BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘meilė’

Feministinė provokacija

2012-01-25

Pastebėjau, kad paskutiniu metu blog’e tai pas Gluosnį, tai pas Linoretą gvildenama moterų emancipacijos, net feminizmo problema. Kai suvokiau, jog neįsitilpsiu į komentarų rėmus, nutariau atskirai iškloti savo mintis ir pasidalinti vargana moters dalia…

Perspėjimas: silpnų nervų lankytojams - toliau neskaityti.

Pirmasis mano išnaudojimas kaip moters prasidėjo žiloje senovėje, kai, dar draugaujant su būsimu vyru apsilankėme jo mamos sode. Labai jau skanūs obuoliai kabojo aukštai medyje, todėl, ilgai nesvarstęs, vyras švystelėjo mane obelin, pavymui dar krepšį mestelėjo. Laiminga, pasiekusi tokias gyvenimo aukštumas, strykčiojau nuo šakos ant šakos, lyg makaka, rinkdama pačius gražiausius vaisius. Ir tada iš savo aukštybių išgirdau, kaip  dar būsima anyta, susiėmusi už galvos aikčiojo, kad moteriai toks “sportas” labai jau nepridera. Pasijutau kaip nuodėmingoji Ieva, metama iš Rojaus. Bet, dabar galvoju, kad jai tada tų gražiausių obuoliukų pagailo…

Deja. Kuo toliau, tuo labiau buvo naikinamas mano moteriškumas. Kai įsigijome namą, tai ir plytas, ir akmenis savo gležnomis moteriškomis rankelėmis ne dėl kūno linijų tobulinimo kilnojau - na, net negalėčiau pasakyti tiksliai dėl ko - pinigų stygiaus ar noro kuo greičiau įsikurti. O gal iš didelės meilės vyrui.

O didžiausia lyčių (ne)lygybė pasireiškė, kai valėme šulinį. Kaip manote, kas tupėjo jo dugne, septynerių rentinių gylyje (padori dama net nesivargintų išsiaiškinti, kas tas rentinys) ir, pamynusi savo klaustrofobiją ir dar šimtą kitokių fobijų, gramdė šulinio dugną iki balto smėliuko? Kaimynės tik tulžingai kraipė galvas, užtat kaimynai garsiai pavydėjo mano vyrui. Vien dėl to jau verta buvo užsiimti tokia speleologija - archeologija.

Neseniai paskambino geriausia draugė ir kad ėmė entuziastingai sveikinti… Aš, žinoma, nepraleidau progos pasišaipyti, kad ji smarkiai pavėlavo - Naujieji ir Trys Karaliai jau kur nukeliavę… “Taigi jūsų vestuvių metinės,” - net pyktelėjo. Aha, kitą dieną nupirkau pačią ilgiausią ir raudoniausią rožę ir čia pat įteikiau nustebusiam ir laimingam vyrui. Tuo pačiu energingai prisitraukiau ir pabučiavau, vos ne plojant gėlių pardavėjoms. Ir, jei kas užginčys, kad turėjo nutikti priešingai, galiu užtikrinti - tikrai buvo verta…

Taigi, jei kada kam prireiks pastumti iš pusnies mašiną ar padiskutuoti apie novatorišką namo šildymo sistemą - aš jūsų paslaugoms. O rankinėje visada nešiojuosi metrą - ruletę ir kamščiatraukį. Juk niekada negali žinoti, ar netoliese bus vyras, kai smagioje trapių moteriškių draugijoje staiga ims troškinti.

Rodyk draugams

Ne apie meilę?

2011-11-27

Į biblioteką užbėgau ne knygų. Galva tuščia, smegenys išprosyti - jokių minčių, pavadinimų ar autorių pavardžių, jokio noro ką nors skaityti. Turėjau valandėlę laiko, tai nusprendžiau aplankyti seną bičiulę bibliotekininkę Mariją ir sužinoti, kaip sekasi jos giminaitei, mano kažkada gerai draugei užjūriuose, gauti jos kontaktus. Tiesą sakant, net nebesitikėjau, kad Marija dar tebedirba - vis su ta pačia gauruota liemene ir tais pačiais ant nosies galo žaismingai kybančiais akiniais su grandinėle. Žmonių beveik nebuvo - tik keli vaikai ir mergina (argi čia žmonės:)

