BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘vasara’

Kitos A. Baricco knygos, arba, gal kas žinote gerą kirpėją?

2014-07-24

Ar čia ilgai lauktas, svajotas karštis veikia, ar tokios aplinkybės susiklostė, bet šiandien esu pikta ir išsunkta. Mat, buvau susitikime su vampyre - tai tokia žmogų rūšis, katrie kaskart iš tavęs nusiurbia dalį gyvenimo džiaugsmo, kantrybės ir sielos ramybės. Gerai, kad turiu amžiną priešnuodį - visišką atsiribojimą nuo šitokių užpuolikų.
Jau esu minėjusi, kaip neblogai turėti beveik kieme kirpėją. Tik, gal ne tokią pleputę visažinę, kaip Bronelė. Prisipažinsiu, vos neatsikėliau pusiau kirpta, pusiau šukuota ir nepabėgau.
Kai tik atsisėdau pas ją į kėdę, kirpėja pradėjo dejuoti, kaip bus blogai, kai įves eurą. Paskui paleido tiradą apie valstybės skolas ES, apie dukrą, negavusią darbo čia, todėl jau keletą metų puikiai gyvenančią JK. O baigė - nerūpestingu gyvenimu, nemokamom sanatorijom, gydymu, butais “prie ruso”. Ilgai rėkavo, mosakavo rankom, o aš tik drebėjau, maldavau kad nutiltų, kad nenukirptų ausies ar neišdurtų akies. Juk negalėjau ginčytis, kol jos rankose aštrūs ginklai, vis žvangantys į taktą jos balsui…
Pagaliau išspjovė paskutiniu nuodus ir pasisakė… besiskirianti su vyru… Vargšas Vytas, gal, pagaliau taps laimingu, pagalvojau.
Tokiai sujauktai nuotaikai pataisyti užbėgau bibliotekon, ten sutikau senąją savo draugę bibliotekininkę Mariją, išmintingai atsisakiau kavos (bijojau, kad Bronės nuodai iš manęs dar nebus išgaravę).
Pasičiupau bent keturias Alessandro Baricco knygas.
Dar šį vakarą tikiuosi ramiai atsisėti, atsiversti pirmą pasitaikiusią ir išsivalyti sielą.

Rodyk draugams

A. Baricco “Misteris Gvynas” - skaitymo malonumas

2014-07-16

Perskaičiau gal per porą pusdienų, tokia nestorulė knygelė pasitaikė. O tada išėjau pasivaikščioti su šunimi, nes staiga užsinorėjo pabūti vienai ir viską persverti.
Keliavome ne išdailintais takeliais link ežero, kur žiemą vasarą netrūksta žmonijos, o tolyn už miesto, į pievas, kur, beje irgi prasidėjo individualios statybos. Smarkiai plečiasi mūsų rajonas, greit nebeturėsime to gabalėlio laukinių netvarkingų krūmynų. Na, o ten mudu susitikdavome ne tik gervių, stirnų, vilką, bet ir vieną keistą žmogėną - atsiskyrėlį, susirentusį gal metro aukščio palapinę iš šakų ir žolių ir pragyvenusį taip visą vasarą.
Atitrūkusi nuo realybės, viena įsiliejusi į fantastišką gelstančių smilgų ir kvapnių viržynų peizažą, net pamiršau šunį, taigi, net krūptelėjau, kai jis klausiamai, šlapia nosimi ėmė man baksnoti koją. Kartais vienatvė (su šunimi:) yra toks gėris, geriausias vaistas nuo tempo, nuovargio, pykčio ir neišvengiamų nesusipratimų…
Bet, apie knygą. Knygos “Misteris Gvynas” herojus, žymus rašytojas spaudoje paskelbia 52 dalykus, kurių niekada nebedarys. Vienas iš jų - niekada neberašyti romanų. Jis ilgai neištveria nerašęs, blaškosi, nes nerašyti negali… Tada užklysta į paveikslų galeriją ir netikėtai supranta, kad nuo šiol rašys… portretus.
Alessandro Baricco “Misteris Gvynas” pasiėmiau iš bibliotekos, bet tai knyga, viena iš nedaugelio, kurią galėčiau turėti ir namie.
“Kas derina pianinus, nemėgsta jų išderinti”
“Be baimės nepadarysi nieko gero”
“Mirtis - pats tinkamiausias senėjimo būdas”
“Ji ėmė tikėti, kad ne viskas turi vienodą reikšmę ir kad kas nors kažkur protokoluoja kiekvieną mūsų poelgį ir vieną dieną, žiūrėk, ims ir pateiks sąskaitą”
“…jiedu ne iš kart prisiminė, kad, mirus žmogui, kitiems priklauso gyventi ir už jį, nes nieko kita tinkamesnio nėra.”

