BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘Žiema’

Švenčių belaukiant su Napoleonu

2013-12-17

Pajutau, pati sau kiek netikėtai, kad man žiauriai patinka Kalėdos. Gal net ne tiek pats švenčių momentas, kiek ruošimąsis joms. Tas laukimas, dovanėlių pakavimas ir išpakavimas (tai irgi visai smagu, net jei ten dažnai nereikalingi dalykėliai). Net miesto, prekybcentrių komercinis spindesys, raudoni kaspinėliai, blizgučiai, muzika - ta senoji (Cris Rea, Džordžas Maiklas ir pan.) labai praskaidrina nuotaiką ir nuspalvina ūkanotą, visai nežiemišką dieną. Kyla įtarimas, kad tam ir sugalvotos Kalėdos.
Ir nesiutina draugų kiek netikėti vizitai ir sveikinimai, ypač tokių, kurie apsireiškia tik vieną du kart metuose…
Patinka eksperimentinių pyragų, meduolių kepimas, jų kvapas, tas nerimas - kas čia gausis, ką sukūriau, kaip įvertins…
Prisipirkau keksų ir mažulyčių keksiukų formų. Vyksta sėkmingi jų išbandymai. Svarstykles pakišau giliai po spinta, tegu ramiai laukia kitų metų - švenčių metu bet kokie pasvarstymai apie viršsvorį yra tabu.
Na, neištversiu, įdėsiu pamėgto Netikro Napoleono receptą. Tai labai paprasta, skanu ir greita. Toks skubančių ar pritinginčių gaspadinių išsigelbėjimas.
R e i k ė s:
1 Pakelio šaldytos sluoksniuotos bemielės tešlos
200 g sviesto
1 indelio kondensuoto pieno
1 citrinos žievelės
vanilės (ekstrakto, vanilinio cukraus ar ankšties, ką turiu)
1 šaukštą brendžio
migdolų drožlių (nebūtinai, kartais vietoj jų naudoju džiūvėsėlius)
imbiero miltelių šaukštelį (jei kas mėgsta)

Tešlos lakštus supjaustau plonomis juostelėmis iki 1 cm storio ir kepu iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje kol gražiai paruduoja ir išsipučia. Atvėsinu.
Sušildytą sviestą, kondensuotą pieną, vanilę, brendį, nutarkuotą citrinos žievelę, imbierą išsuku iki vienalytės masės.
Paruoštu kremu plonai patepu maistinę plėvelę. Tada ant jos kloju dalį iškeptų juostelių, vėl tepu kremą, vėl juostelių. Visą tą sukrautą gėrį tvirtai suvynioju, suspaudžiu, gan stipriai bet ne per smarkiai, kad nesigautų košė. Palieku šaldytuve mažiausiai parai. Gaunasi pailgas vyniotinis.
Kai svečiai jau išsižioję laukia skanėsto prie kavos, išvynioju, apibarstau džiūvėsėliais arba riešutų drožlėmis ir vaišinu.
Visada būna per mažai ;)

Rodyk draugams

Savigrauža

2013-12-04

Paskutiniu metu, kaip išprotėjusi, skaitau beleką. Kažkoks bizas užėjo… Beveik nežiūriu TV, nevaikštau į kiną, kitus renginius. Knyga virtuvėje, knyga miegamąjame. Pavasarį perskaičiau beveik visą Čekuolį - kokį turėjau, kokį gavau. Dar keletą mėgstamų autorių. Dabar pasinešiau ant Č. Bukowskio. To keikūno ir alkoholiko, visai degradavusio amerikono “Paštas” taip sužavėjo, kad dabar jau bibliotekoje pasičiupau kitus jo kūrinius.
Skaitau, nors turiu pakankamai kitokios veiklos laisvalaikiui… Kad ir aplankyti sergantį draugą… Keli mėnesiai jis slaugos namuose, o naujienas sužinome tik iš jo kažkelintos kartos pusbrolio… Dar gyvas… Jis taip pat išdidus, pirmas neperžengia staiga asiradusio Rubikono…
Po to, kai gana intensyviai bendravome, tokia tyla slegia…
Seniai žinojau, kad jis turi vieną didelę bėdą. O, kad tai tik liga būtų… Paskendęs skolose, pardavęs, užstatęs viską, ką turėjo, daug skolingas vienintelei artimiausiai giminaitei, nepaprasto gerumo puseserei, kuri ir laidavo savo turtu, užstatant butą… Tik ji viena jo nepametė iki šiolei…
Mudviejų draugystė nutrūko dar vasarą, kai, parveždama jį iš ligoninės, paklausiau, kaip panaudos nemažą sumą, gautą, išėjus iš darbo, gal grąžins bent dalį skolų. “Pralošiu. Kaip visada. Vienintelis malonumas man, mirštančiam, liko…”- su kandžia šypsena pareiškė…

