BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘knyga’

A. Baricco “Misteris Gvynas” - skaitymo malonumas

2014-07-16

Perskaičiau gal per porą pusdienų, tokia nestorulė knygelė pasitaikė. O tada išėjau pasivaikščioti su šunimi, nes staiga užsinorėjo pabūti vienai ir viską persverti.
Keliavome ne išdailintais takeliais link ežero, kur žiemą vasarą netrūksta žmonijos, o tolyn už miesto, į pievas, kur, beje irgi prasidėjo individualios statybos. Smarkiai plečiasi mūsų rajonas, greit nebeturėsime to gabalėlio laukinių netvarkingų krūmynų. Na, o ten mudu susitikdavome ne tik gervių, stirnų, vilką, bet ir vieną keistą žmogėną - atsiskyrėlį, susirentusį gal metro aukščio palapinę iš šakų ir žolių ir pragyvenusį taip visą vasarą.
Atitrūkusi nuo realybės, viena įsiliejusi į fantastišką gelstančių smilgų ir kvapnių viržynų peizažą, net pamiršau šunį, taigi, net krūptelėjau, kai jis klausiamai, šlapia nosimi ėmė man baksnoti koją. Kartais vienatvė (su šunimi:) yra toks gėris, geriausias vaistas nuo tempo, nuovargio, pykčio ir neišvengiamų nesusipratimų…
Bet, apie knygą. Knygos “Misteris Gvynas” herojus, žymus rašytojas spaudoje paskelbia 52 dalykus, kurių niekada nebedarys. Vienas iš jų - niekada neberašyti romanų. Jis ilgai neištveria nerašęs, blaškosi, nes nerašyti negali… Tada užklysta į paveikslų galeriją ir netikėtai supranta, kad nuo šiol rašys… portretus.
Alessandro Baricco “Misteris Gvynas” pasiėmiau iš bibliotekos, bet tai knyga, viena iš nedaugelio, kurią galėčiau turėti ir namie.
“Kas derina pianinus, nemėgsta jų išderinti”
“Be baimės nepadarysi nieko gero”
“Mirtis - pats tinkamiausias senėjimo būdas”
“Ji ėmė tikėti, kad ne viskas turi vienodą reikšmę ir kad kas nors kažkur protokoluoja kiekvieną mūsų poelgį ir vieną dieną, žiūrėk, ims ir pateiks sąskaitą”
“…jiedu ne iš kart prisiminė, kad, mirus žmogui, kitiems priklauso gyventi ir už jį, nes nieko kita tinkamesnio nėra.”

Viskas knygoje taip sujaukta, netikėta, bet nenuobodu, net poetiška. Autorius, man jis genialus, parašė dar dešimt knygų, reikės būtinai susirasti.

Rodyk draugams

Kazuo Ishiguro “Neleisk man išeiti” - knyga ir filmas

2014-03-02

Šią knygą pačiupau tik dėl to, kad autoriaus pavardė japoniška. Tik paskui sužinojau, kad jis nuo penkerių metų gyveno Jungtinėje Karalystėje. Parašyta subtiliai, rafinuotai, jautriai - taip, kaip įsivaizduoju japonus… Ši knyga iš tų, kurią norėčiau prisiminti ir parekomenduoti.
Iki pusės knygos nesupratu, apie kokius vaikus čia pasakojama, kur jų tėvai, kodėl jie izoliuoti nuo visuomenės… Kol jie bando parodyti savo sielos turtingumą ir grožį, kiti tik abejoja, ar jie iš viso turi sielą… “Neleisk man išeiti” galima būtų pavadinti fantastine knyga, deje, viskas labai realu ir įtikėtina. Ir visai šalia gal net vyksta tokie dalykai…
Romane keliais etapais aprašomas jaunos merginos Keitės gyvenimas: dabartis, iš kurios prisiminimais nukelia į vaikystę ir paauglystę, o vėliau vėl grįžta į esamąjį laiką. Keitė dirba slauge, tačiau tai tik laikinas užsiėmimas, nes jai, kaip ir kitiems jos likimo draugams, lydėjusiems nuo pat vaikystės, anksčiau ar vėliau teks atlikti pareigą, dėl kurios išvydo šį pasaulį.

Beje, atradau, kad pagal šią knygą 2011 m yra sukurtas fimas. Peržiūrėjau, neblogas, deja, šiek tiek nusivyliau… Epizodiškai atpasakota istorija. Tas atvejis, kai ekranizacija nepralenkia knygos.

