BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘pavasaris’

Pavasarėja- su padūsavimais ir pasišvilpavimais

2013-03-23

Gal čia tik man taip, bet, su kuo besusitiksi, apie ką bekalbėsi, visi dejuoja, kad žiema įgriso, kad nėr pavasario… Lyg jau nebebūtų kitų temų. Tik gal taip ir gerai, nes jei tik tokios problemos…

Man beveik kas vakarą skambina draugas, apie kurį jau esu pasakojusi - tai užkietėjęs vienišius, per savo netrumpą gyvenimą taip ir nesutikęs antrosios puselės. Kaip jis pats juokauja - tiek daug įdomių dalykų, užsiėmimų  ir darbų yra, kad moterims jau ir nebelieka laiko. Tik va, dabar , kai pumpuojasi gal jau penktą chemijos seriją, laiko vienai moteriai (man) jis vis gi atrado. Kalbamės, kalbamės, dažniausiai, ne apie ligą, nors apie ją irgi, labai atvirai.

O mano pavydusis vyras (dažnai būna nu nesveikai pavydus, bet čia jau kita tema) tik skatina mūsų bendravimą, net nusistebi, jei kurį vakarą nesusiskambinu su mūsų bičiuliu. Ir, nors iki ligos labiau bendravo vyrai, dabar didesnis plepalų krūvis tenka man. Ne paguodos laukia ar patarimų, gal švelnumo. Juk ir maži ir seni dažnai nelaimėje ieškome mamos…

Atrodytų, tokie pokalbiai turėtų varginti, bet, priešingai, varo į priekį, pažadina, skatina judėti, nes toks netikėtai trapus gyvenimas.

Ir, kai visiems žinoma kaunietė netikėtai tragiškai išėjo iš gyvenimo, ir jos organus artimieji paaukojo transplantacijai,  aš taip pat atsispausdinau ir užpildžiau anketą… o anksčiau vis neprisiruošiau…

Kad nebaigčiau tokia verkšlinga gaida, papasakosiu, kaip ryte mane nustebino pavasaris. Taigi, išlendu užsimiegojusi į kiemą, o už tvoros kaimynas trypinėja. Tik, žvilgt į mane, ir kad sušvilpė… Taip, kaip vyras kartais švilpteli Barsui, kai tas per toli nustrakalioja. Nustėrau - toks inteligentiškas ir mandagus jaunuolis… Tiesa, mes neblogai sutariame, bet, kad taip susišvilpauti… Va, jau lyg ir nueina, bet vėl atsisuko ir vėl - šviiilpt…

Tik tada pamačiau priešais, senoje vyšnioje  kaltininką - paukštelį raudona papilve, gal sniegeną. Ir iš kur gi tas plunksnuotas padaras išmoko taip žmogiškai švilpauti? Papasakoju vyrui, o tas šaiposi iš manęs: “O gal Julius pagalvojo, kad tai tu jam švilpei?:)”

Štai toks padejuojautis ir švilpaujantis pavasaris atkeliavo į mano kiemą. Ateis ir pas jus, tikrai tikrai.

Rodyk draugams

Kasdienybė. Duona

2012-04-06

Visą  vakarą skaičiau draugų įrašus - kokie jie šaunūs, šmaikštūs, jaukūs ir pažįstami! Dar pabandžiau palikti po kokį pėdsaką - komentarą, bet, kur tau… pasielgiau egoistiškai ir ėmiau dėstyti savo kasdienybę… Tai va, sveikinu visus su artėjančiomis šventėmis, kurių prasmės nelabai suprantu ir vaišinu savo kepta duona.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad atsibodo žiema, kad džiūgauju sulaukusi, atseit, pavasario. Juk pavasaris ateina ir nelaukiamas. Ir praeina - tik šiek tiek per greitai… Kaip viskas, kas geriausia… Kasdienybė seniai turėtų nebestebinti, tačiau kiekvieną kartą atverčiu galvą, išgirdusi iš dangaus aidinčius žąsų trikampių pasisveikinimus, nusilenkiu kiekvienai mėlynakei žibutei, pasigardžiuodama ragauju klevo ir beržo dovanotą sulą…

