BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘gamta’

Barzdonas

2011-04-30

Pavasarį atšyla oras, pavasarį gamta pasipuošia žiedais, paukščiai skuba suktis lizdus ir pasirūpinti palikuonimis. Pavasarį porelės tvirčiau susikimba už rankų, net mėrūnai ir princai užsimano tuoktis. Pakvimpa meile…  Man viskas jau praeity? Ar buvo? O, taip, buvo…

Ir kas gi dabar belieka? Ogi, patraukiu į gamtą. Pakeliui pasičiumpu porą gerų draugų, meškerę, keletą sumuštinių, termosą su kava ir… ką gi dar? Ai, dar savo sutuoktinį…

Pavasariais sraunioji Dubysa nuostabi. Turime tokią vietelę, nuo kurios paslaptingo grožio net galva svaigsta…

Nieko nelaukusi, mėgaudamasi besiskleidžiančių lapų žaluma ir pavasarinių gėlių aromatais, nusileidžiu nuo skardžio. Užmetu meškerę ir išsitraukiu keletą mažyčių nepažįstamų žuvelių.

- Ar visas jas suvalgysite? - atsisuku, išgirdusi keistą klausimą. Ogi šalia pyplys, šaunus šviesiaplaukis pūstažandis. Kiek nejauku, kad jis vienas vaikštinėja paupiu, juolab, kad netoliese jokios gyvenvietės lyg ir nepastebėjau. Susipažįstu su mažuoju Pijumi ir, netrukus, jau žinau šviežiausiais naujienas: apie dar keturis vyresnius jo brolius, mamą, vis ilgesniam laikui vykstančią uždarbiauti į užsienį, seną, bet gerą dviratuką, kuris jam atiteko penktojo gimtadienio proga. Apie bebrą, kurį jis matė štai prie ano skardžio dar šį rytą ir katiną Vasią, labai mėgstantį va tokias žuveles. Išskėčia abiejų rankų pirštus - tiek žuvelių reikės jo Vasiai pietums. Gerai, sutariame… tik pasirodo, skaičiuoti Pijus dar nemoka…

Bet mane jau kviečia  užkąsti, vyras moja ranka, užsilipęs ant bebro nugriaužto didžiulio gluosnio kamieno.

- Jau eik, tavo TĖTIS kviečia, - pritaria ir mano mažasis naujas draugas atsisveikindamas.

Vėliau visą dieną šaipausi ir vadinu vyrą tėčiu. Ir, žinote, ką? Dabar mano vyrą draugai ir giminės ne iš karto atpažįsta - jis netikėtai švariai nusiskuto daugiau kaip dešimt metų nešiotą barzdą. Visi stebisi tokiu akiplėšišku jo poelgiu ir sako, kad labai atjaunėjo… :D

Rodyk draugams

Vertybės nenyksta, o tik slepiasi - ieškok jų

2011-01-24

Vėl mąstau apie kaimą ir prisimenu, kaip dar sovietiniais laikais mus mokė: kaimą priartinus prie miesto (ar tai miestą prie kaimo) sukursime komunizmą. Nežinau, kaip su tuo reikalu šiuolaikiniame kapitalizme, bet mano kaimietė pusseserė, čia ją pavadinsiu Maryte, sumąstė sutelkti brangiausius gimines, ir savo jubiliejų atšvęsti miesto kavinėje. Ir kurgi sveika logika, kai nuosavuose tvartuose trypčioja sultinga mėsytė, gūžtose ridinėjasi kiaušiniai, o aruodai lūžta nuo daržovių? Gal jai taip atrodė iškilmingiau,  o gal reikėjo šiek tiek atitrūkti nuo kasdienybės ir, nors vienam vakarui, pabėgti iš namų. Bet, man atrodo, kad norėjo pasipuikuoti prieš miestiečius gimines: va, ir mes, ūkininkai po kavines nardom kaip po savo nuosavas daržines. Tik, aišku, jau šventės metu, po dešimtos valandos  vakaro (kai visas linksmumas įsisiūbavo), Marytė ėmė žiovauti, raustis po rankinuką, žvilgčioti į laikrodį… Anksti ūkininkai įpratę keltis, o namie jau būtų nebe pirmą sapną apie savo meiliuosius didžiaakius veršelius sapnavę…

