sodai. aš ten sodinu gėles, statau fontanus. Viską kuriu labai skrupulingai, labai tikroviškai. Ten ateina žmonės, geria, klausosi muzikos, kalbasi, o paskui išeina namo. Kaip manai, kodėl kas vakarą daug žmonių moka didelius pinigus, kad ateitų čia išgerti? Todėl, kad visi alei vieno ieško daugiau mažiau išgalvotos vietos. Jie čia ateina tam, kad pamatytų skrupulingai sukurtą dirbtinį sodą, kuris atrodo, lyg plūduriuotų ore, ir kad patys galėtų įsilieti į tokį peizažą”

“Žmogus nėra toks, kad įniktų į kažką pusėtinai nuostabaus. Žmogus atsuka nugarą devynetui pusėtinų variantų ir linksta prie kažko vieno, kas sukelia katarsį. Taip sukasi pasaulis…”

Rodyk draugams

Filmas “Kvepalai. Vieno žudiko istorija”

2012-02-16

Visų pirma,  SVEIKINU VISUS SU ŠVENTĖMIS :) Ką tik iškėliau trispalvę prie namo ir prisiminiau, koks tai geras jausmas.

O šiaip ant savęs šiek tiek pykstu, bet taip įjunkau į filmus.

Kažkada, kai dar namie  nebuvo interneto, didžiausią rūpestį turėjau su sudoku. Kai atsižaidžiau su skaičiukais, atėjo įvairiausių kompiuterinių žaidimų etapas. Kurį laiką nuo visko perdegiau ir gyvenau ramų, kultūringą  gyvenimą su lengvais ir nekenksmingais nukrypimais.

Žinau, kad tai praeis, bet dabar, vietoj to, kad atsiversčiau knygą (kurios net neturiu naujos ir neieškau) ar  išsklaidyčiau voratinklius iš pakampių, ar šiaip kuo nors palepinčiau šeimą, įsijungiu filmą. Peržiūrėjau nemažai (mano pajėgumo mastais), o dar keli eilėje laukia…

Kai kuriuos filmus tuoj užmirštu, kai kurie lieka kiek ilgiau, bet žinau, kad antrą kartą jų nežiūrėsiu… O va, keletą noriu prisiminti ir išsisaugoti.

Kvepalai. Vieno žudiko istorija” 2006.

Jis, Žanas Batistas Grenuji, gimė nelauktas, išgyveno, nes buvo išskirtinis - laimei ir nelaimei savo  turėjo absoliučią, genialią uoslę. Tai buvo jo gyvenimas, jo aistra, jo prakeiksmas. Visais laikais, naudodami įvairius metodus, žmonės siekia įtakos kitiems ir absoliučios valdžios.   Bet argi pripažinimas ir galia yra laimė?… Gal ji slypi visai paprastuose kasdieniuose dalykuose, o gal ji - tai ėjimas prie tikslo, kelias prie to absoliuto?… Deja, kartais pasiekę savo svajonę, nebežinome, kaip su ta savo galia ir valdžia elgtis…

Beje, įdomi statistika, filmo kūrėjams prireikė net 17 tonų žuvų vidurių, molio ir šiaudų tam, kad sukurtų Paryžiaus žuvų turgų – Žano Batisto Grenujo gimimo vietą. Tik įsivaizduoti galiu, kokiuose “kvapuose” teko dirbti filmavimo komandai…

Taigi, tai vienas iš tų filmų, kuriuos, mano nuomone,  reikėtų pažiūrėti.

Rodyk draugams

Trys filmai - “Lėlės”, “Oda, kurioje gyvenu”, “Coco prieš Chanel”

2012-02-01

Ar skaitau knygą, ar žiūriu filmą, ar, tiesiog, spoksau pro langą į apsnigtą medį ir ten tupintį susigūžusį nepažįstamą paukštį - visur ieškau esmės, paaiškinimo, kodėl yra taip, o ne kitaip. Kokiu tikslu rašytojas parašė vieną ar kitą knygą, kas bandyta parodyti filmu: norėjo, kad atkapstytume slaptą jo mintį ar bandė susigaudyti savo paties potyriuose? O gal svarbiausia jam - žybsintys mirgantys efektai ir sudaužytų nosių ar sulaužytų šonkaulių bei pralieto kraujo kiekis?

Knygas gerokai apleidau. Užtat paskutiniu metu peržiūrėjau  net tris  visai skirtingus filmus, o tai man jau aukštasis pilotažas.

Japonų filmas “Lėlės“, 2002,  - apie jį neįmanoma taip imti ir papasakoti, jį reikia žiūrėti. Kelios skirtingos istorijos, o riša jas garbingas nuolankumas likimui ir bebaimis savo pareigos vykdymas – ne tie jausmai, kurie siūlo laimingą pabaigą. Tik, galvoju, kad patys japonai jį mato visiškai kitokiu kampu, nei mes, gyvenantys į vakarus.