Kartais aš matau, kaip Jis prisijungia prie skype’o, kaip apie savo ilgametę darbinę veiklą ir fizinę negalią parašinėja asmeniniame blog’e…
O mudu su vyru ir toliau gyvename savo atsiribotą patogų gyvenimą…

Rodyk draugams

Su Naujaisiais, su artėjančiais (…tik biški gal per anksti?)

2012-12-30

Prisiminiau gan keistą liaudišką paprotį - metų gale po kaimą ar miestą tampyti kelmą. Taip, esą, išvarytum visus neramumus, negandas ir nuodėmes iš dvasios ir kūno… Tempti kelmą per miestą man lyg ir nejauku būtų - tas iškilmingas tautiškas žygis, ko gero, pasibaigtų kokioje nors visai neromantiškoje valdiškoje įstaigoje.

Galėčiau savo nuodėmes tąsyti po kiemą - jis pas mus nemažas - visos išsibarstytų, bet, va, kelmo tai kaip ir neturiu pasiruošusi tam kilniam reikalui…

Todėl, pasičiumpu savo ištikimiausią draugą Barsą už pavadėlio ir keliaujame toli, į apsnigtas pievas. Ir tampo šunėkas mane uždusęs, kaip kokį nusipenėjusį nuo tingaus gyvenimo kelmą. Bent jau jis taip apsivalys savo juodą šunišką dvasią. O gal, tuo pačiu,  ir mano koks nors rūpestis pasimes ar pasislėpusi nuodėmė užklius ir susigėdusi pasiliks už aptirpusios aštrios pusnies…

Visus savo virtualius bičiulius sveikinu su artėjančiais 2013-aisiais ir linkiu juos sutikti ramiomis mintimis, atviromis akimis ir  atlaidžiomis širdimis. Linksmų Naujųjų!

Rodyk draugams

Snieguotas Kalėdinis pozityvas

2012-12-24

Kai dienos tokios trumpos ir niūrios, Didis, viską įžvelgiantis ir nuspėjantis Protas sukūrė Šventę. Ir tapo šviesiau, šilčiau, geriau. Ir mes bandome tapti šviesesniais sau patiems, šiltesniais svetimiems, geresniais saviems… Nors truputėlį, nors smulkmenose.

Atidariusi pašto dėžutę radau keletą vokų. Porą  mielų, popierinių, ranka rašytų atvirukų. Jie nuo pačių geriausių, niekada nepasiduodančių draugių. O aš ir vėl sveikinimus patikėsiu kompui… Dideliai nuostabai, šalia radau dar vieną voką - be adreso, baltą, švarų, kaip Kalėdų sniegas. O jame - plotkelis (kalėdaitis irgi gražus žodis, bet man įprasčiau plotkelis. Beje, valgau  irgi šližikus, o ne kūčiukus).  Nujaučiu nuo ko ši dovana, ir dėl to dar šilčiau…  Supratau - prasideda Kalėdų stebuklai.

Todėl vėl kantriai šypsausi vienišai senutei  Stefai, nukasusiai snieguotą takelį tiesiai per savo rūtų - mėtų darželį iki mano tvoros tam, kad galėtų patykoti, kada pareinu ir kalbinti, kalbinti, kalbinti…

Ir susigraudinu matydama, kaip kita jauna kaimynė energingai kasa sniegą link apsnigusios obels palangėje dėl to, kad pakabintų lesyklėlę ir jos sūnelis matytų, kaip ten apsilanko zylutės. Ir visai nesvarbu, kad vaikiukui vos trys mėnesiai…

Taigi, visiems blogeriečiams linkiu, kad maži stebuklai virstų milžiniškais. Net jei tokius juos matysime tik mes patys…

Gerų, linksmų ir nerūpestingų Švenčių.