Rodyk draugams

A. Čekuolis “Staigmenos ir kiti žinomi dalykai”. Tai jau tikrai.

2013-02-02

- Gal matei, kur savo Čekuolį pasidėjau? - blaškosi vyras po trobą, knygos ieško. Greitai susigrūdu už žandų pusę obuolio, vartau akis, kratau ir linkčioju galvą. Meluoti negražu, o teisybė akis bado - rankinės pavidale, kurioje ta knyga saugiai pasislėpusi. Ir ne vien dėl to, kad vyrui mano tašė tabu. A. Čekuolio “Staigmenos ir kiti žinomi dalykai” puikiai ten telpa, nes perpus mažesnė už lygiagrečiai skaitomą U. Eco “Baudoliną”. Šią knygą patogu atradus laiko bet kur išsitraukti, nes susideda iš daugybės tarpusavyje nesusijusių čekuoliškai šmaikščių ir informatyvių straipsnių, lengvu stiliuku pateiktų skaitytojui. Ir, nors ne su viskuo 100% sutinku, bet prarijau žaibiškai. Ir dar  noriu.

Dabar knyga “atsirado”, galės ir vyrelis paskaitinėti. Pasakiau tiesiai šviesiai, kur ji buvo nulindusi.

Ir dar, apie melą. Mano vyras NIEKADA nemeluoja, nė nemoka. Dėl to net biški jis man patinka. O, kadangi  ilgai kartu gyvendami žmogėnai supanašėja, šiokią tokią teigaimą įtaką sau ir aš jaučiu… Gal dėl to tik dar labiau pastebiu aplink tiek daug melo…

Beje, sykį per vakarėlį kažkas bendrame šurmulyje lengvai pajuokavo, kad aš va, meluoju. Tai maniškis ramiai pareiškė, kad kas jau kas, o Bernadeta nemelagė. Tokia pagirta tarp moterų pasijaučiau.

Rodyk draugams

Ransom Rings “Ypatingų vaikų namai”. V. Tokareva “Laimės paukštė”

2013-01-08

Kažkaip pernai išdaviau savo norą registruoti perskaitytas knygas. Bandau pasiremontuoti.

Taigi, prieš pat Naujuosius, 31-ąją, kaip dora pavyzdinga pilietė, apsilankiau bibliotekoje - nors ir ne prietaringa, bet skoloje likti nenorėjau.  Tokioje ilgokoje skoloje… Tylu ten, ramu. Tik keli vaikigaliai prie kompiuterių kovoja su virtualiais siaubūnais. Ir gerai, nes, kai praėjusį kartą buvau, bibliotekoje skambėjo Čiurlionio “Miškas” - gal todėl ir pasiėmiau S. Lewis “Perelandrą”.  Deja, visos taip ir neįveikiau… Pasidarė nuobodu…

Su bibliotekininke jau patapome draugėmis, todėl gaunu beveik viską, ko užsigeidžiu. Nors tądien užsukau atiduoti, o ne imti, bet, kai pasiūlė porą knygų, neatsilaikiau. Pirmoji, dar visai nauja, neliesta skaitytojų - Ransom Rings “Ypatingų vaikų namai”.

Knyga su daugybe autentiškų senovinių nuotraukų, su mistika, su keistuoliais ir siaubūnais. Kažkas panašaus į Harį Poterį. Prisipažinsiu, tai geriausia šiemet skaityta knyga. Ai, tiesa, metai tik prasideda… Ir net pyktelėjau, kad skirta vaikams ir jaunimui, bet, matyt, vaikėju.

Šešiolikametis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus. Bet Džeikobas užaugo, senelio pasakojimai jam jau atrodė tik pramanai, kuriais net gėdijosi tikėjęs, o keistos senos nuotraukos – tik klastotės.

Tačiau atėjo diena, kai niekuo neypatingas Džeikobo gyvenimas apvirto aukštyn kojom.

Senelis bijojo pabaisų. Senelis pyko, kad iš jo atimti ginklai. Ir vieną dieną, nuskubėjęs jo aplankyti, Džeikobas rado senelį… sunkiai sužeistą.

Tada akimoju pasikeitė viskas. Paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė, Džeikobą pasiekęs paslaptingas senelio paliktas laiškas – keistenybių pernelyg daug, kad galėtum numoti ranka.

