BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘ruduo’

Mobiliakas

2013-11-08

Gera turėti senelius, o ir jiems anukai yra visas pasaulis. Kartais vaikaičiai kai ką iš jų paveldi - žemes, dvarus, senus kaliošus ar ligas. Bet dar atsitinka ir taip, kad seneliai ima ir paveldi iš anukėlių. Štai vienos pažįstamos mama iš paauglio anuko Roko paveldėjo mobilų telefoną. Ne, vaikinas nemirė - jis teisiog gavo naują išmanųjį, o močiutę įkalbėjo priimti senąjį. Ilgokai įkalbinėjo. Mat, senolė, pasikonsultavusi su panašia į save drauge, buvo kategoriška: mobiliakai labai kenkai sveikatai. Bet, kai parduotuvėje pasijutusi blogai ilgokai laukė saviškių, dovaną priėmė be ilgesnių bambėjimų. Nešiojosi telefoną išeiginėje rankinėje nuolat, tik beveik niekas jai ir neskambino.   Bet vieną dieną  visgi paskambino, tas pats Rokas. Linksmų plaučių anukas pasitaikė, nes telefonas Lady Gagos balsu sugrojo bažnyčioje, kai močiutė susikaupusi ir išžiojusi burną laukė  šv. Komunijos…Išsigandusi netikėtos staigmenos, senoji užmiršo, kurį mygtuką nuspausti… Ir šėtoniškojo Poker Face išklausė bobutė, visa bažnyčia, kunigėlis ir gal net pats Viešpats… Šią istoriją su ašaromis akyse papasakojo viena pažįstama - vis dar nesusitaiko su mama. Teisingai išmąstė senolės: kenkia sveikatai tie mobiliakai.

Rodyk draugams

Dar apie rudenį ir linijas

2013-10-24

Šiandien oras pats nuostabiausias. Rudeniškai vėsu, bet nešalta, romantiškai apniukę, bet nelyja, kaip iš kibiro. Ant mano sutiktų medžių dar išlikęs vienas kitas lapas, o visas savo spalvas rudenėlis jau beveik spėjo sukloti po kojomis. Toks laikas man pats darbingiausias.
Dauguma žmonių, žinoma, man smarkiai paprieštarautų. Juk ir mano vyras taip nekenčia rudens, ir žiemos, ir sniego… Bet tuo ir esame įdomūs, nes skirtingi. Turbūt, jau milijoną kartų esu sakiusi, kad jis man biški patinka:)

Štai ir anądien, skambina man iš prekybcentrio, tikslinasi, kokių produktų nupirkti:

- Gal nori kokio skanumėlio (tipo, saldumyno) ?

- O tu kokios žmonos nori: lieknos ir  dailios ar storos ir laimingos?

Grįžta, kraustau tašes.  Oooo, pyragaitis. Toks riebus, su daug kremo, nelabai tokį mėgstu… Nu, bet koks šaunus vyrelis, nu, pats pačiausias.

- Va, ir torčiukčą nupirkai!!

- Tu sakei, kad nenori, tai aš savo mėgstamaiusią pasiėmiau. Toks bjaurus oras, gal  kiek man nuotaiką pakels, - šypsosi mano brangiausias.

Matot, kokį vyrą turiu - taip rūpinasi mano bepradingstančiojmis linijomis.

…………………………………………

p.s.  Net į nosį nuo vyro gavusi, turbūt, vis tiek čia džiūgaučiau - štai, kokią taiklią ranką išrinktasis prilaiko.