Mane pamačiusi, ji, kaip  visada, nudžiunga ir ima pasakoti apie savo darbštuolę dukrą, sportininką anūką… Daug šneka, laikas nejučia prabėga…

Atsisveikinant iš po stalo (kaip senais sovietiniais laikais) ištraukia keletą knygų. “Pasirink, tau patiks, čia ne apie meilę.” (!!??) Hmmm. O aš galvojau, kad nei vienoje knygoje neapsieinama be šio jausmo…

Ir dar maniau, buvau įsitikinusi, kad žmonės mane laiko lyriška romantike, sentimentalia ir lengvai pažeidžiama naivia skrajokle padebesiais…

Rodyk draugams

Muilas, griaužiantis akis…

2011-10-25

Blog’e stengiuosi dalintis tik teigiamomis emocijomis, neapkrauti čia užklystančiųjų svetimais rūpesčiais. Bet juk čia dienoraštis (teisinasi:).

Bet šiandien susinervinau, ir tokiu rašinėjimo būdu ieškau išeities  iš beviltiškos padėties. Naiviai manau, kad išeitį kartais galima rasti įvairiais aspektais nagrinėjant situaciją. Taigi, žiūrim, ką turim.

Miela studentų porelė jau tapo dažnais svečiais mano namuose - ir mums praskaidrina kasdienybę, ir jiems čia, atrodo, patinka. Graži, šviesi, laime ir meile trykštanti pora. Gintas - mano giminaitis, našlaitis. Mamą, kuri jį užaugino viena,  nusinešė klastinga liga. Agnė - pasiturinčio verslininko dukra. Šiandien jie sutrikę, nelaimingi, lyg akli kačiukai, užspiesti į kampą. Gintas greitakalbe man pranešė apie vestuves. Deja, veda tik jis, o Agnę tėvai skubiai išsiunčia mokytis į užsienį…

Prieš gerus metus Gintas draugo gimtadienyje susipažino su linksma, bet akivaizdžiai  lengvabūde mergina, pavadinkime ją Milda. Jausmai, ir iš to sekę padariniai, liejosi laisvai… Po to kelis mėnesius jie nesimatė, o susitikę atsitiktinai mieste, rytą vėl pasitiko drauge.

Netrukus Gintas susižavėjo savo bendramoksle Agne ir ėmė su ja rimtai draugauti, o su Milda draugiškai nutraukė visus ryšius.

Po kelių mėnesių Milda pati jį susirado ir pareiškė, kad ruošiasi gimdyti jo kūdikį. Iš Ginto nieko nereikalaujanti, tik pripažinti tėvystę. Vaikinas, pats užaugęs be tėvo, nusprendė vesti savo  būsimo vaiko motiną… Taip jam atrodo teisinga. Jis neklausia patarimo - sprendimas jau priimtas..

Dabar paskaičiuokime, kiek nelaimingų sielų  yra ir dar atsiras šioje   lietuviškoje muilo operoje…

Priskaičiuokime ir mane, nes šiandien nieko kito taip netrokštu, tik, kad visi jie būtų laimingi. Labai noriu tikėti, kad taip ir nutiks…

Rodyk draugams

Truputis apie meilę?

2010-12-07

Pavargęs po gimtadienio maratono, išlydėjęs svečius, gimines, draugus ir pažįstamus, vėlų vakarą mano tylusis ramusis vyras sėdi ant lovos krašto ir žvelgia į gėles, tas gražuoles, vazoje ant komodos. Ir, manydamas, kad aš jau kietai įmigusi, ištaria lėtai, tuo tyliu dusliu pavargusiu balsu, kokiu kalbamasi tik su savimi: “Kiek daug rožių… Dar niekad nesu tiek gavęs…”

 Spoksau pro antklodės plyšį į jo nugarą iš nuostabos plačiai atvertomis akimis,  ir nelaukta mintis trenkia į galvą: kodėl aš taip kartais sugalvoju, kad pažįstu savo vyrą?…  Ir tada staiga aiškiai prisimenu, kad tarp tų nuostabių, greitai jau savo galvas nulenksiančių rožų, nėra nors vienos nuo manęs..

…………………………………………………

(Pasiaiškinu -  nesu tokia jau beviltiška šykštuolė. Padovanojau žydinčią vazoninę gėlę, nes taip man ji tiko ant palangės…)

O gėlę nuotraukoje nupaparacinau dar vasarą, viešėdama pas mamą.

Rodyk draugams