Rodyk draugams

Stogų čiuožinėjimo metas

2012-12-11

Ar stogai čiuožia dėl to, kad žiema, ar žiema tam, kad būtų kaip čiuožti? Kažkokie panašūs draugų įrašai pasidarė, todėl buvau nusprendusi savo nuotykių neatskleisti. Bet, kai ir Atf čia ėmė daugiau keiktis, nei šypsotis, neatsilaikiau.

Užvakar lengvai apsipykau su vyru, jei pyktį ir sugadintą nuotaiką galima pavadinti lengvu dalyku.

Stovi vyrelis parduotuvėje eilutėje - perka gėrimą (šeštadienį keliaujame į gimtadienį). Aš trypčioju prie durų. Prieš jį, prie kasos savo prekes jau kraunasi tikrų tikriausias bomžas. Staiga jis atsisuka į vyrą ir išpoškina:

- Va, tas ponas - mano vaikystės draugas,  už mane sumokės. Ane, bičas? - ir taip bičiuliškai bando plekšnoti vyrui per petį.

Vyras griežtai numeta jo ranką ir stumteli “vaikystės draugą”. Ar tai manasis sportininkas jėgų neapskaičiuoja, ar bomželio kojos tiek telaiko, bet tas išsitiesia paslikas, garsiai pokšelėjęs pakaušiu į nei kiek neminkštas grindų plyteles…

Pardavėja klykteli: “Žmogų užmušėt”. Aš puolu prie bomžo, o tas jau keliasi. Ačiū Dievui… Akimirksniu prasiblaivo, atsiskaito už prekes ir skubiai neša kudašių…

Visą kelią namo bambu, aiškinu, kokios galėjo būti pasekmės: žmogžudystė, kalėjimas, o kur dar sielos žaizdos… Bendrais ir skaudžiais apsišaudymais prieiname iki to, kad iš kalėjimo aš jo nesulaukiu, susirandu kitą, o jis, grįžęs į niekur, pats tampa tokiu pat bomžu. Ratas užsidaro… Niekam nelengviau…

Šiandien, emocijoms nuslūgus, jau su sarkastišku jumoru prisimename įvykį. Kaltę suverčiame niūriai ir slidžiai žiemai bei čiuožiantiems stogams…

——————-

Ir kai kas šviesesnio mūsų padangėje: naujoji triušienė atsivedė triušiukų - nuostabiausių pūkuotų padarėlių su mažytėmis ausytėmis, mini kojytėm ir net su dailiomis uodegėlėmis. O juk buvom planavę užsiauginti sveiko maisto… Na va, vėl nelinksmai užbaigiau. Žiema kalta…

Rodyk draugams

Raganavimas ir moteriški reikalai

2012-02-09

Sakoma, kad moteris gali iš vyro padaryti ir ministrą, ir alkoholiką. Nežinau, kiek tame tiesos, nes ministrienėmis pabūti norėtume ne viena, o va, su alkoholiku savo noru mažai kuri sutiktų gyventi.

Šiandien netyčia atradau tiesą ten, kur ji ir turėjo būti. Ir, kaip kažkada man sakė Subjektyvioji, vyrai be mūsų bejėgiai pūkučiai…

Taigi, trumpai. Vakar grįžęs iš darbų, manasis pareiškė, kad savaitgalį su draugu Kęstu važiuoja ant Kuršių Marių ledo stintų pritraukti. Gyvenu su prisiekusiu žveju, todėl tokie pareiškimai seniai jau nestebina.

Bet. Prieš porą dienų vyras čiaudėdamas ir kosėdamas rijo piliules, o aš aplink tupinėjau su stebuklingų žolelių arbatomis ir moteriškomis užuojautomis. O dabar, vos spėjo apgyti, nesuvaldomas ir klastingas Neptūnas jau mėto savo ledinius tinklus… Betgi, debatai ilgai netruko ir manasis nesunkiai pasidavė be didesnės kovos. Ir čia iškišo ūselius vyriškas išdidumas ir ambicijos- juk viskas sutarta, ir jis niekaip negalįs pavesti draugo, o ir silpnu pasirodyti negarbinga.