——————————————————-

V. Tokareva  “Laimės paukštė” - ją  primygtinai pasiūlė bibliotekininkė. Tik pradėjusi skaityti, jau norėjau drėbti į šoną, bet, perskaičiau iki galo - tokia greitukė, lengva, kaip smėliukas - išbyrėjo pro pirštus ir nieko nepaliko. Čia pasakojama apie rusę moterį, bet kokiais keliais siekiančią praturtėti, užsitikrinti padėtį visuomenėje. Tie keliai - per turtingų vyrų širdis. Sako, daugumai ši knyga labai patiko. Na, ką gi, paskaitykit.

Rodyk draugams

Japonė

2012-03-03

Draugė, pasitelkusi gan nesudėtingą metodiką, paskaičiavo, kad aš jau gyvenu devintą gyvenimą. Kažkoks magiškas skaičius - kaip devintoji banga arba devyni pragaro ratai… Budėdama prie netikėtai insulto paguldytos ir manęs neatpažįstančios mamos, pagaliau bandau suprasti, kad gyvenimas keliauja pirmyn, kad viskas, kas neišvengiama, praeina, ir gailėtis savęs, guostis - ne mano stichija. Yra kaip yra, sustingti ir laukti neišvengiamybės nėra prasmės - tiesiog aplink vyksta daug teigiamų dalykų: pavasaris, muzika, knyga, artimas žmogus, netikėtai dėl manęs pasiėmęs atostogas…

Ir, jei jau būta dar aštuonių kitokių mano gyvenimų, tai vienas būtinai turėjo būti japoniškas.  Gal buvau jakudza, o gal tyras šviečiantis jonvabalis, iš Katės ant palangės rekomenduoto japonų anime filmo “Grave of the fireflies” …

Ačiū jai ir už poetiškąjį, be galo sužavėjusį “After life” (Wandafuru raifu.) 1998. Tiesa, iš pradžių atsisiunčiau visai kitą “After life” - holivudinį, kuris, beje irgi patiko. Bet tada toptelėjo, kad rekomendacija buvo Katytės - taigi, reikia atsigręžti į japonus.

Nors, toliau Taškento ir Tian Šanio, kur dar studentavimo  laikais nuklydau, rytuose nesu buvusi, jaučiu jiems nostalgiją. O dabar susižavėjau dar labiau, kai, apart filmų, perskaičiau Haruki Murakami knygą  “Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės”. Atrodytų paprasta istorija apie eilinio japono gyvenimą, vaikystėje užgimusią meilę, kuri keistu būdu lydi jį visą gyvenimą.  Skaitant, ausyse lyg skamba džiazas arba Peras Guntas. Pabaiga man nepatiko, tikėjausi kitokios… Bet, esu dėkinga tai knygai ir Murakami, kažkokiu neištiriamu ir nesuvokiamu būdu, grąžinusiai man tvirtesnį pagrindą po kojomis.

Knygos esmę, mano manymu, nusako tokios eilutės:

“… dabar aš turiu du barus. Bet kartais pagalvoju, jog tai tėra mano vaizduotėje išgalvotos vietos. Kaip kabantys sodai. aš ten sodinu gėles, statau fontanus. Viską kuriu labai skrupulingai, labai tikroviškai. Ten ateina žmonės, geria, klausosi muzikos, kalbasi, o paskui išeina namo. Kaip manai, kodėl kas vakarą daug žmonių moka didelius pinigus, kad ateitų čia išgerti? Todėl, kad visi alei vieno ieško daugiau mažiau išgalvotos vietos. Jie čia ateina tam, kad pamatytų skrupulingai sukurtą dirbtinį sodą, kuris atrodo, lyg plūduriuotų ore, ir kad patys galėtų įsilieti į tokį peizažą”

“Žmogus nėra toks, kad įniktų į kažką pusėtinai nuostabaus. Žmogus atsuka nugarą devynetui pusėtinų variantų ir linksta prie kažko vieno, kas sukelia katarsį. Taip sukasi pasaulis…”

Rodyk draugams

“Dievo kalba” - stabdau ties posūkiu

2012-01-18

“Jei Dievas egzistuoja, tai Jis yra antgamtinė būtybė

Jei Jis yra antgamtinė būtybė, tai jo nesaisto gamtos dėsniai.

Jei Jo nesaisto gamtos dėsniai, tai Jam nėra ir laiko ribų.

Jei Jam nėra laiko ribų, tai Jis esti ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje.

————————–

Jis galėjo egzistuoti prieš Didyjį sprogimą, galėtų egzistuoti ir tada, jei visata kada nors išnyktų.

Jis galėjo tiksliai žinoti galutinį visatos raidos rezultatą dar tada, kai ji nebuvo prasidėjusi.

