BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘aimanos (:’ kategorija

Kitos A. Baricco knygos, arba, gal kas žinote gerą kirpėją?

2014-07-24

Ar čia ilgai lauktas, svajotas karštis veikia, ar tokios aplinkybės susiklostė, bet šiandien esu pikta ir išsunkta. Mat, buvau susitikime su vampyre - tai tokia žmogų rūšis, katrie kaskart iš tavęs nusiurbia dalį gyvenimo džiaugsmo, kantrybės ir sielos ramybės. Gerai, kad turiu amžiną priešnuodį - visišką atsiribojimą nuo šitokių užpuolikų.
Jau esu minėjusi, kaip neblogai turėti beveik kieme kirpėją. Tik, gal ne tokią pleputę visažinę, kaip Bronelė. Prisipažinsiu, vos neatsikėliau pusiau kirpta, pusiau šukuota ir nepabėgau.
Kai tik atsisėdau pas ją į kėdę, kirpėja pradėjo dejuoti, kaip bus blogai, kai įves eurą. Paskui paleido tiradą apie valstybės skolas ES, apie dukrą, negavusią darbo čia, todėl jau keletą metų puikiai gyvenančią JK. O baigė - nerūpestingu gyvenimu, nemokamom sanatorijom, gydymu, butais “prie ruso”. Ilgai rėkavo, mosakavo rankom, o aš tik drebėjau, maldavau kad nutiltų, kad nenukirptų ausies ar neišdurtų akies. Juk negalėjau ginčytis, kol jos rankose aštrūs ginklai, vis žvangantys į taktą jos balsui…
Pagaliau išspjovė paskutiniu nuodus ir pasisakė… besiskirianti su vyru… Vargšas Vytas, gal, pagaliau taps laimingu, pagalvojau.
Tokiai sujauktai nuotaikai pataisyti užbėgau bibliotekon, ten sutikau senąją savo draugę bibliotekininkę Mariją, išmintingai atsisakiau kavos (bijojau, kad Bronės nuodai iš manęs dar nebus išgaravę).
Pasičiupau bent keturias Alessandro Baricco knygas.
Dar šį vakarą tikiuosi ramiai atsisėti, atsiversti pirmą pasitaikiusią ir išsivalyti sielą.

Rodyk draugams

Mobiliakas

2013-11-08

Gera turėti senelius, o ir jiems anukai yra visas pasaulis. Kartais vaikaičiai kai ką iš jų paveldi - žemes, dvarus, senus kaliošus ar ligas. Bet dar atsitinka ir taip, kad seneliai ima ir paveldi iš anukėlių. Štai vienos pažįstamos mama iš paauglio anuko Roko paveldėjo mobilų telefoną. Ne, vaikinas nemirė - jis teisiog gavo naują išmanųjį, o močiutę įkalbėjo priimti senąjį. Ilgokai įkalbinėjo. Mat, senolė, pasikonsultavusi su panašia į save drauge, buvo kategoriška: mobiliakai labai kenkai sveikatai. Bet, kai parduotuvėje pasijutusi blogai ilgokai laukė saviškių, dovaną priėmė be ilgesnių bambėjimų. Nešiojosi telefoną išeiginėje rankinėje nuolat, tik beveik niekas jai ir neskambino.   Bet vieną dieną  visgi paskambino, tas pats Rokas. Linksmų plaučių anukas pasitaikė, nes telefonas Lady Gagos balsu sugrojo bažnyčioje, kai močiutė susikaupusi ir išžiojusi burną laukė  šv. Komunijos…Išsigandusi netikėtos staigmenos, senoji užmiršo, kurį mygtuką nuspausti… Ir šėtoniškojo Poker Face išklausė bobutė, visa bažnyčia, kunigėlis ir gal net pats Viešpats… Šią istoriją su ašaromis akyse papasakojo viena pažįstama - vis dar nesusitaiko su mama. Teisingai išmąstė senolės: kenkia sveikatai tie mobiliakai.

Rodyk draugams

Gyvenimo prasmės

2013-06-08

Užsuku į blog’ą, o čia nauja Katytės istorija apie atostogas. Na, rašyti, tai tu moki, Kate Ant Palangės - pasijutau, lyg pati kartu per barus šuoliuočiau… Ir taip susinervinu, ir taip nuobodu, nelinksma ant dūšios pasidaro… Išpuolu į lauką, ieškoti paguodos. O ten vyras žoliapjovę dūzgina, pievelę pjauna.

- Nu, bet koks nykus tas mūsų gyvenimas, nieko nebėra įdomaus, viskas pasroviui. Negi viskas baigėsi?  Niekur nebeištrūkstam, nieko kvailo ir spontaniško nebeiškrečiam. Viskas suplanuota, teisinga ir tvarkinga, į stalčiukus sudėliota, net koktu. Kaip kokie nutukę žiurkėnai - miesčionys gyvename. Pjauni sau žolę toks susikaupęs ir laimingas.  Aš svajoju, ką čia skanaus savaitgaliui pagaminsiu… Ir taip metų metus… Nejaugi visi tikslai ir svajonės jau įgyvendinta? Argi tokia gyvenimo prasmė?