Ir tada prasideda gelbėjimo akcija - vadžias į rankas perima moterys. Skambinu šiek tiek pažįstamai Kęsto žmonai Gražinai, ir sąmokslo teorija ima veikti. Ji nesunkiai atkalba Kęstą, tas skambina mano vyrui; manasis nesijaučia išdaviku, viskas  gražu ir tobula, laukia mielas šeimyniškas savaitgalis dviese šiltuose namučiuose. Aš triumfuoju.

Kai aistros nurimsta ir karalystėje įsiviešpatauja taika ir ramybė, vėl suskamba vyro telefonas. Kęstas netikėtai mandagiai manajam išaiškina, kad visą savaitę svajojęs apie poledinę žūklę, todėl rytoj važiuos ant Kuršmarių ledo net ir  vienas…

Pasitelkusi burtus ir juodąją magiją (t.y. paskambinusi bendrai pažįstamai) išsiaiškinu, kad gražiajai Kęsto žmonelei labai jau reikalingas savaitgalis be vyro namuose…

Nuotraukoje: dar vasarą sužvejoti “jūros velniai”

Rodyk draugams

Išsikrovimo diena ir kitokie žiemos malonumai

2012-02-05

Ryte, kai nieko iš dienos nesitikėdama, tingiai ieškojausi filmo, į duris pasibeldė pati energingiausia draugė. Išgyrusi minus 25 laipsnių privalumus lauke ir sugėdinusi tinginiautojus, dideliam Barso džiaugsmui, ištempė mudu pasivaikščioti, tiksliau pasibėginėti. Netikėtas oro gaivumas, sniego švarumas ir viską nušviečianti šviesa, degantys skruostai ir maudžiantys raumenys priminė, kad kiekvieną metų laiką reikia sutikti, priimti ir panaudoti tinkamai. Nieko nevalia praleisti ir, net spaudžiant tokiam šaltukui, atrasti jėgų susidraugauti su lietuviška žiema.

Šaltis išvaikė sustingusias ir nereikalingas mintis, o ryškiausia saulė apšvietė tamsius ir uždulkėjusius smegenų plyšelius, todėl grįžusi į kambarį iš kart supratau, kad kaip tik šiandien labai pravartu užsiimti savo organizmo valymu - išsikrovimo dieta. Tokia šauni teorija, ja tikiu ir net porą kartų esu taip dariusi. Energijos perteklius dar niekada nepakenkė. Taigi.

Aš:

- Šiandien skirkime laiko tik sau, valykime organizmą  ir pasiskelbkime iškrovos dieną. Juolab, kad ir  ką nors gaminti taip tingisi…

Vyras:

- Na, taip… gerai. Beje, spintelėje dar turime vakar tavo keptų bandelių.

——————————————————————-

Taigi, pirmiausia iškrovėme spintelę, o paskui įsisukome į šaldytuvą...

Ant vakaro būsime pilnai išsikrovę.

Rodyk draugams

Viešas laiškas. Ir Sausainukai su patrepsėjimais

2012-01-22

Gavau netikėtą anoniminę žinutę iš mano blog’o lankytojo(-os). Keista, švelniai tariant, žinutė. Pikto, nelaimingo, ligoto žmogaus. Sako, kad neatpažįsta manęs blog’e … ir ne tik tai…   Na, iš mane pažįstančių, tai, kiek aš žinau, tik trys asmenys čia užsuka.  Ir tai gerokai per daug… Anonimiškumo praradimas jau įstato į rėmus, pristabdo laisvę interpretacijoms, galų gale, apriboja nuoširdumą… Net nuosavas vyras nieko neįtaria apie bernadetos egzistavimą. Nors, gal tik neišsiduoda?… (Brangusis, jei čia randi kažką per daug teigiamo apie save, tai, atmink, kad tai tik kažkokios Bernadetos blog’as, todėl per daug nepasikelk:) Ai, ir dar, manau, kad savo blog’e galiu tvarkytis ar pramogauti ir grybauti, kaip nuosavoje pievoje, ir tikrai gaila, kad net tai kažkam užkliūva.

