BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘Pamąstymai’

Feministinė provokacija

2012-01-25

Pastebėjau, kad paskutiniu metu blog’e tai pas Gluosnį, tai pas Linoretą gvildenama moterų emancipacijos, net feminizmo problema. Kai suvokiau, jog neįsitilpsiu į komentarų rėmus, nutariau atskirai iškloti savo mintis ir pasidalinti vargana moters dalia…

Perspėjimas: silpnų nervų lankytojams - toliau neskaityti.

Pirmasis mano išnaudojimas kaip moters prasidėjo žiloje senovėje, kai, dar draugaujant su būsimu vyru apsilankėme jo mamos sode. Labai jau skanūs obuoliai kabojo aukštai medyje, todėl, ilgai nesvarstęs, vyras švystelėjo mane obelin, pavymui dar krepšį mestelėjo. Laiminga, pasiekusi tokias gyvenimo aukštumas, strykčiojau nuo šakos ant šakos, lyg makaka, rinkdama pačius gražiausius vaisius. Ir tada iš savo aukštybių išgirdau, kaip  dar būsima anyta, susiėmusi už galvos aikčiojo, kad moteriai toks “sportas” labai jau nepridera. Pasijutau kaip nuodėmingoji Ieva, metama iš Rojaus. Bet, dabar galvoju, kad jai tada tų gražiausių obuoliukų pagailo…

Deja. Kuo toliau, tuo labiau buvo naikinamas mano moteriškumas. Kai įsigijome namą, tai ir plytas, ir akmenis savo gležnomis moteriškomis rankelėmis ne dėl kūno linijų tobulinimo kilnojau - na, net negalėčiau pasakyti tiksliai dėl ko - pinigų stygiaus ar noro kuo greičiau įsikurti. O gal iš didelės meilės vyrui.

O didžiausia lyčių (ne)lygybė pasireiškė, kai valėme šulinį. Kaip manote, kas tupėjo jo dugne, septynerių rentinių gylyje (padori dama net nesivargintų išsiaiškinti, kas tas rentinys) ir, pamynusi savo klaustrofobiją ir dar šimtą kitokių fobijų, gramdė šulinio dugną iki balto smėliuko? Kaimynės tik tulžingai kraipė galvas, užtat kaimynai garsiai pavydėjo mano vyrui. Vien dėl to jau verta buvo užsiimti tokia speleologija - archeologija.

Neseniai paskambino geriausia draugė ir kad ėmė entuziastingai sveikinti… Aš, žinoma, nepraleidau progos pasišaipyti, kad ji smarkiai pavėlavo - Naujieji ir Trys Karaliai jau kur nukeliavę… “Taigi jūsų vestuvių metinės,” - net pyktelėjo. Aha, kitą dieną nupirkau pačią ilgiausią ir raudoniausią rožę ir čia pat įteikiau nustebusiam ir laimingam vyrui. Tuo pačiu energingai prisitraukiau ir pabučiavau, vos ne plojant gėlių pardavėjoms. Ir, jei kas užginčys, kad turėjo nutikti priešingai, galiu užtikrinti - tikrai buvo verta…

Taigi, jei kada kam prireiks pastumti iš pusnies mašiną ar padiskutuoti apie novatorišką namo šildymo sistemą - aš jūsų paslaugoms. O rankinėje visada nešiojuosi metrą - ruletę ir kamščiatraukį. Juk niekada negali žinoti, ar netoliese bus vyras, kai smagioje trapių moteriškių draugijoje staiga ims troškinti.

Rodyk draugams

Terapija

2011-09-29

Kartais, kai viskas lyg ir per daug sklandu, kai slysta lyg per sviestą, be pasipriešinimų, be aštresnių kliūčių, atsiranda rutina. Tai ne depresija, ją, deja,  pažįstu. Tai tik dailus uždaras ratas. Ir sukuosi tame rate vienodai, be pagreičio, vis grįždama į tą patį tašką, vėl pamažu nutoldama ir jau iš anksto žinodama, kad, lygiai tuo pačiu greičiu, po tiek pat laiko, sugrįšiu. Rytas - vakaras, diena - naktis. Vėl. Vėl.  Sako, jei nėra jokių naujienų, blogų ar gerų, vadinasi viskas normalu. O normalu, ar tai sinonimas gerai?