Rodyk draugams

Šamanės dukra

2013-10-13

Man ir pačiai būtų keista, jei per tokį nuostabų mano mylimiausią rudenį kiurksočiau namie. Taigi, kai vyro sesė pavadino spanguoliauti, net apsidžiaugiau. Juolab, kad gavau kibirą aktinidijų. O su spanguolėmis jos - nuostabiausias ir sveikiausias skanėstas.
Štai aš ir pelkėje: spalvos, kvapai, voratinkliai ir iškilminga ramybė - relaksas superinis. Tokiam peizaže netikėtai ausį pasiekia švelnus dainavimas. Apstulbstu… Ogi prie manęs prisiartina senučiukė. Šneki tokia, energinga, net truputį ima erzinti - jau nusprendžiu tepti slides toliau nuo jos. Bet netikėtai sudomina moteriškutės pasakojimas.
Gimė ir užaugo Galina Rusijos šiaurėje, kur uogų ir kitokių miško gėrybių  - nors rieškutėmis semk. Todėl, nostalgijos gimtinei vejama, kiekvieną rudenį ji patraukia į mūsų miškus. Uogas parduoda ir nusiperka abonementą į “Impulsą” visai žiemai.
O kažkada, tolimoje jaunystėje, Galina įsimylėjo  kareivėlį iš Lietuvos. Tas, baigęs tarnybą, pasižadėjo sugrįžti ir pasiimti ją pas save. Laukė mergaitė, laukė žinios iš savo kareivėlio. Žiema praėjo, pavasaris įsibėgėjo… kaip nėr, taip nėr… Motina, matydama, kaip nyksta dukra tiesiog akyse, sukrapštė visas savo santaupas ir išleido mergužėlę į tolimąją Lietuvą. Taip per Rusiją, Estiją, Latviją, važiuota ir pėsčia, vargais negalais, naivioji keliautoja pasiekė Rygą. Už paskutinius pinigėlius nusipirko traukinio bilietą į Lietuvą - užteko tik iki Šiaulių…

Sėdi alkana ir nelaiminga ji geležinkelio stotyje, aplink zuja svetima  kalba šnekantys žmonės, niekam ji nerūpi. Jau akyse ašaros pasirodė… Pastebėjo ją tokią, bejėgę, uniformuota stoties darbuotoja, išklausė, nusistebėjo: kaip galima taip kvailai elgtis - ieškoti žmogaus, žinant tik šalies pavadinimą ir pavardę (kaip vėliau paaiškėjo, netikslią). Bet pagailo jai mergiotės, parsivedė į namus, pamaitino, apnakvino. O ryte abi nudrožė į tuometinį karinį komisariatą. Ir įvyko stebuklas - vakare Galina jau laikė glėbyje savo mylimąjį. Taip ir nebepaleido beveik trisdešimt metų, kol sunki liga juos išskyrė.

Dabar Galina viena Šiauliuose - vaikai ir suaugę anūkai užsienyje, giminės Rusijoje mirę. Bet linksma ji, laiminga, ir įsitikinusi, kad jos laimę išbūrė mama. Mat, ir močiutė, ir motina buvusios tikrų tikriausios  Rusijos šamanės.

Beje, kai Galia surado savo kareivėlį, gal po savaitės atsitokėjo ir nusprendė padėkoti tai moteriai iš stoties.  Tik nebeatsekė nei gatvės, nei namo, nei buto… Tada dienų dienas vis vaikščiojo po stotį, gal sutiks, gal pamatys ją, klausinėjo žmonių, bet niekada daugiau taip ir nebesutiko savo gelbėtojos.

…………………………………………………………………………………..

Vakar mane vėl išviliojo spanguoliauti - pati tiesiog veržte veržiausi į gamtą, nors, kai buvau prieš savaitę, prisiekinėjau, kad jau ilgam atsisveikinu su šiuo amatu…

Ir vėl miške išgirdau tą tylų niūniavimą… Prislinkusi, man į delną Galina įbruko popieriaus lapelį su užkalbėjimu:

- Tau užrašiau - nuo ligos, nelaimės ar bėdos apsaugos, ir visai nesvarbu, kad šaipaisi ir tuo nė trupučio netiki.

- Iš kur žinojote, kad susitiksime, juk net pati nebesitikėjau čia sugrįžti?

Moteriškė tik supratingai nusišypsojo, palingavo galvą ir nutolo per samanas, niūniuodama savo dainą…

Rodyk draugams

Migracijos…

2013-10-05

Neseniai kieme, atkragenusi galvą, kaip kokia naminė žąsis, stebėjau praskrendančius triukšmingų  gervių būrius. Tokia graži, įspūdinga rudens muzika. Tik jų balsai man pasirodė nebe tokie džiugūs kaip pavasarį…

Kitam dangaus pakrašty būriavosi žąsys: dvi padrikos frakcijos susiliejo į vieną, paskui, dar kiek pašūkavusios, išsirinko vadą. Nieko pavojingo nenutuokiantį, apgirksėtą, apspangusį nuo garbės,  pastatė vargšelį dailaus trikampio priekyje - tiesiai prieš žvarbiausius ir skaudžiausius vėjus…

