BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘toks gyvenimas’

“Blogger tag” - atsakymai Katei Ant Palangės

2012-11-14

Ačiū Katytei už nominacijas, buvau maloniai nustebinta. Esu šiek tiek tinginė tokiems reikalams, daug nesiplėtosiu, tačiau iš meilės katėms, ypač toms, ant palangės, tai mielai atsakysiu į klausimus.

1. A2 ar Jazzfm?

Nu, kas čia do kodai?

2. Ar pykstate ant žmonių, kurie prieš jus lėtai įlipinėja į autobusą? Nes mane tai žudo.

Nea, net nesugalvočiau pykti, į viską bandau žvelgti filosofiškai ramiai - pykčiu nieko nepakeisi. Nors, tiesą sakant, neatsimenu, kada įlipinėjau į autobusą.

3. Ar esate kada gyvenime išgelbėję kokį nors gyvūnėlį?

Išgelbėjau vyrą nuo senbernystės (ar tai užsiskaito?) Taip pat balandę Mindę, kuri šauniausiai tebegyvena mūsų kieme - va, dėl šito tai niekada nesigailėjau.

4. Ar matėte bent kelias minutes laidos “Radži ieško žmonos”?

Nemačiau. Dėl to fakto tokia tuštuma sieloje ima vertis… Bet gal dar suspėsiu?

5. Su kuo maišote degtinę?

Žalioje jaunystėje - maišiau su bet kuo, o dabar ragauju tik vyną. Jeigu gertų sutuoktinis, maišyčiau su prakeiksmais.

6. Kaip dažnai važiuojate į Palangą?

Kasmet pravažiuoju pro šalį, nes atostogauju kur nors aplinkui. Ai, šiemet buvau porai val. užsukusi papietauti.

7. Ekologija - mitas?

Nemanau.

8. Ar keikiatės rusiškai?

Beveik nesikeikiu niekaip. Nu, o “bliamba”, ar užsiskaito?

9. Kodėl jaučiate poreikį rašyti tinklaraštį?

Įdomu, ar kas nors tikrai žino, kodėl rašo? Aš žinau tik tiek, jei ilgiau neužsuku į blog’ą, tai jaučiuosi lyg prasikaltusi, lyg neparašiusi atsakymo, laiško kažkam, labai svarbiam. Tik tie laiškai - ir pačiai sau.

10. Jūs radote darbą ar darbas jus?

Iki šiol darbai susirasdavo mane. Net nemokėčiau ieškoti…

11. Ar bijote gerb. Lietuvių kalbos komisijos vyriausiosios pirmininkės Irenos Smetonienės?

Ne. Ar turėčiau?

Rodyk draugams

Pro mašinos langą

2012-01-04

Mes jau labai suaugę ir orūs sau. Mes mokame elgtis padoriai ir kilniai, dėvėti tik priderintus rūbus, kalbėti gražiais ir protingais žodžiais, tobulai šypsotis, grakščiai nusisukti ir nesikišti į svetimus reikalus. Išlikti teisiais ir abejingais ten, kur pilna tokių pat kaip ir mes.

Sėdžiu šiltai automobilyje ir nuobodžiauju, laukdama vyro, užtrukusio žvejybos parduotuvėje. Atsainiai klausausi muzikos ir abejingai žvelgiu pro langą.

Ant šaligatvio krašto, palei  “Norfą”, sėdi mažas pilkas susigūžęs Bomžas - toks pat nuobodžiaujantis ir abejingas. Netikėtai prisiartina Pilietis ir, o Dangau, į šiukšlių dėžę įkrinta stiklinis butelis nuo alaus. Bomžas stveria jį “dar šiltą”. Ir tada prasideda. Išsitraukia pirštinę ir taip meiliai, kruopščiai, lyg antikvarinį juvelyrinį dirbinį, nuo kakliuko iki pat dugno lėtai ir stropiai blizgina vertingą radinį. Taip pat atsargiai butelis keliauja į baltą polietileninį maišelį. Tada pasirausia ilgos, aiškiai per plačios tokiam vyriokui, striukės kišenėje, atsargiai ir ilgai skaičiuoja ten saugotus centus.

Mintyse skaičiuoju ir aš, ir labai tikiuosi, kad viskas bus gerai, kad užteks. O jeigu ne?… Ir vos vos sutramdau savyje norą iššokti iš mašinos, prieiti prie vyrioko ir išsitraukti piniginę… Bet. Juk padorūs, save gerbiantys pižonai, privalo sėdėti šiltose mašinose ir, užliūliuoti muzikos garsų, sklęsti mintyse per sočių ir  linksmų Kalėdų, Naujųjų prisiminimus, padūsauti apie bereikalingas išlaidas ir kasdienius banalius rūpesčius ar čepsėti svajojant apie  kaloringą vakarienę…  Tuo metu Bomželis nušvinta, išsitiesia ir negaišdamas patraukia link parduotuvės. Veide - aiškus tikslas, laimė ir viltis.