Šeimoje - susitinkam, prasilenkiame, pajuokaujame, pasiginčijame. Turime savo pareigas, darbus, savo vietą. Ir iš anksto jau žinome vienas kito nuomonę visais klausimais. Jis prie kompo, aš prie TV. Dabar aš prie kompo… ir t.t. Viskas pasroviui, viskas nuobodu. Ar viskas taip ir turi būti? Turbūt, taip…

Nenurimstu. Nuslenku į virtuvę. Sutepu sumuštinių - gerų, skanių ir gražių - vieno kąsnio. Padedu dvi taureles ir butelį stipraus gėrimo. Tokio neragavau jau lygiai devyni mėnesiai. “Greitai ateik, ką parodysiu.” Ateina, nustemba, nudžiunga, šiek tiek suglumsta. Nieko nesako, pripila. Kalbame, kalbame. Temos senos, paprastos, kaip ir mūsų gyvenimas. Alkoholio terapija. Jau apsvaigta galva. Tikiuosi, rytoj neskaudės…

Publikuoti ar nepublikuoti blog’e - štai kur klausimas!

Ai, dar nuotrauka. Čia fotografavau praėjusį savaitgalį, kai sumąstėme laiveliu apiplaukti ežerą.

Rodyk draugams

Ko nori vyrai?

2011-08-13

Ko gi reikia toms moterims? Šį klausimą iškėlė dar Adomas, siekdamas uždrausto obuoliuko Dievulio soduose. Bet, kaip ir visi po jo sekę vyrai, toliau tingėjo gilintis ir, dėl šventos ramybės, paskelbė moterį nesuprantama ir paslaptinga būtybe. Aišku, moteris tuo sėkmingai naudojasi iki šiol…

O ko reikia  vyrams? Aha, visi jie galvoja apie tą patį… Ale, drįstu prieštarauti.

Va, kiūtau už aktinidijos krūmo ir stebiu savo naują įnamę - vorę. Akimis. O ausys įtemptai klausosi mano vyrų - sutuoktinio ir Barso pokalbio, tiksliau, monologo:

- Na, ko tu inkšti, ko švilpauji? Juk turi neblogą namą, esi skaniai pamaitintas, paglostytas.  Be to, esi saugus  (čia aš vos garsiai neprunkštelėjau, bet staiga supratau esmę). Tai nusiramink ir nešvilpauk toms prabėgančioms šunėms.  Geriau tu, Barsai, niekur nerasi…

Net sumurkiau iš pasitenkinimo…

-

Rodyk draugams

Ligų maišai

2011-02-25

Nežinau, gal mes savo abejingumu ir nesisaugojimu prisiviliojome gripą - jis mus nutvėrė jau pabėgdamas iš Lietuvos. Bet va taip, ėmėme ir susitikome, kad keletą dienų apsigyventume kartu. Įtariu, kad vyras susirgo, nes pavargo nuo rutinos ir sugalvojo paatostogauti. O po poros dienų pasikvietė ir mane.  Ir nors visaip nuo jo (aišku, vyro:) slapsčiausi kitame kambaryje ir vengiau bet kokio kontakto, gripas padarė savo juodą darbą.  Taigi, čiaudėjome abu ir maitinomės piliulėmis, kuriomis, kartu skanėstais aprūpindavo paslaugi kvatoklė giminaitė, meiliai vadindama juos (na, skanumynus, žinoma) “laimės trupinėliais”. Ir visai ne apie bjaurų gripą papasakoti norėjau, o apie mediciną.