Bet norėjau papasakoti ne tik apie tai. Kai nuvykome į kaimą, kad jubiliatės šeimyną miestan tvarkingai nugabentume, Marytė ilgai krapštėsi, akivaizdžiai neskubėjo, vis žvilgčiojo pro langą, tarsi laukdama kokio ypatingo svečio. Pagaliau laiminga atsiduso ir pakvietė mane arčiau.  Žiūriu, lyg ir nieko ypatingo - laukas, keli susitraukę sušalę  krūmokšniai, krūva apsnigusių eglišakių styro. Ir, matau, ateina - vienas, du trys.. devyni kamuoliukai- paukščiukai šniru - šniru - šniru, atkeliauja  tokios vištelės kurapkėlės… Iš kart sukrinta lesti iš joms jau paruošto indo. Paskui laimingos pasirąžo, pasistaipo, pasikedena lyg padėkodamos, papozuoja mums, sužavėtiems reginio ir vėl draugišku būreliu ištipena, išrieda savais keliais. (Gaila, neturėjau fotiko.)

- Šiandien kiek vėluoja, bet sulaukiau. Dabar galime važiuoti miestan, - šypsosi laiminga Marytė.

(Nuotrauka pavogta, bet labai patiko)

Rodyk draugams

Dinozauras kieme

2010-10-04

Kai ryte, išbėgusi į kiemą, išgirdau neįprastus garsus, pirmiausia pagalvojau, kad dar “nesuveikė” rytinė kava ir toliau sapnuoju. Pakėliau galvą - nuo garažo stogo pasilenkęs į mane spokso ir mano raudoną šaliką garsiai keikia didžiulis padaras. Gal besiprausdama į akis muilo pritryniau, tai dabar Mindė šimtągubinasi? Ne, tai kaimynų Kalėdų kepsnys stogais pasivaikščioti išėjo…
Va, koks šuldu-buldu nusklendė nuo garažo stogo, kol atsinešiau fotoaparatą! Bėgu gaudyti…

Raskite 10 skirtumų:)

(p.s. kalakutas gyvena kaimynystėje, dinozaurą nuguglinau)

Rodyk draugams

Grybų ir rūpesčių metas

2010-09-05

Šeštadienio rytą vyras tempia už kojos iš lovos. Praplėšiu akis - dar tamsu. Grybauti? Na, tikrai ne… Susisuku jaukiai į antklodę ir paskęstu sapnuose… Miegadienis. Apie pietus skambina vyras, balsas trūkčioja, prikimęs, uždusęs; spėju suprasti žodžius apie išsikraunantį telefoną… ir tyla. Mintyse pabambu dėl aplaidaus neapsižiūrėjimo. Toks neatsakingumas, tai žioplys, nu, be manęs iškart pražūtų.

Praeina valanda. Gaminu pietus. Jau turėtų sugrįžti. Dar valanda. Darosi neramu, nejaugi pasiklydo? Patikrinu jo stalčių - navigacijos prietaiso nėra. Laukiu, laukiu, laikas lekia, jokios žinios. Suprantu, kad kažkas atsitiko… Skambino, juk kažką norėjo ir nespėjo pasakyti… Ir balsas buvo toks keistas… Vis žvalgausi į kelią… Į galvą jau lenda juodžiausios mintys:  avarija? širdies smūgis? o gal kas užpuolė, juk visai vienas… Ach, kodėl patingėjau keltis? Kur ieškoti ir kaip rasti tuose baisiuose klaidžiuose mškuose? Jau įsivaizduoju atsitikus blogiausią… kaip aš be jo gyvensiu? Pražūsiu…

Taip besigailint jo ir savęs, pagaliau sulaukiu!!! O grybų, grybų! Dėl prastų miško keliukų teko važiuoti tolesniais aplinkkeliais. O dėl ko skambino, tai net nebeprisimena…

Laimingi abudu: vienas - didžiuojasi pilną krepšį baravykų pririnkęs (nuotraukoje), kita - neatsidžiaugia sulaukusi gyvo ir sveiko.

