BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘Šiauliai’

Ligų maišai

2011-02-25

Nežinau, gal mes savo abejingumu ir nesisaugojimu prisiviliojome gripą - jis mus nutvėrė jau pabėgdamas iš Lietuvos. Bet va taip, ėmėme ir susitikome, kad keletą dienų apsigyventume kartu. Įtariu, kad vyras susirgo, nes pavargo nuo rutinos ir sugalvojo paatostogauti. O po poros dienų pasikvietė ir mane.  Ir nors visaip nuo jo (aišku, vyro:) slapsčiausi kitame kambaryje ir vengiau bet kokio kontakto, gripas padarė savo juodą darbą.  Taigi, čiaudėjome abu ir maitinomės piliulėmis, kuriomis, kartu skanėstais aprūpindavo paslaugi kvatoklė giminaitė, meiliai vadindama juos (na, skanumynus, žinoma) “laimės trupinėliais”. Ir visai ne apie bjaurų gripą papasakoti norėjau, o apie mediciną.

Turbūt pirmą kartą net du kartus (keistai nuskambėjo, bet tai tiesa) likau maloniai nustebinta medicininiu aptarnavimu Lietuvoje. Visi žinome, kad, susirgus, nemaloniausia procedūra - tai stumdymasis poliklinikoje, o jei dar su aukšta temperatūra… brrr… Bet šį kartą užteko pasiskambinti šeimos gydytojai, gauti patarimą ir rekomendacijas, kokius vaistus vartoti, ir galėjau ramiai sveikti, nekeldama kojos iš namų. Po kelių dienų biuletenis internetiniais takais nužingsniavo ten , kur jo laukė. Taigi, gydžiausi virtualiu būdu :) Gal net ir išgijau!

O vakar teko kviesti greitąją med. pagalbą mamai. Nuvykusi kartu į ligoninę, jau pasiruošiau kantrioms eilutėms prie kabinetų… Ir vėl nustebino neatbulas ir, net draugiškas, požiūris į ligonę: padarė galybę tyrimų, be užstrigimų apžiūrėjo keletas įvairių sričių specialistų, nustatė negalavimo priežastį ir… vėlų vakarą, išleido namo. Bet, svarbiausia, pasisiūlė pargabenti su greitosios pagalbos automobiliu. Sunku patikėti, bet viskas kainavo tik mūsų nuoširdų ačiū.

Būna dar stebuklų… bet, gal čia nieko keisto ir nėra…

Geriau  nesusirkite ir pasidžiaukite praėjusios vasaros spalvomis - jau greitai ji sugrįš ir išvaikys visus peršalimus…

Rodyk draugams

Apie sekmadienį, pavėluotai

2011-01-18

Būna, visą dieną svajoju, kad štai va, prisėsiu prie blog’o… O pagaliau atsisėdusi pajuntu, kad rūpesčiai ir nereikalingos mintys nustumia į šoną tai, kuo ruošiausi pasidalinti virtualioje erdvėje. Todėl ir įrašas gavosi ne toks, kokį buvo išjudinę šviežūs įspūdžiai ir jausmai.

Taigi, nešaltą, bet nemaloniai žvarbų praėjusio sekmadienio rytmetį, kada normalūs  žmonės dar tebesivarto šiltuose pataluose, žingsniavau beveik tuščiu bulvaru-brodvėjumi. Turėjau dar visą pusvalandį iki susitikimo, todėl slinkau iš lėto, paskendusi savo mintyse, beveik nesutikdama nei vieno praeivio.

Tą moteriškę, jau pensijinio amžiaus, pamačiau iš tolo, ir, kaip dažnai būna, nuspėjau jos kėslus. :”Panele, duokit trisdešimt centų, panele…”  Beprasmis žvilgsnis, neramios akys smulkiame, mėlstelėjusiame nuo šalčio (ar nuo …?)  veidelyje. Kaip ir dauguma orių, dorų, tvarkingų ir savo teisumu įsitikinusių piliečių, pragūrinau net nepažvelgdama į prašytoją - taip, kaip pro apsnigtą suoliuką ar juodas šakas į dangų ištiesusį medį…

Staiga, po kokių šimto metrų, sustojau, nusviedžiau pusnin tą bjaurią abejingumo kaukę, skubiai sugrįžau ir, be žodžių, įbrukau jai į delną pinigėlį. “Grįžote… ačiū.”

Ir, nutoldama nuo mano silpnumą ir susiblaškymą pasisavinusios vietos, pajutau begalinę pilnatvę, džiaugsmą ir suvokimą, kad dieną pradėjau nuostabiai. O kartu išlindo ir pojūtis, kad ne elgetautojai gerą padariau, o sau. Tai save išlaisvinau iš būsimo įkyraus, kiaurą dieną pasiruošusio persekioti kaltės jausmo.

Paskui dar stabtelėjau prie gatvės pardavėjos stalelio. Nuo neatmenamų laikų, žiemą ir vasarą, ji čia, gatvėje, pardavinėja senas knygas - pilna begalinio optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo, noriai su visais bendraujanti ir visai nesupykstanti, kad nieko nenuperku, o tik apžiūriu jos turtą ir išklausau tokį paprastą pasakojimą apie tobulą kasdienybę. Argi ne puikus amatas - nesvarbu, kad sekmadienis, neįdomu,  kokie laikai - sovietiniai ar dabartiniai kriziniai, stovi sau moteriškė ir, su šypsena, pardavinėja knygas.

Nuotrauka dar iš vasaros kelionių:)

Rodyk draugams

“Kvartukas”

2010-07-14


Vasara truputį leido atsipūsti, paslėpusi giliau karštį ir paleidusi į apyvartą šiltą lietutį. Bet šiluma man dar neatsibodo, dar ne. Argi ne smagu šaltomis žiemos dienomis, siaučiant pūgai prisiminti: “oh, pameni, kokia tikra vasara šiemet buvo?..”
O kas gali būti geriau karštais vasaros vakarais už vandenį. Taigi, prieš saulės laidą, šokame ant dviračių ir miname į ežerą maudytis. Atgaivina, nors vandens temperatūra čia net 26 laipsniai. Ir miegas po tokios procedūros - kietas ir saldus… Radome tokią nuošalią savo vietelę, nes poilsiautojų pamėgtuose maudyklose net vėlai vakare apstu žmonių. Ežeras negilus, nors pagal dydį dešimtas Lietuvoje, 1179 ha. Dabar visi šį ežerą vadina Rėkyva. Ir tik seni senutėliai ir mes žinome tikrąjį vardą - Kvartukas.
Mat anais laikais čia driekėsi pievos, ganėsi žmonių gyvuliai. Viena moteriškė, užėjus vasaros lietui, plieskiant žaibams, taip skuodė namo, kad susipainiojo sijonuose. “A, kad tave galai! Kvartukas atsirišo”, - išsigandusi sušuko. Baisus debesis krito žemėn ir užliejo visą pievą, nes toji moteriškė taip atspėjo tikrąjį ežero vardą.
Gerai, kad visai šalia Šiaulių yra Kvartukas.

Rodyk draugams