Jei kas prieš metus būtų pasakęs, kad kepsiu namie duoną, būčiau tik nusišypsojusi - duonos beveik nevalgome, jei kada nusiperkame, tai ta pati sudžiūva mažai paliesta. O prie naminės duonos iš lėto prijaukino vyro sesė - vis atveždavo po gabaliuką, kol, vieną dieną, vietoj gatavo gaminio paliko raugo… Papuoliau į gudrius spąstus ir nebeturėjau kur trauktis. Tada išradingai nusiviliojo į ‘Norfą’ - ir grįžau su maišu netikėtų produktų…

Taigi, pamėgtai saldžiarūgštei duonelei reikės:

1 ltr. šilto vandens

2 a.š. druskos

1 stiklinė cukraus

1 stiklinė avižinių dribsnių

1 stiklinė sėlenų (kvietinių arba ruginių)

po saują:

sezamo sėklų,  lukštentų saulėgrąžų,  kmynų,  linų sėmenų

400 g kvietinių miltų

400 g ruginių miltų

Raugą išimti iš šaldytuvo anksčiau, kad atšiltų Į šiltą vandenį sudėti raugą, druską, cukrų. Gerai išmaišyti. Dėti visus komponentus eilės tvarka maišant. Supylus miltus, atidėti 300 g tešlos raugui. (Aš atidedu nepilną puslitrinį stiklainį ir laikau šaldytuve net ir kelias savaites. Tik negalima indelio sandariai uždaryti, kitaip gali tekti ilgai ir neplanuotai valyti šaldytuvo vidų).

Formuoti skardoje, išklotoje rudu popieriumi (toks neprikimba prie duonytės). Aplyginti, meiliai pakalbinti, paglostyti šlapiomis rankomis ir palikti šiltai rauginti 6 - 12 val. (Aš palieku per naktį, uždengusi lentute ir susukusi į šiltą chalatą)

Kepu 1val. 40 min.  Pirmąsias 30 min.  - 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, paskui sumažinu temperatūrą iki 180 laipsnių. Kai plutelė pajuoduoja, ištraukiu duoną  ir, kol atvėsta, palaikau uždengusi šlapiu rankšluostuku.

Kepu jau ketvirtą kartą - tai tik įrodo, kad procesas nesudėtingas ir greitas, o skonis puikus.

Svarbiausia viso  ritualo metu nepamiršti geros nuotaikos ir šypsenos, o iškili ramybė ateina savaime  - juk tai Duona, o ne kažkokia pica kepama.

Rodyk draugams

Visuomeninio transporto ypatumai II

2011-05-13

Garbi ir didelė ponia, braukdama prakaitą, įpūškuoja į autobusą.  Jos maišelis, prikrautas gėrybių, išsipūtęs, kaip balionas ir visur kliūna. Atkakliai braunasi pro  jauną merginą, galop įstringa.

- Oi… - aikteli apstumdyta mergina.

- Panele, atsiprašau, atrodo, užkliudžiau. - Sudundena ponia.

- Nieko, nieko.

- Panele, atleisk, žinai, sena, nebevikri.

- Viskas gerai…

- Praėjimai siauri, o su taksi važinėti mums, pensininkams, per brangu.

- …

- Nepykite, kad kiek stumtelėjau.

- …

- Jau mano amžiuje kojos nebeklauso, tai ir atsirėmiau.

- …

- Dabar žmonės visi tokie nervingi, kad kas, tuoj susierzina.

- Ne…

- Aš sakau, na, nereikia kelti konflikto dėl niekų, visiems pasitaiko. Nu, bet ot, tokia jauna panelė, o tokia isterikė. Niekas mūsų pensininkų nemėgsta. O jaunimas - tai tuoj puola akis draskyti.