Viskas knygoje taip sujaukta, netikėta, bet nenuobodu, net poetiška. Autorius, man jis genialus, parašė dar dešimt knygų, reikės būtinai susirasti.

Rodyk draugams

Žali žmogeliukai man nebebaisūs

2014-07-07

Važiuojame sekmadienį link namų, dvidešimt pirma valanda. Jau nebetoli. Užsukame į pustuštę degalinę.
Ir čia nušvinta akys ir širdys: du jauni užpylėjai ir pusamžė valytoja, prisidėję ranką prie širdies, garsiai traukia: “…tegu Saulė Lietuvoj tamsumas prašalina…” Moters balsas gražus, stiprus, kaip kokia mama su vaikais ji didžiuojasi esanti lietuvė.
Kol susivokiu prisijungti, trijulė jau baigia, šypsosi, grįžta prie darbų. Aš susijaudinusi pasveikinu su šventėmis…
Viskas atrodo taip natūralu, paprasta, lyg kasdien dieną pradėtume ir baigtume himnu. Ir visai jiems nesvarbu, mato kas nors ar ne, ar filmuoja televizija, ar blykčioja kameros ir stebi rinkėjai. Tą minutę jie yra patys savimi…
Ramu ir man. Viskas švaru ir aišku.

Rodyk draugams

Gydymai

2014-06-04

Ai, tai ATF užvedė temą apie užpiltines.
Jau esu šiek tiek pasakojusi apie kaimynę Bronę kirpėją. Naudinga tokia kaimynė pasitaikė, kai užsideda akinius, tai ir apkerpa visai pamanomai - kirpykla vos ne kieme, kiekvienos moters svajonė. O mano vyrą dar ir nemokamai, nes jis, tai spyną jai paremontuoja, tai obelį paskiepyja, tai čiaupo tarpinę pakeičia. Turi ir ji vyrą Vytą, berods jau trečią - advokatą, garbaus amžiaus, solidų pensininką, gerokai už save vyresnį. Ir vynioja kirpėja jį aplink pirštą, kaip paklusnią garbaną prieš ir pagal laikrodžio rodyklę. Vienintelė Vyto pramoga ir hobis, kai ištrūksta iš žmonos nagų - domėtis II pasauliniu karu ir Hitlerio “žygiais”.
Bet, ėmė ir nutiko visai nelinksma istorija - prieš keletą metų susirgo žmogelis prostatos vėžiu. Važinėjo jis pas Kauno, Vilniaus specialistus. Praėjo visus su šia liga susijusius pragarus ir skaistyklas…
Visiems juk aišku, kad tokiu atveju, turbūt, ir už šiaudo griebiamasi…
Taigi, parvežė patikimi geradariai jam iš Rusijos stebuklingų žolelių užpiltinės puslitriniame butelyje nuo degtinės už 400 Lt. Ar nuo ypatingų žolių, ar nuo alkoholio, ar nuo kainos, bet ėmė taisytis jo sveikata. Ištuštino, išlašino vieną butelaitį, Bronė kitą užsakė… Energija, nuotaika dabar trykšta žmogus, jau ir apie jo ligą visi primiršome.
Bet, vat, ėmė Bronė kirpėja ir prasitarė man, kad šnapsas lietuviškas, o žoleles čia pat, paežerėj surankiojo… Kaina, aišku ta pati, kaip rusiško varianto…
Tyliu, net vyrui neprasitariu apie jos klastą. Nors, nesmagiai jaučiuosi.
Na, bet svarbiausia juk tai, kad padeda…

Rodyk draugams

Kukis

2013-07-09

Vasaros pasidarė panašios viena į kitą - jų lauki, jos ateina, įsibėgėja, ir nepajunti, kad nei įdegti spėjai, nei kažką TOKIO nuveikti. Tada imi ieškoti pozityvo - ir jis ateina visai netikėtu pavidalu. Ir staiga eilinį kartą supranti, kad laimė slepiasi keistuose mažuose dalykuose.