Kad ir ką besakytumėte, bet juk patogiausias ir ramiausias gyvenimas tų, skrendančių viduriuke - nesukančių galvos dėl jau pramintų kelių ir besišaipančių iš paskutiniųjų, kurie vis vejasi lyderiaujančius ir dreba, kad neatsargiai nepasilikų nuo bandos…

Taip keistai rudeniškai besižvalgydama, bandau nerišliai atsiprašyti tų, kas vis užsuka į mano blog’ą… Norėčiau tikėtis, kad ruduo, išvaręs paukščius, sugrąžins mane čionai.

Rodyk draugams

Subtilus pokalbis

2012-11-24

Šiandien pas mus cepelinai. Tik, kaip labai retai man atsitinka, gerokai persūdyti… Kadangi tai bendras kūrinys, kaltų atrasti sunku. Vyras su viltimi klausia:

- O gal įsimylėjai?

- Nea, kad niekur nebuvau, nieko nesutikau. O tu?

- Ir aš, jau koks šimtas metų vis su ta pačia…

Senstame…

Rodyk draugams

Toks griežtas laiškas

2012-11-18

Ką tik parvažiavome iš užmiesčio - kartą į savaitę keliaujame pas ūkininkus, nes esame naminio pieno ir varškės mėgėjai. Oras tikrai rudeniškas -  tamsu, nors į akį durk, rūkas, purškia lietus, o reti pakelės medžiai, netikėtai apšviesti mašinos žibintų, tiesia vaiduokliškas rankas, nelinkėdami nieko gero.

Taigi, kokie 5 km už miesto ribos,  prieš pat mašiną staiga išniro VAŽIUOJAMĄJA kelio dalimi ramiai slenkanti žmogysta.  Išdygo iš niekur - iš rūko, iš šešėlio, iš pragaro… Aš net šoktelėjau iš vietos, o vyras užgulė stabdžius ir garsinį signalą. Bobulytė,  šviesiai pilka striuke ir be menkiausio atšvaito, mikliai nuskuodė į kelkraštį.

Šokui atslūgus, pagaliau pasiekėme ūkininkus ir,  jau po keleto minučių, iš lėto važiavome namų link. Atsargiai žvalgėmės, kur toji, mus pašiurpinusi  kamikadzė.

Ir, ką sau manote? Ogi bobelė vėl išdygo - tipena sau važiuojamąja dalimi… Dabar vyras neištvėrė, iššoko iš automobilio, atskaitė jai naudingą nemokamą paskaitą apie saugų eismą (kitaip tariant - stipriai iškoneveikė). Sustojo dar vienas automobilis, kurio vairuotojas ir papasakojo, kad, vos ne kas vakarą ta pati besmegenė šitokiu būdu keliauja namo…

Taigi, mielieji, jei  kelyje, netoli Šiaulių, netikėtai pertrenkėte  blaivią, bet durną bobulę ir turite nemalonumų, kreipkitės - paliudysime, padėsime kuo galėsime.

Jeigu žmonės taip nemyli savęs, kodėl nepagalvoja apie kitus, kurie, galbūt, nenusiteikę jų traiškyti?

Rodyk draugams

Politinis - pramoginis laiškas

2012-11-02

Visą laiką, lyg kokia pašauta rudeninė žąsis,  kvykauju, kad ruduo man tinka ir patinka. Gal tik per daug ramu, per mažai pramogų ir linksmybių - toks susikaupimo ir relakso laikotarpis. Nebent, tik ką praūžusius rinkimus galima laikyti politiniu šou.

Taigi, kai dar prieš tuos rinkimus gera bičiulė ir biški giminaitė Aldona pakvietė kartu nueiti į Ovidijaus Vyšniausko koncertą, beveik apsidžiaugiau. Juolab, kad ir pakvietimai nemokami. Mano vyras kažkaip netoleruoja lietuviškos estrados (va, tik į Mia žiūrėdamas seilę varvina - nu, niekaip neperprantu vyriško skonio), todėl šimtas metų nesilankiau koncerte. Mintyse tvarkingai susidėliojau darbus ir reikalus ir ėmiau laukti atrakcijos. Net baseine pusvalandžiu ilgiau, nei įprasta, paplaukiojau.

