BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘Kažkada’

Feministinė provokacija

2012-01-25

Pastebėjau, kad paskutiniu metu blog’e tai pas Gluosnį, tai pas Linoretą gvildenama moterų emancipacijos, net feminizmo problema. Kai suvokiau, jog neįsitilpsiu į komentarų rėmus, nutariau atskirai iškloti savo mintis ir pasidalinti vargana moters dalia…

Perspėjimas: silpnų nervų lankytojams - toliau neskaityti.

Pirmasis mano išnaudojimas kaip moters prasidėjo žiloje senovėje, kai, dar draugaujant su būsimu vyru apsilankėme jo mamos sode. Labai jau skanūs obuoliai kabojo aukštai medyje, todėl, ilgai nesvarstęs, vyras švystelėjo mane obelin, pavymui dar krepšį mestelėjo. Laiminga, pasiekusi tokias gyvenimo aukštumas, strykčiojau nuo šakos ant šakos, lyg makaka, rinkdama pačius gražiausius vaisius. Ir tada iš savo aukštybių išgirdau, kaip  dar būsima anyta, susiėmusi už galvos aikčiojo, kad moteriai toks “sportas” labai jau nepridera. Pasijutau kaip nuodėmingoji Ieva, metama iš Rojaus. Bet, dabar galvoju, kad jai tada tų gražiausių obuoliukų pagailo…

Deja. Kuo toliau, tuo labiau buvo naikinamas mano moteriškumas. Kai įsigijome namą, tai ir plytas, ir akmenis savo gležnomis moteriškomis rankelėmis ne dėl kūno linijų tobulinimo kilnojau - na, net negalėčiau pasakyti tiksliai dėl ko - pinigų stygiaus ar noro kuo greičiau įsikurti. O gal iš didelės meilės vyrui.

O didžiausia lyčių (ne)lygybė pasireiškė, kai valėme šulinį. Kaip manote, kas tupėjo jo dugne, septynerių rentinių gylyje (padori dama net nesivargintų išsiaiškinti, kas tas rentinys) ir, pamynusi savo klaustrofobiją ir dar šimtą kitokių fobijų, gramdė šulinio dugną iki balto smėliuko? Kaimynės tik tulžingai kraipė galvas, užtat kaimynai garsiai pavydėjo mano vyrui. Vien dėl to jau verta buvo užsiimti tokia speleologija - archeologija.

Neseniai paskambino geriausia draugė ir kad ėmė entuziastingai sveikinti… Aš, žinoma, nepraleidau progos pasišaipyti, kad ji smarkiai pavėlavo - Naujieji ir Trys Karaliai jau kur nukeliavę… “Taigi jūsų vestuvių metinės,” - net pyktelėjo. Aha, kitą dieną nupirkau pačią ilgiausią ir raudoniausią rožę ir čia pat įteikiau nustebusiam ir laimingam vyrui. Tuo pačiu energingai prisitraukiau ir pabučiavau, vos ne plojant gėlių pardavėjoms. Ir, jei kas užginčys, kad turėjo nutikti priešingai, galiu užtikrinti - tikrai buvo verta…

Taigi, jei kada kam prireiks pastumti iš pusnies mašiną ar padiskutuoti apie novatorišką namo šildymo sistemą - aš jūsų paslaugoms. O rankinėje visada nešiojuosi metrą - ruletę ir kamščiatraukį. Juk niekada negali žinoti, ar netoliese bus vyras, kai smagioje trapių moteriškių draugijoje staiga ims troškinti.

Rodyk draugams

Pokštininkai?!

2011-08-04

Juokas - dalykas rimtas. Ypač tada, kai jumoras įgyja juodą atspalvį. Kartais taip prisijuokauju, kad net trošku. Bet, apie viską iš pradžių, t. y. nuo Adomo ir Ievos.

Nuo jaunystės vis papuldavau į vyriškus kolektyvus, gal todėl teko prisitaikyti ir prie šiurkštesnio jumoro, perimti “kieto” pokšto taisykles. Nors, kiek teko susidurti, moterys kartais pajuokauja taip, kad vyrams tik slėptis kopūstuose.

Kažkada dirbau vienoje rimtoje firmoje,  net per savaitgalius ir išeigines neatitrūkdavome nuo darbų, o atostogas pasiimdavom tik tam, kad apsilankyti pas gydytoją, sustiprinti sveikatą ir - vėl prie darbų.  Ačiū vyrui, nutraukė tą mano maratoną, kitaip jau laiškus rašyčiau iš psichuškės. Bet, nuvažiavau į pūdymus…

Kad atlaikyti pašėlusį tempą, vieni kitiems krėsdavome įvairiausias šunybes. Kartą kolegai Augiui, pavyzdingam šeimos vyrui, vykstančiam komandiruotėn,  į lagaminą  įmečiau  prezervatyvų pakelį. Jis, aišku, užsuko atsisveikinti su žmona, o ši mylimam vyrui paruošė sumuštinių į kelionę. Istorija nutyli, kas tiksliai vyko po to, kai, atidariusi jo kelioninį lagaminą, ant paties viršaus rado šį spalvingą pakelį…  Augis kurį laiką siuto ant manęs ir kūrė keršto planus. Ir pagaliau išaušo jo valanda. Lietuvoje buvo kažkokie eiliniai rinkimai. Vyko rinkiminės agitacijos ir kitokie cirkai. Ta proga, jis ant mano nemažos rankinės užklijavo plakatą, raginantį balsuoti už Darbo partiją, o aš, apžlibusi nuo pavasario ar iš laimės sulaukusi darbo pabaigos, visą valandą vaikščiojau po miestą ir agitavau, pati to nė nenutuokdama. Už Darbo partiją!!