Štai, ir dabar, aš nusišypsau, nes ant mano peties pūpso Kukis. Savo grėsmingu snapu švelniai perbraukia kuokštelį plaukų, lyg kedentų plunksnas, gnybteli ausį ir, pagaliau prisiglaudžia prie skruosto ir nusiramina. Abudu jaučiamės puikiai. Gėrių gėris…

O jo istorija štai kokia. Prie vyro darbovietės griovė sandėlius ir išardė nepažįstamo paukščio lizdą. Tokį pūkuotuką  manasis surado cypsintį palei taką ir, gelbėdamas nuo atakuojančių strazdų ir valkataujančių kačių, partempė namo.

Iš pradžių mažylis našlaitis demonstravo juokingus kovinius veiksmus,  nagai kaip adatėlės - be apsaugos priemonių nesiartink.

Dabar jis išgražėjo,  numetė pūkus. Toks jaukus, meilus, pūpso ant peties patenkintas. Vadinam Kukulakiu, trumpiau - Kukiu. Pradžioje tik su pirštine paimti galėjom, nagiukai kaip adatos, o ir snapas aštrus, grėsmingai atrodė. Na, o dabar pats jis saugosi, kad neįbrėžtų, kai ant pusnuogio peties sėdi. Tylus, išdidus paukštis, tik į veidrodį žiūrėdamas ilgesingai švilpteli…

Jau pramoko skraidyti, mėgsta tupėti ant galvos ir plasnoti prieš vėją.

Žinau, kad tuoj dar labiau sutvirtės, išskleis savo gražiuosius sparnus, šaus aukštyn  ir paliks mūsų kiemą. Nesulaikysi… Nepriklausoma poza, žvilgsnis rodo, kad ne čia jo vieta - tai laisvas paukštis. O aš vis žvilgčiosiu į dangų ir liūdėsiu…

Tik labai viliuosi, kad tai atsitiks dar ne šiandien…

Rodyk draugams

Laiptelis

2013-06-13

Tai įvyko jau prieš savaitę, tik niekaip neprisiruošiau parašyti. Vis kažkas trukdė…
O viskas prasidėjo dar anksčiau, kai pusbrolio žmona paprašė padėti priimti Sutvirtinimo sakramentą - pabūti kaip ir krikštamote. Sutikau iš kart, nors nelabai ją mėgstu (neatrandam bendros kalbos - aš apie batus, ji apie ratus, gal todėl, kad beveik nebendraujame). Bet, tiek pusbrolis, tiek ši jo antroji žmona yra tvirtai tikintys, todėl nusipelno mano pagarbos. Ir dar, šiek tiek savanaudiškai, tokiu poelgiu sugalvojau sau nusišluoti kokį laiptelį link visų taip trokštamo Dangaus…
Bet, pažadėjau ir … pamiršau. Skambina ji man iš vakaro pasitikslinti, o aš net nepajuntu, kaip susikeikiu: “Ot, velnias…” Va, tada viskas ir prasidėjo, prisišaukiau nelabąjį…
Pirmiausia, iš kažkur atsirado stiprus noras imti ir atsisakyti…
Antra, kaip tik tą dieną buvau sutarusi su savo kirpėja, toji išvyksta mėnesiui, taigi, teks auginti kasas.
Trečia, prieš pat šventę, belyginant suknelę, sugedo lygintuvas. Aišku, jam buvo jau šimtas metų, bet keletą minučių dar galėjo pagyventi. Teko vilktis visai ne tą, ką planavau, o tai jau arti tragedijos - kiekviena moteris paliudys.
Ketvirta, žinoma, kaip visada, nebuvo mašinos, todėl teko važiuoti mikriuku. Bet atvykau gerokai per anksti, beslankiodama “Saulės mieste” sutikau draugę, susėdome gerti kavos. Ir vėl nelabasis sugundė sukirsti įtartiną sūrio pyragą… Suveikė greitai… Iš tuliko atskuodžiau bažnyčion per penkias minutes, porą min. iki atvykstant Vyskupui. Giminaitė jau kalbino kažkokią vietinę davatkėlę į mano dubleres…
Toliau, ačiū Dievui, siuntusiam man tokius išbandymus, viskas vyko nuostabiai sklandžiai. O kai priėjome prie Vyskupo, kai jis šiltai pažvelgė tiesiai į akis: “Ramybės Jums..”, pajutau vos ne ašaras akyse…
Vis prisimenu, kaip Lewio “Perelandroje” skaičiau apie padarus iš “e” raidės, kurie pagrindiniam herojui, panašiai, kaip man, bandė sutrukdyti atlikti gerus darbus… Nelaikau savęs tvirtai tikinčia, bet linkstu link to. Ir, kai Vyskupas pasiūlė bent vieną rožinio dalį kasdien sukalbėti, grįžusi susiradau tuos mamos medinius karoliukus su kryželiu…
Iš atsargios agnostikės gal pamažu ir sunkiai pereisiu į sekantį lygį.