Jis galėjo iš anksto žinoti apie vienos spiralinės galaktikos pakraštyje būsinčią planetą, kur susiklostys gyvybei palankios sąlygos.

Jis galėjo iš anksto žinoti, kad vykstant natūraliąja atranka grįstai evoliucijai, šioje planetoje atsiras protingų būtybių.

Jis netgi galėjo iš anksto įžvelgti šių būtybių mintis ir veiksmus, kilsiančius iš laisvos jų pačių valios.”

ZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZ

TAČIAU:

“Jei tobulėjantys mokslai vėliau panaikins iki šiol esančias gamtotyros spragas, dabartinis mūsų poreikis jas užpildyti Dievu, gali sukelti tikėjimo krizę.”

Rodyk draugams

Francis S. Collins “Dievo kalba” - lėtas artėjimas…

2012-01-13

Dažnai, ieškodama atsakymų į užpuolusias problemas,  gilindamasi į save ir aplinką, pagaliau vis tiek, noriu ar ne, atsigręžiu į Dievą. Analizuoju, sveriu už ir prieš,  tikėdamasi atspėti: kas tie stebuklai, įvykiai, vykstantys šalia mūsų ir mumyse. Ar  tai nepanaudoti mūsų gabumai, neišbandytos, neištirtos proto  ir smegenų vingių galimybės, užslėpti ir neatrasti dėsniai ar nepažįstamos energijos impulsai? O gal kažkas šalia ar aukščiau mūsų valdo ir reguliuoja mūsų gyvenimus, nukreipia tik jam vienam suprantama kryptimi? Taigi, viską bandau pagrįsti mokslu, faktais, formulėmis… Su abejonėmis, atsargiai, tik pačiais pirštų galiukais bandau prisiliesti prie paslapties, kurią kažkas jau tikrai įsivaizduoja, kad įminė ar tik tokiu dedasi… Prie kažko, kas tikisi būti garbinamas (tas man keisčiausia) ar bent deramai įvertintas už altruizmą, pasiaukojimą, kad išpirktų kitų nuodėmes - atrodytų beprasmišką ir todėl net neatrodantį realiu…

Gluosnio, paskui ir Atfatf blog’uose radusi atsiliepimus, susidomėjau knyga Francis S. Collins \”Dievo kalba\ Nežinau tiksliai, ką tikėjausi ten surasti, atsakymus į kokius klausimus… Vis tik abejojau, įsigyti šią knygą ar pamiršti…

Tuoj po Naujųjų paskambino pusbrolis, linksmas, “kompanijos” žmogus, toks visuomeniškas pilietis. Tradiciškai pasveikino su Naujaisiais  metais. Ir štai, jo žodžiai, dar ir dabar skamba ausyse - kaip smūgis  į smegenis: “Žinai, šiemet sutikau pačius geriausius gyvenime savo Naujuosius - Bažnyčioje…”

Nusipirkau “Dievo kalbą” , pradėjau skaityti - kasdien po kelis puslapius, kai kuriomis dienomis net neatsiverčiu. Jaučiu, privalau kažką išsiaiškinti… Vis labiau įsitraukiu… Bet kuo toliau, tuo daugiau klausimų… Niekaip neišsivaduoju iš materializmo šalininkų būrio…

Rodyk draugams

Maeve Binchy “Alyvinis autobusiukas”

2011-12-04

“… Buvo bene blogiausiais nusikaltimas - traukti dėmesį. Gerieji praslysta nepastebėti ir neįvardinti, blogieji krinta į akis, garsiai šūkauja ir dažo savo furgonus šia kvaila alyvine spalva.”

“Kiekvieną penktadienio vakarą alyvine spalva nudažytas mikroautobusas išvažiuoja iš Dublino į provincijos miestelį Ratdūną su septyniais nuolatiniais savaitgalio keleiviais. Kiekvienas jų turi po paslaptį ir priežastį kas savaitę sukarti šį nemenką kelią. Tačiau Ratdūnas - tai toks Airijos provincijos miestelis, kuriame visi žino vieni kitų šeimos istorijas ir slepiamiems dalykams nelemta ilgai išlikti paslaptyje. Todėl nenuostabu, kad iš autobusiuko išlipusių keleivių gimtajame miestelyje kartais laukia netikėtumai ir stropiai slepiamos paslaptys iškyla aikštėn, visiškai pakeisdamos jų gyvenimą…”

Su airių rašytojos Maeve Binchy kūryba dar nebuvau susidūrusi, bet perskaičiusi  jos romaną, jau nebevengsiu šios pavardės.  Neįkyriai, lengvai perteikiami veikėjų charakteriai ir netikėti gyvenimo posūkiai. Lyg pats keliautum ir stebėtum jų gyvenimą. Taip greitai atsivertė jau paskutiniai puslapiai, kad net užsigeidžiau tęsinio… Mielas pasiskaitymas darganotomis rudens/žiemos dienomis. Nei saldu, nei rūgštu, nei pikta, nei gašlu - ramu ir paprasta. Ko gi daugiau reikia?

