BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘Mindė’

Seku seku pasaką be galo…

2011-01-30

Seniai seniai, dar praeitą vasarą, vieno stebuklingo miesto viduryje gyveno gražuolė blondinė, vardu Balandė. Ir pamilo ji dailų jaunikaitį, pavarde Karvelis. Dieną naktį susiglaudę burkavo jie sutūpę ant palydovinės antenos, kol, galop, nekreipdami dėmesio į priešų replikas ir draugų perspėjimus, susikrovė didžiulį meilės lizdelį apleistame balkone. Ir išsipildė jų svajonė - susilaukė net keturių gražučių, minkštučių, rubuilių vaikelių.

Bet kartą į balkoną įsėlino piktas Gnomas. Pavydėjo jis Karveliams tokios santarvės ir laimės, nes pats niekada nieko panašaus patyręs nebuvo. Sugriovė, suardė lizdą ir pavogė jis visus keturis vaikelius. Tada sukišo juos į spalvotą Maximos maišą ir nugabeno toli toli, prie juodo kelio, kuriuo be perstojo į visas puses lakstė riaumojantys ir dvokiantys, ugnimi spjaudantys drakonai.

Lyg tyčia, šalia to baisaus kelio, pasportuoti ir senus kaulus pamankštinti išsiruošė Ragana su sportbačiais ir savo stebuklingu Linksmuoju Šunimi. Jis pirmas pastebėjo tą krutantį maišelį ir, aišku, ne be savanaudiškų kėslų, skubiai puolė jį gelbėti nuo aplink lakstančių drakonų. Čia iškilo šioks toks konfliktas tarp Raganos ir Linksmojo Šuns. Bet, galop, abu pasitarė ir nutarė atiduoti mažuosius Karvelių vaikelius žaliakasėms laumėms, niūniuojančioms savo lopšines gūdžiose pelkėse ir liūnuose, o spalvingąjį Maximos maišelį padovanoti pedantui Konteineriui.

Tik ne visus Karvelius vienodai pamilo ir priglaudė lipšniosios pelkių laumės - patį mažiausią ketvirtąjį, Mindę, išvarė jos į juodąjį  kelią… Vos spėjo keistoji Ragana išplėšti jį iš grėsmingų siaubūno drakono nasrų. Slegiama kaltės jausmo (net ir raganos tokį turi), purviną, pavargusį ir alkaną parsinešė jį į trobelę ant kalakuto kojelės, priglaudė, pamaitino, sušildė, supažindino su savo Raganiumi. Atsidėkodamas Mindė saugojo trobelę nuo aštriadančių kačių ir kapliasnapių varnų, ir net susibičiuliavo su Linksmuoju Šunimi. Be to, laisvalaikiu lankė sklandytojų kursus.

Ir ėmė plūsti svečiai iš viso pasaulio - kas pėsti, kas su prabangiomis karietomis, kas ant skrajojančių kilimų - visi žavėjosi gražuolio bebaimio Mindės meistriškais piruetais žemyn galva ir skrydžiais po tiltais. Bet tik geriausi Raganos ir Raganiaus bičiuliai galėjo pasigirti tuo, kad Mindė jų skrybėles pasirinko savo nusileidimo taku ar net iškilmingai pasirašė atminčiai ant peties. Ir net šaltą žiemą, pamatęs Raganių, jis nepatingėdavo palikti savo prabangių apartamentų sandėliuke ir, nutūpęs ant peties, paburkuoti į ausį savo gražiausius sapnus ir nuostabias pasakas apie artėjantį pavasarį.

(Įvykiai ir faktai neišgalvoti, veikėjų vardai nepakeisti)

Rodyk draugams

Mintys… (čia turėjo būti komentaras)