Rodyk draugams

Gyvenimo prasmės

2013-06-08

Užsuku į blog’ą, o čia nauja Katytės istorija apie atostogas. Na, rašyti, tai tu moki, Kate Ant Palangės - pasijutau, lyg pati kartu per barus šuoliuočiau… Ir taip susinervinu, ir taip nuobodu, nelinksma ant dūšios pasidaro… Išpuolu į lauką, ieškoti paguodos. O ten vyras žoliapjovę dūzgina, pievelę pjauna.

- Nu, bet koks nykus tas mūsų gyvenimas, nieko nebėra įdomaus, viskas pasroviui. Negi viskas baigėsi?  Niekur nebeištrūkstam, nieko kvailo ir spontaniško nebeiškrečiam. Viskas suplanuota, teisinga ir tvarkinga, į stalčiukus sudėliota, net koktu. Kaip kokie nutukę žiurkėnai - miesčionys gyvename. Pjauni sau žolę toks susikaupęs ir laimingas.  Aš svajoju, ką čia skanaus savaitgaliui pagaminsiu… Ir taip metų metus… Nejaugi visi tikslai ir svajonės jau įgyvendinta? Argi tokia gyvenimo prasmė?

Vyras išjungia pagaliau tą pragaro mašiną.

- Ar sakei ką?

- Sakau, gal žinai, kokia  gyvenimo prasmė? Ir iš viso, liūdna…

Pasižiūri taip šnairai:

- Na, eik, pasidaryk kokį kokteiliuką. O tuo pačiu iš šaldytuvo man alaus skarbonkę prigriebk.

Nusliūkinu nepaguosta. Et…

Taigi, sėdžiu, gurkšnoju kokteilį ir skundžiuosi…

Ir staiga suprantu, kodėl ir kaip žmogai  ima ir prasigeria…

Rodyk draugams

Omletas su pomidorais ir paprikomis - kvepiantis vasara ir kaimu

2012-07-25

Skiriama Atfatf

Viskas prasidėjo nuo Kalėdų: tetulytei nupirkau dovaną - plėšomą kalendorių. Kai jau susiruošiau įteikinėti, pasigyrė, kad tokį pat nusipirko. Greitai paslėpiau savo dovaną… Dabar kalendorius kabo pas mane ant sienos, plėšau ir skaitinėju (dažnai taip nutinka, kad tik kartą per savaitę…) Taigi, vieną savaitę, gerdama rytinę kavą, ten perskaičiau puikų omleto receptą. Šiek tiek paimprovizavau ir skubu pasidalinti.

Paimti vieną žalią, kitą raudoną papriką, išimti sėklas ir supjaustyti plonais šiaudeliais. Kuo smulkiau sukapoti du vidutinius svogūnus, plonai suraikyti porą pomidorų. Kas mėgsta aitriai, galima susmulkinti ir įdėti aitriąją paprikutę.

Didelėje keptuvėje pakaitinti tris šaukštus alyvuogių aliejaus, sudėti svogūnus, paprikas ir 5 min. pakepinti vis maišant mentele. Tada sudėti pomidorus ir pakepinti maišant apie 5 min., pomidorai turi sutižti. Užberti druskos, pipirų ir su visa keptuve atidėti.

Dubenin sumušti 3-4 kiaušinius, pagardinti druska, pipirais, smulkintais česnaklaiškiais, baziliku, čiobreliais; na, čia galima žaisti su savo mėgstamais ar turimais žalumynais.