Ir čia vėl skambutis iš Aldonos - pasirodo, koncertuos visai ne O.V., o kažkokie patruliai ir dar vienas kolektyvas, dar keistesniu negirdėtu pavadinimu. Be to, tai ne visai koncertas, o vakarėlis su gausiais užkandžiais ir gėrimais.  Ir staiga atėjo nušvitimas į mano pritemdytą protą: visas tas muzikinis-užkandinis reikaliukas - tai rinkiminis vokelis…

Dabar vis pagalvoju, kad reikėjo smalsumo dėlei ten sudalyvauti, bet tie niekadėjai principai, pakišo koją, kaip visada…

O provincija tebekvepia agurkais.

Rodyk draugams

Rudenėja. Vėl.

2012-10-16

Na, bet ir gražus tas rudenėlis… Vėsokas, bet vis dar spalvotas…  Iš visų jėgų įkvepiu jo drėgną esmę, batų padai liečia atsisveikinti susirinkusius medžių lapus, o rankinėje ir vėl ridinėjasi kaštonai. Vieną net padovanojau kolegai - tai kad apsidžiaugė!

Netgi grybauti kartą buvau išviliota. Labai gailiuosi, kad fotiko neprigriebiau: aptikome nuostabų peizažą -Vainagių piliakalnį, netikėtai išdygusį pušynuose. Pagal legendą, jį senovės lietuviai rieškutėmis supylė. O jo papėdėje - ežeras, tarsi įrėmintas tarp rudenėjančiomis spalvomis pasipuošusių medžių. Tiesa, grybų tai nelabai ką teradome. Bet vis tiek vėl ten noriu sugrįžti…

O kol kas, vieną pavakarę sėdime pas draugę terasoje, gurkšnojame kas ką  ir ragaujame obuolių pyragą (naują ir patį skaniausią atradau, ir… labai kaloringą);  plepame, žinoma, apie vyrus.

Aš:

- Bet, kaip tau, Jolanta, baisu turėjo būti, kai vasarą tavasis lindo į tą giliausią  urvą  Abchazijoje. Įsivaizduoju, kiek prisinervinai čia, namie… Ir dar  ta žiniasklaida įvairiausių gandų paskleidė, oi, oi…

- Nea, nė kiek nesirūpinau, viskas ten sklandžiai vyko. O va, kai tavo vyras 10 km į jūrą laiveliu išplaukia žvejoti, tai net man plaukai šiaušiasi.

Čia nebeištvėrė tylenė Eglė:

- Ot jums gerai, net pavydžiu, juk manasis namisėda niekur iš namų nedingsta - nei jis žvejoti nori, nei speleologija ar kokia urvologija domisi. Štai ir dabar, žiūrėkit, šiltnamyje kapstosi ir mūsų paslapčia klausosi, - jau pašnibždomis skundžiasi Eglutė.

Akimirką visos trys pritylame, apmąstome savo sutuoktinių  pliusus bei minusus.

O čia apie vedybinį gyvenimą, šiek tiek į temą:

Yra daugybė vyriškų užsiėmimų: sportas, žvejyba, pirtelė. Ir kuo toliau nuo
žmonos, tuo ‎mažiau jie panašūs į sportą, žvejybą, pirtelę…

**************************************************************
ir dar:

Vyras ir moteris guli lovoje ir spokso į lubas. Moteris masto: „…tyli… nenori kalbėtis… turbūt jis manęs nebemyli… tai santykiai… garantuotai turi kitą…”  Vyras masto: „Musė… Musė ant lubų… Каipgi ji ten išsilaiko… savo mažom kojytėm?” :))

Rodyk draugams

Rožiniai akiniai

2011-12-11

Ir ko tik nenutinka mūsų, iš pirmo žvilgsnio, paprastuose gyvenimuose. Kartais likimas pakiša progas, kurių neišnaudojame, o kartais patys ieškome, ko nepametę… Neseniai draugė susijaudinusi papasakojo tokį nutikimą:

‘Važiuoju iš darbo namo.  Jaučiuosi išsekusi ir  pikta. Autobusas apytuštis, tolstant nuo centro, žmonių dar mažėja.  Sėdžiu ir apmąstau savo gyvenimą. Jau daug metų gyvenu su vyru, visada vieną jį teturėjau, kaip avelė įsimylėjau dar mokykloje ir apie kitus net minčių nekildavo. Nors jaunystėje, oi, daugelis bandė kabinti. Bet, jei nesulaukia atsako, jei pati kitais nesusidomiu, tai ir progų neištikimybei nepasitaiko. Įdomu, o kaip mano vyras? Negi ir aš jam vienintelė? O gal tik nežinau?