Pagaliau mano stotelė, lengviau atsipučiu, nes kartu išlipa ir toji vargšė, niekuo dėta mergina.  Tikiuosi, čia jai ir reikėjo… O lauke - nuostabiausias, gaiviausias, svaigiausias  pavasaris…

Rodyk draugams

Uch, tas kompiuteris…

2011-05-05

Grįžtu vieną vakarą namo - keistas pažįstamas kvapas (dvokas). Pasirodo, kai kas čia užsisėdėjo prie kompiuterio ir visai pamiršo ant dujinės viryklės verdantį mano mėgstamiausią kavinuką… Iš pradžių išvirė, išgaravo vanduo, paskui pajuodo vidus, vėliau ėmė lydytis plastmasinė rankenėlė… Dabar mano buvęs mėgstamiausias kavinukas šiukšlyne, o kaltininką net išbarti neapsiverčia liežuvis. Nes, kaip sakiau, smarvė tai pažįstama - prieš keletą dienų pati taip sudeginau brangų puodą… Sakyčiau, du atsitiktinumai, bet vakar taip susvilinau keptuvę ir susimąsčiau - atsitiktinumai ėmė virsti tradicija. Ir visur kaltė krinta kompiuteriui. Negi ir jį dėl to teks išmesti?

Šiandien pasiguodžiau kolegei. Ir ne be reikalo. Ji papasakojo, kad kartą taip “įlindo” į kompą, kad tik kaimynai iš apatinio aukšto užsuko priminti, jog jos vonioje tebebėga vanduo… jau į jų vonią… Mūsų pokalbį nugirdusi kita kolegė, tik ranka numojo - neseniai ją iš virtualaus pasaulio atitraukė taip pat tik kaimynų skambutis į duris. Paslaugūs išsigandę žmonės jau skambino ir į gaisrinę, nes juodi dūmai, ir degėsių kvapas laiptinėje ne vieną išgąsdino. O kaltininkė, dviejų anūkų močiutė,  tik šiek tiek primiršo, kad jau ne pirmą valandą jos puode verda višta, t.y. juodas neatpažintas objektas, kažkada plasnojęs, kudakavęs ir net planavęs pavirsti maistingu sultiniu..

Ir tada į pokalbį įsijungė dar viena draugė… Bet, nebetęsiu pasakos be galo…

Sėdžiu šiandien rami ir savimi patenkinta prie nelaimingo susvilusio puodo - pasirodo, kitiems per tą kompiuterį nutinka daug baisesnių dalykų (va, prasimušė lietuviškas charakteris - kam gi ne malonu, kai kaimyno tvartas dega… ui, čia juodai pajuokavau… :)

Dar vasarą nufotografavau daug vandens prie Olando kepurės, maža ką prireiks gesinti…

Rodyk draugams

Barzdonas

2011-04-30

Pavasarį atšyla oras, pavasarį gamta pasipuošia žiedais, paukščiai skuba suktis lizdus ir pasirūpinti palikuonimis. Pavasarį porelės tvirčiau susikimba už rankų, net mėrūnai ir princai užsimano tuoktis. Pakvimpa meile…  Man viskas jau praeity? Ar buvo? O, taip, buvo…

Ir kas gi dabar belieka? Ogi, patraukiu į gamtą. Pakeliui pasičiumpu porą gerų draugų, meškerę, keletą sumuštinių, termosą su kava ir… ką gi dar? Ai, dar savo sutuoktinį…

Pavasariais sraunioji Dubysa nuostabi. Turime tokią vietelę, nuo kurios paslaptingo grožio net galva svaigsta…

Nieko nelaukusi, mėgaudamasi besiskleidžiančių lapų žaluma ir pavasarinių gėlių aromatais, nusileidžiu nuo skardžio. Užmetu meškerę ir išsitraukiu keletą mažyčių nepažįstamų žuvelių.