Gerai išplaktus kiaušinius supilti ant daržovių ir, nuolat maišant, pakepinti ant silpnos ugnies, kol kaip reikiant sutirštės. Leisti padui pakepti dar pusę min., kad gražiai paskrustų, tuomet apversti, kaip blyną ir pakepti dar 2 min. Patiekti didlėkštėje, supjausčius trikampiais - kaip pyragą. Čia gaunasi 4 porcijos.

Gaila, neturiu vaizdinės medžiagos, bet skonis tikrai geras. O juk  daržovės iš savo daržo ir šitnamio, neatsivalgau. Ai, dar pasigirsiu, turime raudoną gaidelį bei keletą vištelių ir jau deda kaiušinius. Taigi:))

P.s. Labai gėda (čia aš raudonuoju) kad retai lankausi blog’e ir nebeperskaitau visų draugų naujienų. Net nepatogu dėl to savo įrašą įkelti. Bet…, rytoj vėl išvažiuoju į pajūrį… Geros jums vasaros :)

Rodyk draugams

Vilkas pilkas nebaisus

2012-06-22

Vasara su visu savo žalumu jau įsibėgėja, o man - kūrybinis atostoginis štilis… Savo tingiame sąstingyje tik perskaitau draugų įrašus… O man depresucha...  Ir netikėtai pajuntu, kaip visų pasiilgau…Gaunu jūsų laiškus, žinutes ir jaučiuosi prasikaltusi…

Vis, jau kelintą kartą, sėdu rašyti ir… mintys vėl nukrypsta ne ten. Bet netrukus sugrįšiu. O dabar - braidau po šaltą lietuvišką jūrą arba abidvi jau prinokusių braškių lysves, risnodama šalia, padedu Barsui numesti per žiemą priaugintą antsvorį, tripinėju basa po žalią žolę, leisdama pėdoms iki žiemos prisiminimų pasisotinti minkšta gaivuma, klausausi paukščių ir varlių kalbos, daug skaitau.

O anądien mačiau vilką.

Vyras grįžo vėlai. Pavargęs po darbų. Žiūriu, čiupinėja šuns pavadėlį: “Eisiu, pavedžiosiu Barsą, prašosi, rankas bučiuoja…”

Kažkaip susigėdau, kad pamiršau savo  keturkojį, čiupau pavadėlį ir -  į pievas, į krūmynus. Tolokai nuklydome, tikri drąsuoliai, nes jau ir temti pradėjo. Pasukome link namų. Tik šuo kažko keistai įsitempė, suurzgė. Matau ir savo akimis netikiu - už kokių 30 metrų skersai keliuko neskubėdamas binzena pilkas vilkas, perkoręs, uodegą pabrukęs.  Net dabar, prisiminus, širdis susidaužė… Greitai, vienas kitą pralenkdami,  skuodėme namo.

Gal ir ne vilkas ten buvo, juk, visgi, miesto pakraštys… Bet ir ne kiškis, tai jau tikrai.

Et, kaip nugalėti visus  tuos realius ir įsivaizduojamus pilkus vilkus?…

Rodyk draugams

Vaizdelis iš šeimyninio gyvenimo

2011-09-04

Draugė kelioms dienoms išvažiavo iš namų. Gaunu žinutę, klausia, gal žinau, kur jos vyras. Atrašau, kad su maniškiu nuo pat ryto išlėkė į grybus. Netrukus atskrieja jos atsakymas (už klaidas, stilių ir emocijas Bernadeta neatsako:) :

“tegul laksto,nu kai parvaziuosiu,gaus velniu,na nieko jau be manes,uzsakem malkas,gerai,kad daviau vyrams savo papildomai numeri,kiek ne skambinu,tiek ne rysio zonoj,vyrai jam skambina,negali prisiskambinti,tai skambina zmones i latvija man,neranda,kur privaziuot,tai as is latvijos aiskinu,kur ta lazdynu gatve, privaziavo toliau viena gatvele sunkiai su dideliu auto,vel skambina, paaiskinu, kad griztu,tada rado, po to skambina manasis,kur pinigai,o kai aiskinau kur pinigai,tai ziuredamas krepsini, aha,aha,sakau ne aha,bet rimtai klausykis,tai kad uzbliove;kuo tu mane laikai,girdejau…   vienu zodziu,daznai prikisa,kad man kaip motinai ALZHAIMERIS,bet ,matau,kad jam greitesnis alzh bus”

Rodyk draugams