Taigi, jei kada atitrauksite stalčių ir jums į glėbį įšoks plaukuota pelė, o palietę kompo klaviatūrą pirštais pajusite maloniai gličią storos žalios kirmėlės nugarą, nepulkite spiegti ar alpti, kaip aš. Ir labai nenustebkite, jei kada gatvėje jums ims dėkoti ir ranką spausti pats Šustauskas ar Kristina. Imkite ir nuoširdžiai pasidžiaukite, koks išradingas ir mielas kolektyvas jus supa.

______________

Ir visai ne apie tai šiandien norėjau parašyti… Tęsinys bus. Iki.

Rodyk draugams

Apie meiles - seiles

2010-10-16

Visi dažnai sako, kad nuo meilės iki neapykantos - vienas žingsnis. Ir atvirkščiai. Nenorėčiau sutikti. Manau, kad, arba meilė tebuvo tik seilė, arba neapykanta buvo tik trumpas momentinis reiškinys. Gali būti, kad aš klystu (nors, oi kaip nesinorėtų), bet laikas gal dar parodys.
Kai Pieštukėlis, o paskui ir Linoreta prakalbo apie pirmąsias meiles, niekaip sau neįvardijau, kuri iš mano “meilių” buvo pirmoji.
Gal šeštoje ar septintoje klasėje, kai su suolo draugu strazdaniumi ryžiku Remyga per pamoką pasikeisdavome tušinukais, ir nuo tokio “intymumo” skruostus išmušdavo skaistus begėdis raudonis… Ir, kai nenueidavau jo kviečiama į šokius, o paskui namie braukdavau ašarą, nes nemokėjau šokti, mat, Remigijus lankė pramoginius.
Gal dešimtoje, kai, paskui metais vyresnį garbanių Toliką lakstėm su drauge per pertraukas po visą mokyklą, jo pamokų tvarkaraštį žinojom gal geriau, nei saviškį ir, vis taip ir nenusprendėm, kuriai iš mūsų jis skyrė didesnį dėmesį (tebegalvoju, kad man, nors Asta, esu įsitikinusi, mąsto priešingai. Va, gerai, kad prisiminiau, reikės, susitikus,  išsiaiškinti galų gale. Tikuosi, nekibsime gadinti viena kitai šukuosenų, o tik smagiai pasikvatosime).
O gal pirmoji meilė “atsitiko”, kai pirmą kartą pusbrolio vestuvėse buvau suporuota su Dainiumi, nes tos dvi dienos geriausiai įsirėžė atmintin. Buvome visų prižiūrima jauniausia pora, su muzikantais mušėme būgnais, vogėme nuo stalo šakotį ir įkyriai persekiojome vyresnes poreles. O, besibaigiant vestuvėms, lyg ir juokais, mokėmės “pracūziško bučinio”.  Paskui buvo dar keli nuostabūs pasimatymai, nemigos ir svajonių naktys… ir Dainius su tėvais išsikraustė į kitą miestą. Nuo tada jo nebemačiau. Neseniai atsitiktinai pavyko kai ką apie jį nugirsti, smilktelėjo širdelę…

Ir, turbūt, nebesvarbu, kuri iš šių tolimų meilių tikresnė. Dėkinga joms visoms, kad buvo toks metas - su drėgnomis pagalvėmis, nusivylimais,neapykanta sau ir visam pasauliui,  staiga pagerėjusiais pažymiais (man, priešingai nei daug kam, kiekvienas įsimylėjimas teigiamai atsiliepdavo mokslams), su baime ir pavydu, su begaliniu pasitikėjimu…

Senokai tai buvo, kai dar nebuvau jokia Bernadeta, kai tie mano dešimt nedraugiškų kilogramų tebesislapstė tortuose ir lazanijose.

Rašau ir šypsausi… Geras yra daiktas tas sudėtingas gyvenimas.

(Nežinau, kodėl pasirinkau šią nuotrauką, gal ji ką nors ir reiškia, o gal tik norėjau prisiminti vasarą…)

Rodyk draugams

Hipnozės seansas

2010-08-30

Vieną pavakarę su draugais įsikalbėjom apie sapnus, aškiaregius, hipnozę, kitus sunkiai paaiškinamus reiškinius. Ir čia aš prisiminiau, kaip kažkada, trys draugės, dar “niolikinės”, ėjome žiūrėti iš Rusijos atvažiavusių hipnotizuotojų šou.
Vos tik pakvietė savanorius “bandomuosius trušius”, mudvi su Laura, tikros ekstremalės, trečiajai draugei patikėjusios rankines (maža kas!), su kitais drąsuoliais užsiropštėme ant scenos.