Rodyk draugams

Atsiprašau, mieli giminaičiai, bet aš pasirinkau ne jus…

2010-08-15

Visas mano, ir ne tik mano, gyvenimas sudarytas iš taisyklių. Tas priimtina, šitas privaloma, anas leidžiama, o tai - būtina, nes… tokios taisyklės. Tik kažkokia gudri būrėja dar ankstyvoje jaunystėje man drėbtelėjo: “jei nors kartais neišdrįsi žengti į nežinią, laimingų akimirkų turėsi nedaug…” 

 Esminiuose dalykuose tik kelis kartus taip esu pasielgusi. O dėl laimingų atsitiktinumų - tikrai galvoju, kad žmogus kas antrą akimirką gali pasidaryti sau laiminga, priklauso nuo požiūrio ir laimės suvokimo. Jei švytinčiomis akimis gali stebėti lietaus lašus ant gėlės žiedo, basomis pėdomis glostyti rasos paliestą žolę, šypotis kartu su bedante vaiko šypsena ar siųsti nerealius norus krintančioms žvaigždėms - argi nesi laimingas?

O gal tai tik pasiteisinimas prieš save, kai, metusi visus, atrodytų, neatidėliotinus darbus, planuotus sočius giminių susiėjimus kaimo sodyboje, vos tik pamojus seniems draugams, lekiu į Lietuvos pakraštį, į keistą salą, į Nemuno ir dar kelių upių deltą ( http://lt.wikipedia.org/wiki/Rusn%C4%97s_sala) Ten, kur plaukioja laiveliai, moteriškais vardais pavadinti, kur daug skubančio į marias vandens, kur kvepia šviežiai rūkyta žuvimi, kur kiekvieną norą įprasmina krintanti žvaigždė.

Rodyk draugams

Papuoliau, bet dar neprapuoliau

2010-08-01

Šiandien gerokai išsigandau, brrr… Didelis ir storas juodas padaras nuvinguriavo per burokėlių lysvę, net geltonų ausų nespėjau pamatyti. Toookio storulio dar nebuvau mačiusi. Kaimynai vos ne kasdien su jais susitinka. Ilgi ir trumpesni, stori ir liekni, juodi ir vikrūs. Gyvename žaltyne. Gaila, vis fofoaparatas po ranka nepapuola, o vikruoliai žalčiai nelaukia…

Jau visus įtikinau, kad jie geri, neša namams laimę, saugo nuo gaisrų ir piktų dvasių (cha-cha). Todėl, nors ir bijo, žalčių neliečia. Dar sukūriau naują legendą, kad, galbūt, žalčiai išnaikina kolorado vabalus - mat šiemet jų ant mano šešiasdešimties buvių kerelių nematyti…

Pati papuoliau į savo spąstus. Gal priprasiu. Juk mano devizas “Nemušk Žalčio, Saulė verks” dar vis gyvas… Reikia tik atidžiau žvalgytis po kojomis.

Rodyk draugams

Sotus eksperimentas su aguročiu

2010-07-30

Vaikštau tarp lysvių. Ką čia pagaminus? Tokio lengvo, vasariško, greito ir iš savo daržo.  Žiūriu - voliojasi du broliukai aguročiai. Kapt už vieno - ir į virtuvę. Pakeliui prigriebiu morkų, svogūną, česnaką, krapų, papriką, pomidoriukų.

Šaldytuve atrandu maltos kiaulienos, tokį nedidelį kumštelį. Prasiseda eksperimentas. Supjaustau agurotį į 4 griežinėlius, išskobiu, kad liktų dugneliai. Kol jie verda pasūdytame vandenyje, kitame puode verda ryžiai, ant keptuvės pakepinu mėsytę, smulkintas morkas, supjaustytą svogūno galvą, česnako skiltelę, išskobtą aguročio masę.  Dar įpjaustau papriką, prisimenu ir įmetu saują virtų voveraičių. Žvalgausi po virtuvę - ką čia dar atrasiu. Aišku, prieskoniai, juodas pipiriukas, druska.

Apkepintą mėsytę su visais priedais sumaišau su virtais ryžiais, dar kiaušinį įmušu. Įdarą sukraunu į apvirtus aguročius, galėčiau dar ir lydyto sūrio užtarkuoti. Tik šiandien jo nėra…

Bet yra didelė aukšta keptuvė, joje ir troškinu. Į sultinį pridedu sviesto, nugriebiu grietinėlę nuo naminio pieno (gera turėti giminių kaime), ja pagardinu. Aišku, dar svogūnų, krapų, petražolių, salierų - jau baigiant troškinti.