Rodyk draugams

Meilė - pro teleskopą, pavydas - pro mikroskopą

2011-03-23

Norime to ar ne, bet pavasaris artėja - pagaliau į mūsų senąjį inkilą sugrįžo varnėnas. O savaitės pradžioje žemai žemai virš kiemo praskrido dvi porelės gražuolių gulbių. Apie gulbių ištikimybę sklando įvairios legendos, įdomu,  ar jos turi  pavydo jausmą? Turbūt, kad turi, juk net mūsų juodulio Barso akys pasrūva krauju iš pavydo, kai pamato, jog klausausi ar kalbinu ant peties meiliai į ausį burkuojantį Mindę. Ir netgi  balandis, kurio galvelė kaštono dydžio, o širdelė dar mažesnė, nešiojasi joje visiems pažįstamą pavydo jausmą. Kada glostau šunį, nutūpia ant jo būdos ir keistais akrobatiniais sukamaisiais judesiais bando atkreipti į save dėmesį. O, nesulaukęs, skubiai taikosi neatsiklausęs nutūpti ant galvos.

Taip ir žmonės, gal ir ne tokie protingi, kaip mano Mindė ir Barsas, yra apdovanoti šiuo jausmu. Vaikai mokykloje vienas kitam pavydi turtingesnių tėvų,  krūtesnių telefonų, didesnio dėmesio iš priešingos lyties atstovų. Kaimynas kaimynui pavydi naujesnės mašinos, aukštesnės tvoros ar gražesnės žmonos… O mano vyras slapta pyksta ant malonaus dieduko, tinkančio man į tėvus, kuris vis aplanko ir padovanoja: tai medaus stiklainėlį,  tai obuolį ar kopūsto galvą. Anądien iškilmingai, kaip didžiausią dovaną, įteikė pašventintos, kažkuo ypatingos šv. Agotos duonos. Reikės pasigūglinti.

Kažkokia pikta aš šiandien, gal miego per mažai… Juk turėčiau džiūgauti - vyras MANO virtuvėje kepa varškės apkepą - vis girdisi šūksniai:  Kur tą cukrų slepi? Kur manai? O razinos?? Kodėl  bliūdelis toks mažas?… viskas išsitaško… O aš, va, tupiu prie kompiuterio ir su siaubu galvoju, kaip reikės PO TO iškuopti virtuvę - pradėti nuo grindų, sienų ar lubų šveitimo??? Ir iš kur jis gavo šio apkepo receptą, kas TOKIA jam jį padiktavo???

Apie ką aš čia taip retoriškai? A, apie pavydą…

Rodyk draugams

Prietarai ir mažytis jubiliejus

2010-08-09

Tik nesakykite, kad, pamatę juodą katiną penktadienį tryliktą dieną, nenusispjaunate tris kartus per kairįjį petį. Arba, ką nors pamiršę ir sugrįžę dėl to namo, nepagalvojate, kad šiandien tai jau nesiseks… O visokie stuksenimai į sausą medį, dūžtantys veidrodžiai, rankų delnų, padų niežėjimai. Kai geriau pagalvoji, aplink mus vos ne visi įvykiai susiję su gerais ir blogais ženklais.

Gerai nors tai, kad gal ne visus juos žinome ir pritaikome. Bet, sutikite, keistai atrodo privalomas porinis gėlių skaičius pagerbiant mirusįjį arba namams laimę nešančios šukės, kokia nors sutikta boba su tuščiais kibirais. Na, suprantu, jei duktė panaši į tėvą, gal ji ir bus laiminga, nes, bent jau žino, kas jos tikrasis tėtis. O kiek prietarų sugalvota nėščiosioms - nė nesuskaičiuosi…

 Betgi vėl, įsigilinus, prietarai - tai tautos kultūros dalis, parodo jos neišsenkančią fantaziją, kartais net kiek neribotą ir nejaukią…

Štai viena mano pažįstama, užbėgusi pasislėpti nuo lietaus, įsitikinusi porino, kad, žaibuojant pienas sugįžta, o nepaslėpti peiliai atšimpa. Tai pasiklausęs, mano vyras šypsodamasis papasakojo apie savo bičiulį, aišku, žveją ir medžiotoją, kuris tiki, kad, jei pakeliui į žvejybą kelią perbėgs koks nors žvėrelis - nesvarbu, kiškis tai ar ežiukas, dienos laimikis garantuotas. Taip pat jis niekada neįmerks sietelio žuvims į vandenį, kol nebus pagauta bent viena vargšė žuvelė.