Turbūt pirmą kartą net du kartus (keistai nuskambėjo, bet tai tiesa) likau maloniai nustebinta medicininiu aptarnavimu Lietuvoje. Visi žinome, kad, susirgus, nemaloniausia procedūra - tai stumdymasis poliklinikoje, o jei dar su aukšta temperatūra… brrr… Bet šį kartą užteko pasiskambinti šeimos gydytojai, gauti patarimą ir rekomendacijas, kokius vaistus vartoti, ir galėjau ramiai sveikti, nekeldama kojos iš namų. Po kelių dienų biuletenis internetiniais takais nužingsniavo ten , kur jo laukė. Taigi, gydžiausi virtualiu būdu :) Gal net ir išgijau!

O vakar teko kviesti greitąją med. pagalbą mamai. Nuvykusi kartu į ligoninę, jau pasiruošiau kantrioms eilutėms prie kabinetų… Ir vėl nustebino neatbulas ir, net draugiškas, požiūris į ligonę: padarė galybę tyrimų, be užstrigimų apžiūrėjo keletas įvairių sričių specialistų, nustatė negalavimo priežastį ir… vėlų vakarą, išleido namo. Bet, svarbiausia, pasisiūlė pargabenti su greitosios pagalbos automobiliu. Sunku patikėti, bet viskas kainavo tik mūsų nuoširdų ačiū.

Būna dar stebuklų… bet, gal čia nieko keisto ir nėra…

Geriau  nesusirkite ir pasidžiaukite praėjusios vasaros spalvomis - jau greitai ji sugrįš ir išvaikys visus peršalimus…

Rodyk draugams

Negerkite už vairo

2010-12-15

Sakoma, kad atsargų ir Dievas saugoja. Ir tikrai, jau kas kas, bet mano vyras visada devynis kartus apmatuos, dešimtą, o gal net šešioliktą, kirps. Ar jis ką pjauna, kala, gręžia - nei įdrėskimo, nei įbrėžimo. Užtat man, mėlynės ir randai nespėja sugyti. Štai ir dabar, vakar pjausčiau vištytę - pirštas vis dar užrištas. Ir priekaištai iš sutuoktinio - ko puoli visur stačia galva, nepamąstai, nesisaugai…  Aha, bet turiu ir aš jam kontrargumentą: prisimink, ką vartojai ligoninėje?

Taigi, prieš keletą metų, naktį, vyras grįžinėjo automobiliu iš aerouosto.  Pakelės degalinėje nusipirko antifryzo buteliuką (nevairuojantiems paaiškinu: skystis, mažinantis vandens užšalimo temperatūrą, nuodingas) ir įsimetė į mašinos durelių nišą. Mano atsargusis įžvalgusis žmogus ten pat laikė ir geriamą vandenį… Skambina išsigandęs man:

- Ne tą buteliuką atsidariau. Nežinau, ar nurijau, greitai išspjoviau,  bet saldų skonį pajutau. Tai ką gi man dabar daryti?

Skambinu į greitąją, ten labai sunerimsta:

- Kokiame garaže tos išgertuvės vyksta, tuoj atvažiuojame.

Kai paaiškinu, kad vyras šiuo metu važiuoja netoli ligoninės ir tuoj bus, nustemba. Kaip girtuoklis, geriantis bet ką, iš bet ko, dar gali vairuoti?

Paguldo jį palatoje į draugiją - tarp benamių ir neprabangiai linksmą gyvenimą mėgstančių homo sapiens’ų…

O aš, vidury nakties stveriu taksi, priešnuodžius, ir lekiu į ligoninę, nes tokių deficitinių vaistų ligoninėje nerasta. O žinote, koks priešnuodis antifrizui? Degtinė. Po penkiasdešimt gramų kas dvi valandas. Gurkšnoja pamažu manasis, o visi palatos kambariokai žiauriai pavydi jam tokio gydymo kurso. Po kelių dienų medikai inkstuose ir kepenyse pokyčių neaptinka… Išrašo namo, kol neatsirado kitokia liga - priklausomybė alkoholiui…

Beje, šis skaudus nuotykis nuskambėjo ir vietinėje žiniasklaidoje.

Kai pamačiau antifrizo butelaitį savo draugo Beniaus automobilio durelėse, stvėriau griežtai iš ten, nekreipdama dėmesio į jo prieštaravimus ir pezėjimus apie atsargų būdą. Va taip, drauguži.

