BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘Stiprybė’

Žiemos verpetuose

2010-12-05

Žiema trumpina dienas ir skubina laiką, kosminiu greičiu artindama Naujuosius. Užgriuvę darbai ir rūpesčiai savo našta primena, kad tai, ką planavau ištisus metus, galų gale vis tiek privalėsiu atlikti metų gale. O čia dar visokie šalutiniai, malonūs ir nelabai, trikdžiai. Vos spėju perskaityti draugų blog’us, mestelėti vieną kitą repliką, tuo bandydama pasakyti: “Ei, aš gyva dar, sugrįšiu, pasidžiaugsiu sniego baltumu, pasivoliosiu pusnyje ar slapčia pačiuožinėsiu vaikų nuslidinėta čiuožykla, netikėtai atsiradusia va ten, ant šaligatvio!”

O kol kas, tik mintyse susikaupę įspūdžiai iš savanoriavimo Maisto banko akcijoje, kur apniukusį pusdienį vienoje iš miesto parduotuvių švelniai beldžiausi į miestelėnų širdis. Bandėme atšildyti jas, sudiržusias, pavargusias, netrokštančias pamatyti tų, silpnų, alkanų, pažeidžiamų…

Ir, nors nedaug surinkome pigiausių kruopų ir makaronų, dar mažiau aliejaus ar mėsos konservų, bet esame dėkingi visiems - ir tai jaunai “tiuninguotai” panelei, kuri į vežimėlį, prikrautą brangių, daug kam net nepažįstamų ir nesuprantamos paskirties prekių, įmetė ir maisto bankui skirtų pigiausių makaronų  beveik už litą… Ir tvarkingam kukliam diedukui, kuris nupirko net kelis butelius aliejaus, kondensuoto pieno ir kitokių ’stebuklų’ ir viską paaukojo Maisto bankui. Ir visiems visiems tokiems negausiems kitiems, prisijungusiems…
Tokia akcija - jėga, jautrumo ir gerumo egzaminas, joje išmokstama to, kas žinoma ir priimtina, bet buvo primiršta, nukišta į giliausius atminties ir širdies stalčiukus.

Nuotraukoje:  pirmąją žiemos dieną ją nufotografavau sode - tokią ryškią, nepasidavusią. Laikykis…

Rodyk draugams

DĖMESIO! Niekada nesakyk niekada…

2010-10-29

Kai mano mamai paskambino iš ligoninės ir pranešė, kad ten sužeistas guli sūnėnas, žemė ėmė slysti iš po kojų. Neseniai mirus seseriai, mama jautė atsakomybę už mano pusbrolį, todėl palaikė su juo artimus ryšius, net bandė (kaip mamos ir mėgsta) kontroliuoti jo gyvenimą.
Taigi, iš skambučio į mobilų telefoną sužinojo, kad, grįždamas iš darbo nugriuvo nuo laiptų, persiskėlė smakrą ir lūpą. Didelio pavojaus gyvybei kaip ir  nėra, žaizdą susiuvo, stebės ir po poros dienų išleis. Bet blogiausia tai, kad buvo išgėręs ir virsdamas užkliudė jauną panelę. Dabar ji reanimacijoje su rimtais kaukolės lūžiais, bus skubiai operuojama. Tėvai ruošiasi vaikinui pateikti kaltinimus.

Ligoninės darbuotojas davė pakalbėti ir mano pusbroliui.

- Aldute (taip jis vadina mano mamą), atsitiko baisi nelaimė, prašau, pagelbėk ir atleisk man… - sunkiai tardamas žodžius maldavo sūnėnas.

Visa tai telefonu verkdama man papaskojo mama, maldaudama greičiau skubėti ligoninėn. Išsigandusi vis tik bandau skambinti pusbroliui, gal bent kaip nors sužinosiu, kokiame skyriuje, palatoje guli. Prisipažinsiu, net nenorėjau patikėti, kai žvaliu balsu jis atsakė esąs sveikas ir jau ruošiasi namie vakarieniauti…

Pagaliau supratusi, kas iš tiesų nutiko,  skambinu mamai. O toji jau sukėlusi ant kojų visą giminę. Skubiai ją nuraminu, gan sunkiai įtikinu, kad viskas tvarkoje ir skambinėju dezinformuotiems artimiesiems…

Pagaliau ramiai išklausinėju mamą. Aišku, šoko būsenoje, ji man iš karto nepasakė tokios smulkmenos, kad nukentėjusios mergaitės tėvai reikalauja pinigų, bent poros tūkstančių… Gerai dar, kad mama pasisakė tiek namie neturinti…

Įdomiausia tai, jog skambinęs “ligoninės atstovas”  gerai žinojo pusbrolio, mano mamos vardą, pavardę, pasitikslino adresą. Pradžioje skambino į mobilų ir tuoj perskambino į laidinį telefoną. Ir, nors šimtą kartų mama buvo girdėjusi apie tokius skambučius, nors ir kilo šioks toks įtarimas, išgirdus apie pinigus, išgąstis dėl artimo žmogaus nugalėjo…

Apie tokius nutikimus daug kartų buvome kalbėję. Todėl visada galvojau, kad mano mama apsiskaičiusi, smalsi inteligentiška moteris neužkibs ant tokio kabliuko, kad tai atsitinka tik kitiems, žioplesniems, patiklesniems, ne mums…

Tad būkite budrūs, nuolat priminkite apie tokius nuotykius savo artimiesiems, vaikams, neleiskite jausmams užvaldyti sveiką protą…

Atostogų nuotraukoje:  vėl nesibaigianti pajūrio nostalgija…

Rodyk draugams

Mažos ir neįkainojamos dovanos

2010-08-11

Atrodo, prabėgo visa amžinybė, kai nebuvau prie jūros. Jau sugijo patempta kulkšnis - ilgų kelionių smėliu basomis pasėkmė. Jau vėl spėjau pasiilgti nenusakomos ankstyvo rytmečio  gaivos, kai keliauji apsnūdusiu paplūdimiu, vėsios bangelės skalauja basas kojas, plaučiai godžiai geria tiršto rūko prisotintą orą, ir tik nebaikštūs jūros paukščiai ramiai stebi vienišą keliautoją…

Čia vėl atradau pamirštą vaikystės relaksacinį hobį - rinkti nugludintus akmenukus su skylute, verti ant čia pat rasto valo. Net nepajuntu, kaip daug kilometrų nužygiuoju įsitraukusi į šį smagų užsiėmimą.

Ir vis prisimenu gražią šeimą su neįgaliu berniuku. Dėl didelių liūdnų akių aš jį praminiau Liudviku. Paplūdimyje, besikalbant su jo mama, staiga jis ištiesė rankutę ir stvėrė už mano surinktų akmenukų vėrinio - viso ilgo ryto darbo… Stipriai suspaudė, net pirštukų galiukai pabalo, o didelių akių žvilgsnis vis klajojo kažkur po jūros ir jo nenuspėjamų  minčių platybes.

Kitą dieną pamačiau Liudviką su keistu mano vėriniu ant kaklo. Berniuko mama džiugiai pasakojo, kad, visą popietę, kol tik užmigo, jis nepaleido akmenukų iš rankos, o ryte nusiramino tik vėl juos atradęs. Ir švietė tada jos akys, kaip, turbūt, kiekvienąkart pamačius nors kokį sąmoningą, tik jos pastebimą sūnaus poelgį…

Tiktai kokia menka ir nereikšminga ši jūros ir mano dovana, palyginus su ta dovana, kurią jis gauna kartu su begaline sizifiška Motinos Kantrybe,  Pasiaukojimu ir Meile…

Rodyk draugams