 Pasišaipė mano vyrelis iš tų, prietaringųjų, paskui susirado savo sėkmę nešančią kepuraitę ir išvažiavo į žvejybą…

 

O, pasirodo, čia jau šimtasis mano įrašas. Su kuo save ir sveikinu.  Tik ar ne per daug beprasmiškai praleisto laiko?…

Rodyk draugams

Vėl Blondinė…

2010-06-26

Saugokitės, gerbiamieji vyrai. Pasitempkite ir šypsokites mielos damos. Prie vairo - aš, vėl BLONDINĖ. Tiesa, šį sykį  - už dviračio vairo.

Viskas prasidėjo nuo to, kad pritrūkau aliejaus kotletams kepti. Taigi nutariau neteršti gamtos, kartu, pataupyti kurą, pasportuoti ir iki prekybos centro keletą stotelių numinti dviračiu. Oras puikus, lengvas vėjelis glosto skruostus, smagiai riedu pro stotelėse autobusų lūkuriuojančius žmogėnus, lengvai mintyse pasišaipydama iš jų tingumo ir nepaslankumo.

Prie parduotuvės, kaukšt, prirakinu dviratuką ir keliauju rinktis prekių. Grįžtu, žinoma, su pilnu krepšiu ir… Ne, nei dviratis, nei spyna niekur nedingo… tik rakto nuo jos tai nepaėmiau iš namų. Nesmagi pėdinu iki stotelės ir jau mikriuku keliauju namo. (Vyras, aišku, išvykęs, kaip ir visada, kai jo labiausiai prireikia, chi, chi). Namie išneršiu visus kampus ieškodama to nenaudėlio raktelio, kol galop prisimenu, kad, prieš keletą dienų jį nusegiau ir įsidėjau į džinsų kišenę. Tų pačių, kurie dabar jaukiai aptempę mano sėdynę… Raktas visą laiką buvo su manimi. Vėl sėdu į mikriuką ir važiuoju pasiimti dviračio…

 Dabar paguoskite ir pasakykite, kad  ne tik blondinėms taip nutinka…

(Nuotrauka “ne į temą”, jį susitikau eilinėje savo išvykoje į gamtą)

Rodyk draugams

Paprastai, “legantiškai”…

2010-05-19

Prieš porą savaitėlių netoli savo buvusių namų sutikau seniai matytą kaimyną. Kiek jį atsimenu, gyveno vienas. Visada gerai nusiteikęs; visada pakalbins, pagirs: “Jūs tokia “legantiška” mergaitė” - malonu ausiai, nors ir nujausdavau, kad visoms taip sako… Net pravardę slapta jam buvau prilipdžiusi “legantiškas”. Štai ir dabar, keliavo susikaupęs, iš lėto, pasiremdamas lazdele. Šnektelėjome.
- Kur susiruošėte, Jonai?
- Į didelę kelionę - iki garažo ( kokie 200 m) Nueisiu, pailsėsiu, paskui pamažėle grįšiu. Kai kas nors paklaus: “Kur buvai, Jonai?”, išdidžiai atsakysiu - “garaže”. Rytoj keliausiu iki parduotuvės.
- Tai gal ką Jums nupirkti? Gal ką padėti?
- Ne, turiu aš pats susitvarkyti. Kasdieną suplanuoju po žygį. - Jonas šypsosi, ir atrodo, kad onkologinė liga, keletas operacijų - tik pokštas.
- O kaip Jūsų senasis “golfiukas”? - pasmalsauju.
- Stovis geras. Vasaryje techninę apžiūrą “pravariau”. Kad taip mane kas “pravarytų”. Pragyvens jis mane… - Vėl šypsosi, sunkiai lipdamas laiptais.
Pasiūlau ranką. Iš pradžių lyg nesutinka, bet įsikimba, lyg šiaip, lyg koketuodamas, žaismingai:
- Tegul visi man dabar pavydi tokios “legantiškos” mergaitės, - vis pokštauja.

Atsisveikinome… Visą laiką, kaip užstrigusi plokštėlė, sukosi galvoje mūsų pokalbis. Vėl ir vėl stebino trapaus žmogaus vidinė jėga, optimizmas ir stiprybė. Kokie kartais niekingai menki mūsų rūpesčiai ir tariamos problemos…

Vakar sužinojau, kad mudu jau nebesusitiksime…

(p.s. čia pernykštės pienės, jų jau nebėra…, liko tik nuotraukoje.)

Rodyk draugams