O geriausias įvertinimas: “Žinai, gal poryt ir vėl taip pagamink.”

Gal ir pagaminsiu, tik ne poryt ir jau šiek tiek kitaip, mėgstu eksperimentuoti, nors kartais (labai kartais:) nusieksperimentuoju…

O ryt, poryt - į pajūrį, labai tikiuosi.

Rodyk draugams

Vasaros malonumai

2010-07-26

Vyras kalbasi telefonu ir vis žvilgčioja į mane. Iš akių matau, kažką pasiūlys. Jau pažįstu tokį žvilgsnį…
- Važiuojam į svečius, pakeliui pagrybausim, pažvejosim?
Nesu didelė grybų mėgėja, nei rinkti, nei valgyti nepasiilgstu. Bet nesu ir namisėda. Taigi, už krepšelių, meškerių - ir į gamtą. Ir miškas ten, visai ne miškas, o regioninis parkas. Vaikštau keliukais, viena akim vis pasitikrindama, ar dar matau mašiną. Miške visai nesiorientuoju, bet patinka vaikštinėti, mėlynes skanauti. Prirenku - bus virtinukams. Jau ryju seilę, gamtoje greitai išalksti…

Fotografuoju medžius, žolynus, vabalus, net gluodeną. Kai išsamiai išaiškinu, jog tai bekojis driežas, gerietis ir nesikandžioja, maniškis ima vaizduoti Steve Irwin, sulaikęs kvapą, pakelia už uodegos. Ji ir lieka išsigandusio “didvyrio” rankoje, o gluodenas, išsilaisvinęs iš smalsuolių ateivių, be uodegos sprunka į avietynus…

Paskui, žvejojame, maudomės šiltame miško ežeriuke, kur vidury savaitės, nei gyvos dvasios…

O vasara, su visais savo dovanotas malonumais, vis lekia, tolsta.

Rodyk draugams

“Kvartukas”

2010-07-14


Vasara truputį leido atsipūsti, paslėpusi giliau karštį ir paleidusi į apyvartą šiltą lietutį. Bet šiluma man dar neatsibodo, dar ne. Argi ne smagu šaltomis žiemos dienomis, siaučiant pūgai prisiminti: “oh, pameni, kokia tikra vasara šiemet buvo?..”
O kas gali būti geriau karštais vasaros vakarais už vandenį. Taigi, prieš saulės laidą, šokame ant dviračių ir miname į ežerą maudytis. Atgaivina, nors vandens temperatūra čia net 26 laipsniai. Ir miegas po tokios procedūros - kietas ir saldus… Radome tokią nuošalią savo vietelę, nes poilsiautojų pamėgtuose maudyklose net vėlai vakare apstu žmonių. Ežeras negilus, nors pagal dydį dešimtas Lietuvoje, 1179 ha. Dabar visi šį ežerą vadina Rėkyva. Ir tik seni senutėliai ir mes žinome tikrąjį vardą - Kvartukas.
Mat anais laikais čia driekėsi pievos, ganėsi žmonių gyvuliai. Viena moteriškė, užėjus vasaros lietui, plieskiant žaibams, taip skuodė namo, kad susipainiojo sijonuose. “A, kad tave galai! Kvartukas atsirišo”, - išsigandusi sušuko. Baisus debesis krito žemėn ir užliejo visą pievą, nes toji moteriškė taip atspėjo tikrąjį ežero vardą.
Gerai, kad visai šalia Šiaulių yra Kvartukas.

Rodyk draugams

Pienių jūra

2010-05-29

Takelis per pienių jūrą - tokį jį ką tik suradau, nors jau daug kartų pro čia teko keliauti…

Kas žino, kur link jis veda? Gal tik aš ir vėjas-niekadėjas: palydės išdykaudamas takeliu, o kai reikės sugrįžti - nei pienių, nei pūkelių, nei takelio. Ir vėl teks minti naują taką per klaidžią, naujau atrastą nepažįstamą pievą… Ir visai nebeaišku, ar liks pėdos, ar ir vėl tas likimo vėjas jas surinks ir paskandins lengvabūdžių pienių jūroje…

Rodyk draugams