Na gerai, kad  neprarasčiau nenusivylusios namų šeimininkės įvaizdžio, reikia greitai atkapstyti senąją Bernadetą ir bandyti kiek pakeisti kvapą ir skonį. Taigi, imu pakelį šaldytos bemielės sluoksniuotos tešlos su gausybe visokiausių E . Ant lakštų barstau cinamono miltelius su  cukrumi, vynioju ir pjaustau griežinėliais. Kepu 10 - 15 min. iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ir turiu Sausainius su Patrepsėjimais (mes taip juos vadiname, bet čia jau kita  istorija) - greitus, gražius, pigius, skanius, todėl staigiai ir nepastebimai išnykstančius. Iš serijos: Dingę…

Deja, gal nuo sausainiukų, o gal nuo tingaus gyvenimo būdo, laimingos kalorijos susitelkė į dailų riebalų sluoksnį, ir įsikūrė įvairiose kūno vietose. Mano svoris pasiekė visų laikų rekordą ir net išsišiepęs grasina dar įspūdingesniais rezultatais.

Taigi, paskelbiau karą, ir todėl jau keli vakarai mano virtuvėje,    ant autostrados, vedančios teisiai į šaldytuvą, pačioje matomiausioje ir nepatogiausioje vietoje,  įsikūrė svarstyklės…

Dar viena priemonė prieš kalorijas - šilti ir patogūs batai, ausinė kepurė 1 eurą ir be galo laimingas, garuojantis Barsas, iki žemės iškritusiu liežuviu,  smagia ristele vakarais kartu su manimi klampojantis po sniego pusnis.

Rodyk draugams

Tebūnie vėl šventės…

2011-12-23

Jauna giminaitė studenčiokė Gintarė grįžo atostogų į gimtąjį Žemaitijos miestelį. Tėvai užsienyje, todėl šeimininkauja viena. Žiūriu, skaipe šokčioja žinutė nuo jos (vertimas iš žemaičių kalbos nepridedamas):

Gintarė: - laba, ka reišk, ar galit išverst iš rusų į lietuvių: stancii nie naidieny podkliucite antenu? Pas mani nėr rusiškas klaviaturas.

Aš:  - Stotys nerastos, prijunkite anteną. Tu kuo ten užsiiminėji?

G. - teliks ruode ruode ir nebruoda

Aš: - aha, tai atjungta antena?

G. - jauciu lauke apšale, nes trobuo judink nejudinis ta kištuka

Aš: - nenudribk nuo stogo

G. - nelipsiu šnd ant stuoga nė ant aukšta, ten elektras ta nėr

Aš - gerai, sėkmės

G. - nuje. Iki.

(Panorau išsisaugoti mūsų susirašymą:)

O visiems visiems blogiečiams linkiu ramių, jaukių, taikių švenčių. Ir, jei kartais taip nutiks, kad teliks nebruodys, lai visada būna šalia tie, su kuriais apie teliko egzistavimą net neprisimintumėte. Nors, būti vienam reiškia ne būtinai tą patį, kas būti vienišam, geriau  šventes sutikite apsupti pačių mylimiausių ir artimiausių žmonių.

Rodyk draugams

Tobulas šeštadienis

2011-12-17

Staiga supratau, ko man reikia. Išbraukiau ir ištryniau visus planus - užrakinau duris ir rūpesčius,  išjungiau muziką ir pasikviečiu tylą… Ir štai - kambaryje tylu tylu, tik už lango monotoniškai ir nerūpestingai šnara nepiktas gruodžio lietus. Ir niekur nereikia skubėti, ir niekas nesibeldžia į duris… Ant staliuko garuoja didelis puodelis kavos, rankose storas detektyvas. Širdyje ramybė ir darna, o mintyse tik viena viltis, kad niekas visos tos idilės nesugriautų…

Kartais, kad pasijausčiau tobulai, man reikia tiek nedaug… Kartais pasyvi tinginystė  yra gėris…

Rodyk draugams