2010-11-01

Berašant vieną komentarą pajutau, kad siauruose rėmuose pritrūksiu erdvės mintims, todėl apie tai, ką mąstau, bandysiu išdėstyti atskirai ir tai paskirsiu Letstango.
Dažnas susimąstome, dėl ko atsiradome bloge. Iš didelio noro rašyti? pasidalinti savo mintimis? neturėjimo ką veikti? vienatvės?
Dažnai nebeužtenka tik šalia esančio žmogaus (jei toks iš viso būna), todėl savo įspūdžius, nuotykius, kelionių aprašymus, prisiminimus, ateities vizijas, kartais, atrodytų kvailiausias sapaliones, t.y. - GYVENIMĄ paleidžiame “į eterį”. Ir pradžioje nesvarbu, ar tik patys jas teskaitome, ar dar kelios tokios pat sielos atranda kelią į mūsų dienoraštį.
Taip bekeliaudami per blog’ą pajuntame, kad esame ne vieni. Šalia žengia keli panašūs ar kiek skirtingi mintis čia liejantys žmogučiai. Ir tampa jie tokie pat svarbūs, artimi, ir imi pergyventi dėl jų bėdų: draugo išdavystės, mamos ligos, nejučia išlindusio nusivylimo šeima, sveikatos ar darbo problemų, nepasitikėjimo savimi ir draugais ar įspaudusios į kamputį vienatvės… O kaip džiaugiesi kartu su jais - jų sėkminga “karjera” TV, vaikų išdaigomis, glostai pikčiurną Duncę, kvatojiesi susiriesdamas iš Bušo ar Dalkos nuotykių, vaikštai pažįstamais parkų takais, gėriesi nuotraukomis, eilėmis, muzika ar skaitai tą pačią knygą… Ir, čia pat, pats daliniesi prisiminimais, gamtos grožio įkvėptais jausmais ar perskaitytos knygos sukeltomis mintimis… Tada imi pasiilgti, laukti, kada vėl jie užsuks - su patarimais, pastabomis, savo mintimis arba tik miela šypsena. Ir tu skubi pas juos…
Ateina toks momentas, kai pajunti, jog jau nuolat galvoji apie tuos žmones, (net sapnuoji!), lauki jų įrašų, vis skubi greičiau įsijungti tą laiko ėdiką kompiuterį ir sužinoti naujienas iš blog’o draugų. Galėčiau juos išvardyti, bet, per išsiblaškymą bijau kurį nors praleisti… Taigi, visi esate man svarbūs, o jūsų mintys, nuotraukos, įrašai nuostabūs ir laukiami…
Et, galėčiau raštyti ir rašyti, žinot, kokia pleputė moku būti… Jau metai, kai tai čia darau. Bet mokausi ir klausytis… Ir išgirsti (Cha, kartojuosi:)
Todėl, AČIŪ JUMS.

Visiems linkėjimai nuo Mindės!…

Rodyk draugams

Našlaitis Mindė

2010-08-07

Niekada nemėgau balandžių. Jie man asocijavosi su apdergtais paminklais miestų aikštėse, nešvara, ligomis… Ten, kur trypčiojo pulkai tokių paukščių, ne tik, kad nelesinau, praskuosdavau kvapą sulaikiusi, kad, fu-u, neduokdie neįkvėpčiau kokios jų bacilos.

Viskas prasidėjo tada, kai, bėginėdama su šunimi, pakelėje pamačiau “judantį” maximos maišelį. Tiksliau, Barsas jį pirmas pastebėjo, medžiotojo instinktai suveikė. Radome jame keturis balandžiukus - du be plunksnų, o porą jau apsiplunksnavusių. Ką daryti? Palikti ir nueiti? Nusprendžiau pasielgti žiauriai - nunešti tolyn į pievas, į tankius bruzgynus ir paleisti, taip pamaitinti varnas, lapes ar kitokius panašius padarus.

Beveik po savaitės vieną balandžiuką vėl sutikau keliaujantį plentu, ten, kur aptikau pirmą kartą. Išgyveno?! Pravažiuojančios mašinos atsargiai lenkė keliautoją į garantuotą pražūtį. Staiga krimstelėjo išlindęs kaltės jausmas, nebeištvėriau, pasiėmiau ir, parsinešusi namo, paleidau kieme. Katės čia nesilanko, o šunys palaidi nebėginėja, tai tegul pagyvena, kol išmoks ir sugalvos išskristi. Pavadinau šį įnamį Minde, nes įsikūrė pas mus liepos 6-ąją.

Nupirkome lesalo, atpenėjome… Naujasis įnamis jau išmoko paskristi, nebijo žmonių, mielai tupiasi ant rankų. Pati nepatikėčiau, kad visai malonu, kai gali jį pasiimti kada panorėjęs, vaikštai, o jis ramiai tupi ant peties. Taip jau atsitiko, jog spėjau prie jo prisirišti, kas rytą akys nejučia susiranda Mindę, kaip kokį kiemo talismaną, ir nauja diena prasisdeda sėkmingai. Net gaila bus ir atsisveikinti. Tik man atrodo, kad tas kvailas paukštis jau išmoko pažinti žmones ir apsimetinėja, kad dar nemoka gerai skraidyti. Ir todėl nebeaišku, ar norės palikti svetingą mūsų kiemą.

Kažkur pradingo mano neapykanta balandžiams… Na, gal ne visam laikui ir ne visiems. Mano naujas kalambūras: “Ne visi balandžiai priešai, kaip ir ne visi priešai Mindės”:)

Rodyk draugams