Hmm… Galvojau, pavyks papasakoti linksmą istoriją… Deja… Dar dabar nėra labai ramu.

Ačiū Linoretai už tai, kad priminė apie šią skaudžią patirtį. Ir, prašom atleisti už mano polinkį perspėti ir paauklėti :)

Nuotraukoje: pušys “eina” į jūrą

Rodyk draugams

Du šventi vizitai

2010-11-19

Retkarčiais atrodo, kad traukiu neįprastus ir keistus žmones. Gal dėl to, kad pati kartais jaučiuosi šiek tiek trenkta ir nežinau, kas  ir su kuo esu iš tikrųjų…
Neseniai, žvilgt pro langą - ogi link vartelių beateiną du malonūs ponai - mažas ir didelis. Viskas aišku, mažasis - mūsų senas pažįstamas Kornelijus, linksmas žmogus, pedagogas, sodininkas (kažkada keitėmės sodinukais), todėl susitikę daug plepame ne tik apie šeimų, bet ir augalų gyvenimą. Seniai žinome, kad jis Jahovos liudytojas, bet apie tai niekada nekalbame ir nei vienam iš mūsų tai netrukdo laisvai ir draugiškai bendrauti… Tik visada šiek tiek įdomu, kaip Jahovos tikėjimo propaguotojas dėsto moksleiviams…
O tas didysis svečias - nematytas. Bet atidarau duris. Kornelijus staiga apsimeta prieš kolegą, kad tik apie tikėjimo tiesas su manimi ir tekalba. Jis ima kantriai porinti, ką jam priklauso - apie tai, kad žemė pagaliau iš plokščios tapo labai apvali, apie dvi valtis, kurių viena lyg ir kiaura, apie pasaulio egzistavimo tikslus, dar apie kažką. Aš kantriai stoviu tarpdury, nekviečiu į svetainę, tyliu, tyliu, apsimetu lyg ir besiklausanti ir tik šypsausi, žinote, taip “amerikoniškai”, kas reiškia: ė, gal jau baikit ir aikit jūs šieno ravėt… Matau, kad žino, jog neužkibsiu, ir tas cirkas tik šiaip, dėl akių. O tų akių neatitraukiu nuo aukštojo pono - nu gražuolis, kokių reta, ir taip maloniai žiūri, hmm… Bet, turbūt, iš pavydo, Kornelijus staiga nutraukia gražbilystę, įbruka brošiūrą, dar persimetame keliomis mandagumo frazėmis apie nieką ir dvasingieji ponai pasuka link kaimynės vartelių.
O tos pačios dienos vakare aplankė kitas senas mūsų draugas - katalikų klebonas. Susipažinome su juo prieš keletą metų aerouoste, kartu važiavome namo, visą kelią skaldėme anekdotus ir šiaip plepėjome naminėmis ir pasaulietinėmis temomis. O paskui jis šventino namą (nežinau, ar tai tikrai reikalinga, bet mano mama ir anyta labai dėl to džiūgavo) ir, nors esu bloga katalikė ir iš dešimties Dievo įsakymų bent dviem - trims kartkartėmis nusižengiu, maloniai aplanko kiekvienais metais be didelių priekaištų ar paauklėjimų.
Tai va, per vieną popietę lyg ir du kart šventesnė patapau…