Ten mums iš pat pradžių buvo neblogai, netgi smagu - maloni muzika, visų dėmesys, salė kaip ant delno. Vos ne žvaigždėmis pasijutome.
Hipnotizuotojas vis šnekėjo, mojavo, liepė užsimerkti, siūlė įsivaizduoti jūrą… Visai nesunku. Šalia stovinti moteriškė besistengdama net šniokšti pradėjo. Bandžiau ir aš mintimis atsidurti kopose, net bangų ošimą prisiminiau… Pramerkiu akis - vos ne visi šalia esantys jau kažkur pajūry, tik linguoja, banguoja. Aš viena - vis dar ant scenos…
Dabar mes jau medžiai, bandau pavirsti pušimi. Pušis… pušis, pušaitė… (kažin, ar sijonukas nelabai susiglamžęs?…) Nieko gero. O aplink visi, kaip išprotėję, tik šlama, rankom, lyg šakom plevesuoja, vos negriūna - na, tikri medžiai vėjyje. Dėl viso pikto pamojuoju ir aš, nes matau, kad hipnozės seanso vadas jau visai piktas į mane dėmesį atkreipė.
O čia dar tie nauji aukštakulniai spausti ėmė. Pradėjau pavydėti tiems, salėje patogiai sėdintiems. Bet aš užsispyrusi - ne veltui viena pusė mano kraujo pulsuoja žemaitišku ritmu - vis dar bandau įsijausti į vaidmenį… Hipnotizuotojas jau vien manim užsiėmė, piktai mosikuoja rankomis prieš veidą, griežtai rusiškai burba, drausmina, atsimerkti neleidžia. Aš tik žvilgt akies krašteliu į Laurą, ji - į mane, žvilgsniai susitiko, mosteliu galva ir abi sprunkame nuo scenos į salę. Šou meistras dar bando lyg ir sulaikyti. Bet kur tau. Aš jau salėje, patogiai sėdžiu nusispyrusi batelius po kėde ir ramiai stebiu tuos, scenoje, renkančius grybus, gaudančius žuvis ir spurdančius hipnotizuotojo tinkluose.

Rodyk draugams

Kaip mes atsikratėme vaiduoklio

2010-03-25

“Vaiduoklis - įsivaizduojama klaidžiojanti mirusio žmogaus dvasia. Nėra jokių patikimų jų egzistavimo įrodymų, tik kai kurių žmonių tvirtinimai, kad juos matė…” (iš Vikipedijos)

 Save laikau realiste, bet smalsia realiste. Neskaitau nei horoskopų, nei astrologinių prognozių, netikiu kortomis, burtais, tuo, ko negalima pamatyti ar apčiuopti, išgirsti ar užuosti. Skeptiškai išklausau visokius pasakojimus apie dvasias ir vaiduoklius. Tačiau keistų ir jokia logika nepaaiškinamų dalykų, kaip, tikiu, ir daugeliui iš jūsų, yra nutikę.

Jaunystėje nuomavomės pusę namo už miesto. Tiksliau, porą kambarėlių medinėje trobelėje su malonia, tvarkinga šeimininke ir … bilduku. Belsdavosi  jis naktimis, ir vis į tą patį langą. Pirmasis jį išgirdo vyras. Po kiek laiko ir aš išgirdau negarsų, bet aiškų beldimą, tai tankesnį, tai retesniais intervalais. Po keleto dienų - vėl tas pats. Tėtis sakydavo: “”Jei ko bijai ar nesupranti - eik ir išsiaiškink”.  Išėjome į lauką, kruopščiai apžiūrėjome  palangę, visą sieną.  Kurį laiką “bildukas” buvo nurimęs, bet, ilgai nelaukęs ir vėl sugrįžo su tais pačiais pabarbenimais… Šeimininkė vis paramindavo: “Ai, vaikeliai, tai paukštukas į langą pakrebždena…”  Nebuvo labai jauku, bet apsipratome.

Vieną naktį vyras ilgai vakarojo kitame kambaryje. Nesupratau, kas mane pažadino, bet kai jis įėjo gerokai išsigandęs ir nustebęs, nebemiegojau. Pasirodo, išgirdęs keistus garsus, jis įėjo patikrinti, kokius čia karolius taip triukšmingai išbėriau vidury nakties…

Ryte, po rimto pokalbio su šeimininke, sužinojome, kad iki mūsų  čia gyvenęs nuomininkas pabaigė gyvenimą kilpoje… “Nenorėjau, jūsų, vaikeliai, gąsdinti…”- vis prisimenu senutės žodžius. Jau nebežinau, kas patarė, bet, kai ant palangės padėjome šventintą maldaknygę, bilduko-vaiduoklio “pokštavimai” baigėsi. (Gal tai tik keistas sutapimas?)  Bet baigėsi ir mano kategoriškas netikėjimas nepaaiškinamais reiškiniais…

Rodyk draugams