Ir staiga pasijuntu kažkaip nejaukiai - ogi mane per veidrodėlį įdėmiai apžiūrinėja autobuso vairuotojas. Akies krašteliu ir aš žvilgčioju - ne, nepasirodė, net žvilgsniai akimirkai susitinka. Betgi ir naglas, išdykėlis…

Net šiurpuliukai per kūną bėgioja - seniai niekas taip  akivaizdžiai manimi nesidomėjo.  Vyriškis nenustoja žvilgčiojęs. Atsargiai apžiūriu jį  ir aš - simpatiškas, maždaug mano metų, šiek tiek pliktelėjęs, išraiškingos akys, atkaklūs veido bruožai - tokie lengvai neatsitraukia. Pasitempiu, ištiesinu pečius, krestelėju plaukus, įjungiu paslaptingą šypseną… Gyvenimas ne toks ir pilkas… Ak, kodėl nepasidažiau ir nepasiryškinau lūpų…

Taip besišaudant žvilgsniais, autobusas visai ištuštėja -  lieka diedukas ir pusamžė moterėlė su berniuku. Jau čia pat ir mano stotelė. Net gaila… Gracingai atsistoju ir plaukiu link išėjimo. Autobusas sustoja, bet  mano vairuotojas durų neatidaro, atveria tik priekines duris. Ai, kas bus, tas. Šypsodamasi artėju lik jo…

“Ponia, jūs važiuojate be bilieto, aš stebėjau,” - piktokai iškošia pro dantis…

“…Aa, pas mane nuolatinis…” - nuraudusi rausiuosi rankinėje ir, parodžiusi, sprunku pro duris. Et, o aš , sena tarka, įsisvajojau…

Rodyk draugams

Tebūnie šventė…

2011-12-01

Šių metų lapkritis ir jau beprasidedantis gruodis man ir mano piniginei - sunkių išbandymų metas. Dvejos, visiškai skirtingos vestuvės, niekam tikusios krikštynos, neišvengiamai artėjantis artimo giminaičio jubiliejus, namo ir automobilio draudimas, o ir Kalėdos čia pat… Ai, kad prižliumbiau čia didžiulę balą, net kaliošus prisėmiau…

Todėl šiemet nutarėme nešvęsti vyro gimtadienio. Įteiksiu gėlę, ramiai, romantiškai pavakarieniausime dviese namie… Svajonė…, kuri ką tik subliuško.

Prieš kelias dienas paskambino vyriausia vyro sesė Aldona - norim ar ne, bet užlėks su savo vyru po darbo broliuko  pasveikinti. “Tu nieko nesiruošk, mes tik kavos…”  O.k.

Šiandien ryte vėl skambina: “Žinai, netikėtai susiskambinau su Jolanta (kita sesuo), tai irgi norėtų jus aplankyti, ateis su draugu… Po pauzės ir mano neužtikrinto “Gerai…” skuba atsiprašinėti: “Žinau, žinau, šiemet nešvęsime, mes tik trumpam, tu sumakaluok vieną iš savo skaniųjų pyragų…”

Pavakare vėl skambina ta pati sesė: “Susitikau visai netyčia mieste Eglutę (dar viena l. artima giminaitė;), jau turi vestuvių nuotraukas, tai, sakau, gal kartu visi jas ir peržvelgsime per  gimtadienį? Ir dar pusseserė Jolitėlė su vyru užeis. Labai jau jus seniai matė, pasiilgo…”

Ačiū, Aldona, ačiū, einu, išpilsiu ašaras iš kaliošų, išsigręšiu kojines ir lombarde užstatysiu Barsą…

Rodyk draugams