Čia nufotografavau truputį ryškaus ir raudono, kad pralinksmėtume niūrų rudenį…

Rodyk draugams

Tik nereikia mūsų gąsdinti… arba keisti išmąstymai

2010-11-07

Žvaliai, bet neskubėdama, lipu laiptais. Einu į svečius. Antras, ketvirtas, šeštas aukštas… pakeliui nesutinku nei vieno tokio lipėjo. Liežuvis jau siekia grindis, paltas atlapotas, sunkiau gaudau orą, nes taip aukštai oras gerokai išretėjęs, bet mėgaujuosi kelione, kadangi žinau, reikiamas duris pasieksiu sutartu laiku. O su savimi nešuosi keistas baimes (fobijomis pavadinti per drąsu):
- Nepunktualumo baimę.
Beveik visada ateinu anksčiau sutarto laiko ir taip apsidraudžiu. O jeigu kartais dėl labai objektyvių priežasčių tenka vėluoti, stresuoju ir nekenčiu savęs… Nepunktualūs žmonės man ir melagiai, ir negerbiantys kitų, ir svetimo laiko vagys, ir neatsakingi susireikšminę egoistai, ir t.t…
- Baimė juodam rašalui. Taip, jau matau, kaip kreiva šypsena papuošė jūsų veidus. Šaipykitės į sveikatą, bet niekur nepasirašinėju juodai rašančiu šratinuku. Jei po ranka neturiu savo, išdrįstu paprašyt mėlyno… Ta baimė išlikusi dar iš tų laikų, kai po žemę ropinėjo dinozaurai ir kopijos būdavo tik juodai baltos. Beje, pastebėjau, kad tie, kam tai atrodė, švelniai tariant, keista, užsikrėtė mano fobija…
- Dirbtinės gėlės. Argi kada draugams esate įteikę tokių gėlių puokštę? O gavę patys? Tai kodėl jas dovanoja mirusiems? Taškas.
Turiu dar ir daugiau baimių ar šiaip nemielų širdžiai dalykų, bet, šį kartą ir tiek užteks apie spalvotą mano personą.
Taigi, užlipu į aštuntą aukštą, oho, atsipučiu…  Rankoje gyvų gėlių puokštė, rankinuke - keletas mėlynai rašančių tušinukų, atkeliavau gerokai per anksti (galiu dar kiek patrypčioti prie durų ir atgauti tvarkingą kvėpavimą) ir, svarbiausia - išvengiau lifto… mažų uždarų patalpų baimė man sunkiausiai įveikiama…

Nuotraukoje: Mažasis Barsas su savomis baimėmis…

Rodyk draugams

Pakeleivė

2010-03-14

Ilgas šventinis savaitgalis pradeda nusibosti, o vis aukščiau ir aukščiau kylanti saulutė taip ir vilioja į žygius. Taigi, lekiu aplankyti seniai matytus gimines. Juolab, kad ir proga rimta - jubiliejukas. Du mėnesiai, kaip gimė jų dukrytė.

Kelias jau nužiuvęs, tačiau pravažiuojančių mašinų nedaug, sutinku tik vieną kitą automobilį. Rytas visai ne pavasariškas, saulėje spindi sidabrinės sniego pusnys. Skubu grožėtis sterilios ir nebepiktos žiemos vaizdais, žinau, jau nebeilgai…

Pamatau ją iš toli. Beveik niekada nevežu pakeleivių, ypač, kai važiuoju viena. Tačiau kartais lyg kas iš aukščiau paliepia mums pasielgti vienaip ar kitaip. Nepajuntu, kaip sustoju. Ant galinės sėdynės įsikuria miela jaunutė panelė, trina sugrubusius pirštukus, šypsosi ir daug plepa. Pasirodo, grįžta namo iš vakarėlio su draugais, kur buvo ‘nulūžusi’, todėl pas nepažįstamus pernakvojo, dabar bijo mamos, nes toji niekada nesistengia suprasti jaunimo klystkelių… Prieš tai pavežė kažkokie pagyvenę dėdės, vėliau -  šiek tiek pažįstami vaikinai. Taip ir nesupratau, kodėl išleido ten, vidury laukų, tolokai nuo gyvenvietės… Čiauška apie tėtį, šiuo metu bedarbį, apie brolį, Lietuvos karį savanorį, apie tai, kaip gerai jį ten maitina ir  kaip jo pasiilgsta. Pleputė ta smarkuolė mano penkiolikmetė bendrakeleivė. Kelias neprailgsta.

Pagaliau ją išleidžiu vienoje iš pakelės gyvenviečių, atsisveikiname kaip senos pažįstamos, pasimojuojame. Važiuoju, mąstydama apie kartais man ne visai suvokiamą jaunimo drąsą ir vėjavaikiškumą. Taip, senstu…

Rodyk draugams