Rodyk draugams

Džonas Irvingas “Ketvirtoji ranka”

2011-05-27

Kad ir ką bedaryčiau, kad ir kaip užsiėmusi, linksma  ar nelaiminga jausčiausi, visada kažkur po ranka turi būti nors kokia knyga. Ir, žiūriu, įsitaisiau maniją, visas, na, beveik visas perskaitytas knygas čia užregistruoti. Tas jau genuose, turbūt: mama statistikoje daug metų darbavosi. Kai maža buvau, man labai patikdavo į paslaptingas jos darbo lenteles savo skaičiukus ir hieroglifus paišyti.

Bet, apie knygą. Šią skaičiau labai ilgai ir beveik nuo pirmų puslapių supratau, kad tai buvo tik beprasmis laiko gaišimas. Turbūt jau pasisotinau Džonu Irvingu, nes ta jo “Ketvirtoji ranka” - tai tokie nuspėjami įvykiai, paprastas neįmantrus stilius, mintys lengvai slysta paviršiumi… tokia, sakyčiau, laisvai plevenančių atostogų knyga.  Persisunkusi seksualumu, kaip visada.  Bet:

Knygas rašau ne tam , kad kitiems nurodyčiau, kaip jie turi gyventi. Negalima pasaulio vaizduoti be prievartos ir negalima nutylėti, kokią galią turi seksualumas - Dž. Irvingas

Aišku, knygą perskaičiau iki galo. Vienžo, išsisėmė senukas… Arba aš jau noriu kažko visai kitokio, bent kiek išjudinančio mano apdulkėjusias smegenis padirbėti.

Tiesa, ačiū Atfatf, už nuorodą, tuo pat metu vėl mėgavausi Mažojo Princo filosofija virtualioje erdvėje. Bet man,  realios, apčiuopiamos ir vartomos popierinės knygos, turbūt, niekada nepakeis kompiuterinis variantas… O juk tikrai pas mane yra ši A. De Sent Egziuperi knyga -  turinti svorį ir kvapą, šnarančius lapus… Tokia, kurią galiu trumpam paslėpti po pagalve - iki kito pasimatymo…

Rodyk draugams

Paulo Coelho “Alchemikas”

2011-02-23

Pasiėmiau šią knygą, ko gero, todėl, kad tai mažutė, telpanti į bet kokią rankinę - kelioninė knygelė. Tik niekur nekeliavau - su ja ir gripu prasivoliojau lovoje.  Ir dar dėl to perskaičiau, kad norėjau “prisijaukinti” Coelhą - kažką šio autoriaus jau buvau bandžiusi ir nusivyliau…  O “Alchemikas” visai patiko - tai graži Rytų išminties filosofinė pasaka apie ieškojimus ir ėjimą link savęs.  Kažkas gana taikliai ją pavadino filosofijos pradžiamoksliu. Pasirodo, kiekvienas galime būti alchemikais, jei tik mokėsime tinkamai tvarkyti savo likimą.

Tokia paprastutė ir lengvai skaitoma, pritaikyta ir mažam, ir senam - kiekvienas ras joje ką nors asmeniškai sau. Kai kas “Alchemiką” lygina su “Mažuoju Princu”, bet, mano manymu, šiam autoriui iki Antuano de sent-Egziuperi vis gi dar toloka…

“Jei tai, ką tu radai, padaryta iš grynos medžiagos, niekada nesuges. Ir vieną dieną tu galėsi grįžti. Jeigu tai tik akimirkos blyksnis, žvaigždės sprogimas - sugrįžęs neberasi nieko. Tačiau tu būsi regėjęs šviesos blyksnį. Ir jau vien dėl to bus vertėję gyventi” - patiko štai tokia citata apie meilę…

“Sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nesijautė atsidursiąs” - radau ir tokį patarimą ar pagąsdinimą (padrąsinimą?) neryžtingiems.

(Nuotrauka iš mano vasaros klajonių)

Rodyk draugams