Dar vienas Pedro Almodovaro filmas su senstelėjusiu Antoniu Banderasu “  \”Oda, kurioje gyvenu\” , 2011, rekomendavo jį mano vyras. Tačiau čia aš, apart keršto ir keršto, nieko tokio neįžvelgiau.

Trečias, romantiškas “Coco prieš Chanel“, 2009, su žaviąja Audrey Tautou. Elegantiškas, rafinuotas, atgaiva širdžiai po šiurkštaus ir brutalaus Almodovaro. Poetiškas ir šiltas - toks tinkantis lietuviškos žiemos vakarui. Tiesa, pasirodo, esu mačiusi kitą filmą, lygiai tokiu pat pavadinimu - tik labiau holivudišką, blankesnį ir neišsiskiriantį.

Rodyk draugams

Japonų filmas “Išlydėtojai”

2012-01-09

Juokaujame, kad šeimoje naujas hobis atsirado… Peržiūrėjau “išlydėtojus”, ir vyrui pasiūliau - juk reikia skubiai su kažkuo aptarti, pasidalinti mintimis, net pasiginčyti. Įdomu  buvo vogčiomis stebėti savo vyro veidą, kurį “įjungė”, žiūrėdamas šį filmą - susikaupęs,  kartais pasišlykštėjęs, kartais nusijuokdamas, atidžiai ir nuosekliai, ne taip, kaip aš, vis pribėgdama, pasiblaškydama, pauzindama…  Mūsų skoniai panašūs, tiesa, tik filmus su Č. Čaplinu jis gali žiūrėti be perstojo, kvatojasi sau vienas…

Taigi, pabandysiu archyvuoti peržiūrėtus filmus. Bent jau tuos, kurie verti dėmesio, o kadangi,  peržiūrėjusi filmą, ištrinu, noriu bent čia sąrašą pasilikti.

Japonų kūrinys “išlydėtojai” (Departures)  pas mane atsirado, po s-j rekomendacijos. Kai tik pradėjau žiūrėti, pirma mintis buvo: “na, ką čia man dabar įsiūlė?” Bet vėliau…  Viskas vyko lygiai taip, kaip minėtas ponas buvo prognozavęs - ir juokiausi, ir stebėjausi, ir  ašarą braukiau.
Šis filmas apie violančelistą, kuris netikėtai buvo priverstas atrasti savyje gabumus visai kitokiam “menui”.

Turinio pasakoti daugiau nesiruošiu - ne todėl kad nesinori, yra priešingai, o dėl to, kad, tikiu, atsiras ir daugiau susidomėjusių. Taigi, gero žiūrėjimo.

Išlydėtojai (Departures) 2008 .

Ir dar. Laukiu naujų filmų pasiūlymų:)

Rodyk draugams

Filmas “Skaitovas” (The Reader)

2012-01-03

Net pačiai man netikėta, kad ėmiau aprašinėti filmą, juk nelaikau savęs labai didele filmų žiūrėtoja, o patinkamą randu dar rečiau. Todėl, kai kiti įninka į iš ekrano sklindančius vaizdus, aš pasirenku knygą. Bet, ar čia užsikrėčiau nuo Atfaft, ar tiesiog pribrendau pokyčiams, tačiau, po be galo stiprų įspūdį palikusios “Salos”, ėmiau labiau domėtis kino menu. Net panorau susidaryti tokių filmų sąrašą - o kas geriau tam tinka, jei ne blog’as.

The Reader

Filmas “Skaitovas” (The Reader) 2009. Praėjusio amžiaus šeštas dešimtmetis, Vokietija. Penkiolikmetis Maiklas užmezga romaną su  dvidešimčia metų vyresne Hana, kurią nuostabiai suvaidino Kate Winslet.  Prieš pasimylėdama su paaugliu, Hana dažnai prašo Maiklo jai paskaityti knygą. Vėliau Maiklas, jau teisės studentas,  sutinka ją teisme, kur moteris kaltinama dalyvavusi SS veikloje, prisidėjusi prie žydų genicido. Išdidi moteris neišsiduoda, kad nemoka skaityti, todėl gauna maksimalią bausmę - iki gyvos galvos. Maiklas skaito knygas ir jai į kalėjimą siunčia savo audioįrašus… Pagaliau amnestija, Hana išleidžiama… Smulkiai nepasakosiu, gal kas sugalvos pasižiūrėti - ir tikrai neapsiriks.

Filmas sukrečia, sukelia prieštaringas mintis, meistriškai parodytas vokiečių santūrumas, net išorinis šaltumas ir, kartu, begalinis jausmingumas.  Kate Winslet nuostabi. Už šį vaidmenį aktorė gavo savo pirmąjį Oskarą.

Rodyk draugams