- Ar visas jas suvalgysite? - atsisuku, išgirdusi keistą klausimą. Ogi šalia pyplys, šaunus šviesiaplaukis pūstažandis. Kiek nejauku, kad jis vienas vaikštinėja paupiu, juolab, kad netoliese jokios gyvenvietės lyg ir nepastebėjau. Susipažįstu su mažuoju Pijumi ir, netrukus, jau žinau šviežiausiais naujienas: apie dar keturis vyresnius jo brolius, mamą, vis ilgesniam laikui vykstančią uždarbiauti į užsienį, seną, bet gerą dviratuką, kuris jam atiteko penktojo gimtadienio proga. Apie bebrą, kurį jis matė štai prie ano skardžio dar šį rytą ir katiną Vasią, labai mėgstantį va tokias žuveles. Išskėčia abiejų rankų pirštus - tiek žuvelių reikės jo Vasiai pietums. Gerai, sutariame… tik pasirodo, skaičiuoti Pijus dar nemoka…

Bet mane jau kviečia  užkąsti, vyras moja ranka, užsilipęs ant bebro nugriaužto didžiulio gluosnio kamieno.

- Jau eik, tavo TĖTIS kviečia, - pritaria ir mano mažasis naujas draugas atsisveikindamas.

Vėliau visą dieną šaipausi ir vadinu vyrą tėčiu. Ir, žinote, ką? Dabar mano vyrą draugai ir giminės ne iš karto atpažįsta - jis netikėtai švariai nusiskuto daugiau kaip dešimt metų nešiotą barzdą. Visi stebisi tokiu akiplėšišku jo poelgiu ir sako, kad labai atjaunėjo… :D

Rodyk draugams

Marti - karti, anyta - velnio pramanyta

2011-04-14

Kas  geriausiai tirpdo lašinius?  Ogi miego trūkumas ir rūpesčiai. O kai jie aplanko, imu kramtyti, kas papuola po ranka ir akimis - vis tiek svoris krinta. Ta proga prikepiau gardžiausių pasaulyje bandelių (kas gi pakels uodegą:). Giliai širdies kamputyje jaučiu, kad norėjau pasirodyti prieš vyrą. O jis tuoj sugalvojo naują verslą - aš kepsiu, o jis realizuos turguje ir visus nukonkuruosime. Tuo pačiu, susikrausime turtus iš papildomų pajamų. Vau, tai bent įvertinimas. Mat, neseniai mūsų virtuvėje nutiko amžiaus įvykis: mano gyvenimo bendražygis, protestuodamas, kad retai ką nors kepu, prilipdė savotiškų bandelių su varške. Aijai… Na, kaip pirmam kartui… tai pašildžius ir paminkštinus mikrobanginėje - visai nieko… Kaip mano amžiną atilsį anyta sakytų: valgyti galima. Ji paskutinius savo gyvenimo metus praleido pas mus, todėl maisto vertinimo skalę perėmėme iš jos: paklausta, ar patiko pietūs, dažniausiai elgdavosi taip:

1) reikšmingai nutylėdavo,

2) leptelėdavo: valgyt galima

3) atsargiai paklausdavo: ar dar turi? - čia jau būdavo retai pasitaikantis aukščiausias įvertinimas.

Šiaip tai visai nebloga anyta pasitaikė, ypač nuo tada, kai vieną gražią dieną ėmė ir pradėjo kalbėtis su veidrodžiu: “Ša, netriukšmaukit, - grūmodavo mums pirštu, - ” va ten yra toks kambarėlis, o jame gyvena susiraukusi senė. Tik spokso ir tyli…” Kai veidrodį su visais jo gyventojais išnešėme, ji sugalvojo naują užsiėmimą: ėmė bendrauti ir leistis į keistas diskusijas su žurnalų viršeliais. Bet ne visi mano pasiūlyti leidiniai jai įtiko - rinkosi tik tuos, kuriuose nufotografuoti vyrai (ne veltui senoji du vyrus pragyveno).  Priglaudusi nuotraukas iš žurnalų  prie stiklo, rodė varnas už lango ar tyliai krintantį sniegą, garsiai apkalbėdavo kaimynus, visus tik ir skubančius pasiimti pensijos, pasakojo apie jaunystę Sibire - kur šaltis ir badas buvo pagrindiniai bendražygiai.  Susipyko su dukromis, o savo vienturtį sūnų, mano vyrą, dievino, nors jau dažnai ir nebeatpažindavo - kartais pavadindavo broliu, kartais tėvu… Jau mažai ką besuvokdama, tik į jį žiūrėdavo taip švelniai, švelniai… Mudviejų santykiai buvo keistoki, manau, ne visai, kaip marčios ir anytos. Mane savaip gerbė ir paklusdavo (ar tik ne per gerai apie save galvoju?:), pasigavo kažkaip man ištrūkusią frazę ir vis kartojo: “Tu geriau žinai…”. Taip ir užgęso prieš pusantrų metų man ant rankų… Keisčiausia, kad jos vis dar pasiilgstu.

Va, pagaliau sulaukėme pavasario, šviesesnių ir ilgesnių dienų. Tegul jis atneša šilumą ir šviesą į jūsų širdis. Ir,  nors blog’o kaprizai neleidžia perskaityti naujausių įrašų ir slepia pasiilgtų draugų mielus veidus, atsargiai tikiuosi, kad viskas susitvarkys. Iki.

Rodyk draugams

Meilė - pro teleskopą, pavydas - pro mikroskopą

2011-03-23

Norime to ar ne, bet pavasaris artėja - pagaliau į mūsų senąjį inkilą sugrįžo varnėnas. O savaitės pradžioje žemai žemai virš kiemo praskrido dvi porelės gražuolių gulbių. Apie gulbių ištikimybę sklando įvairios legendos, įdomu,  ar jos turi  pavydo jausmą? Turbūt, kad turi, juk net mūsų juodulio Barso akys pasrūva krauju iš pavydo, kai pamato, jog klausausi ar kalbinu ant peties meiliai į ausį burkuojantį Mindę. Ir netgi  balandis, kurio galvelė kaštono dydžio, o širdelė dar mažesnė, nešiojasi joje visiems pažįstamą pavydo jausmą. Kada glostau šunį, nutūpia ant jo būdos ir keistais akrobatiniais sukamaisiais judesiais bando atkreipti į save dėmesį. O, nesulaukęs, skubiai taikosi neatsiklausęs nutūpti ant galvos.

Taip ir žmonės, gal ir ne tokie protingi, kaip mano Mindė ir Barsas, yra apdovanoti šiuo jausmu. Vaikai mokykloje vienas kitam pavydi turtingesnių tėvų,  krūtesnių telefonų, didesnio dėmesio iš priešingos lyties atstovų. Kaimynas kaimynui pavydi naujesnės mašinos, aukštesnės tvoros ar gražesnės žmonos… O mano vyras slapta pyksta ant malonaus dieduko, tinkančio man į tėvus, kuris vis aplanko ir padovanoja: tai medaus stiklainėlį,  tai obuolį ar kopūsto galvą. Anądien iškilmingai, kaip didžiausią dovaną, įteikė pašventintos, kažkuo ypatingos šv. Agotos duonos. Reikės pasigūglinti.

Kažkokia pikta aš šiandien, gal miego per mažai… Juk turėčiau džiūgauti - vyras MANO virtuvėje kepa varškės apkepą - vis girdisi šūksniai:  Kur tą cukrų slepi? Kur manai? O razinos?? Kodėl  bliūdelis toks mažas?… viskas išsitaško… O aš, va, tupiu prie kompiuterio ir su siaubu galvoju, kaip reikės PO TO iškuopti virtuvę - pradėti nuo grindų, sienų ar lubų šveitimo??? Ir iš kur jis gavo šio apkepo receptą, kas TOKIA jam jį padiktavo???

Apie ką aš čia taip retoriškai? A, apie pavydą…

Rodyk draugams