Vyras išjungia pagaliau tą pragaro mašiną.

- Ar sakei ką?

- Sakau, gal žinai, kokia  gyvenimo prasmė? Ir iš viso, liūdna…

Pasižiūri taip šnairai:

- Na, eik, pasidaryk kokį kokteiliuką. O tuo pačiu iš šaldytuvo man alaus skarbonkę prigriebk.

Nusliūkinu nepaguosta. Et…

Taigi, sėdžiu, gurkšnoju kokteilį ir skundžiuosi…

Ir staiga suprantu, kodėl ir kaip žmogai  ima ir prasigeria…

Rodyk draugams

Pavasarėja- su padūsavimais ir pasišvilpavimais

2013-03-23

Gal čia tik man taip, bet, su kuo besusitiksi, apie ką bekalbėsi, visi dejuoja, kad žiema įgriso, kad nėr pavasario… Lyg jau nebebūtų kitų temų. Tik gal taip ir gerai, nes jei tik tokios problemos…

Man beveik kas vakarą skambina draugas, apie kurį jau esu pasakojusi - tai užkietėjęs vienišius, per savo netrumpą gyvenimą taip ir nesutikęs antrosios puselės. Kaip jis pats juokauja - tiek daug įdomių dalykų, užsiėmimų  ir darbų yra, kad moterims jau ir nebelieka laiko. Tik va, dabar , kai pumpuojasi gal jau penktą chemijos seriją, laiko vienai moteriai (man) jis vis gi atrado. Kalbamės, kalbamės, dažniausiai, ne apie ligą, nors apie ją irgi, labai atvirai.

O mano pavydusis vyras (dažnai būna nu nesveikai pavydus, bet čia jau kita tema) tik skatina mūsų bendravimą, net nusistebi, jei kurį vakarą nesusiskambinu su mūsų bičiuliu. Ir, nors iki ligos labiau bendravo vyrai, dabar didesnis plepalų krūvis tenka man. Ne paguodos laukia ar patarimų, gal švelnumo. Juk ir maži ir seni dažnai nelaimėje ieškome mamos…

Atrodytų, tokie pokalbiai turėtų varginti, bet, priešingai, varo į priekį, pažadina, skatina judėti, nes toks netikėtai trapus gyvenimas.

Ir, kai visiems žinoma kaunietė netikėtai tragiškai išėjo iš gyvenimo, ir jos organus artimieji paaukojo transplantacijai,  aš taip pat atsispausdinau ir užpildžiau anketą… o anksčiau vis neprisiruošiau…

Kad nebaigčiau tokia verkšlinga gaida, papasakosiu, kaip ryte mane nustebino pavasaris. Taigi, išlendu užsimiegojusi į kiemą, o už tvoros kaimynas trypinėja. Tik, žvilgt į mane, ir kad sušvilpė… Taip, kaip vyras kartais švilpteli Barsui, kai tas per toli nustrakalioja. Nustėrau - toks inteligentiškas ir mandagus jaunuolis… Tiesa, mes neblogai sutariame, bet, kad taip susišvilpauti… Va, jau lyg ir nueina, bet vėl atsisuko ir vėl - šviiilpt…

Tik tada pamačiau priešais, senoje vyšnioje  kaltininką - paukštelį raudona papilve, gal sniegeną. Ir iš kur gi tas plunksnuotas padaras išmoko taip žmogiškai švilpauti? Papasakoju vyrui, o tas šaiposi iš manęs: “O gal Julius pagalvojo, kad tai tu jam švilpei?:)”

Štai toks padejuojautis ir švilpaujantis pavasaris atkeliavo į mano kiemą. Ateis ir pas jus, tikrai tikrai.

Rodyk draugams

Toks griežtas laiškas

2012-11-18

Ką tik parvažiavome iš užmiesčio - kartą į savaitę keliaujame pas ūkininkus, nes esame naminio pieno ir varškės mėgėjai. Oras tikrai rudeniškas -  tamsu, nors į akį durk, rūkas, purškia lietus, o reti pakelės medžiai, netikėtai apšviesti mašinos žibintų, tiesia vaiduokliškas rankas, nelinkėdami nieko gero.

Taigi, kokie 5 km už miesto ribos,  prieš pat mašiną staiga išniro VAŽIUOJAMĄJA kelio dalimi ramiai slenkanti žmogysta.  Išdygo iš niekur - iš rūko, iš šešėlio, iš pragaro… Aš net šoktelėjau iš vietos, o vyras užgulė stabdžius ir garsinį signalą. Bobulytė,  šviesiai pilka striuke ir be menkiausio atšvaito, mikliai nuskuodė į kelkraštį.

Šokui atslūgus, pagaliau pasiekėme ūkininkus ir,  jau po keleto minučių, iš lėto važiavome namų link. Atsargiai žvalgėmės, kur toji, mus pašiurpinusi  kamikadzė.

Ir, ką sau manote? Ogi bobelė vėl išdygo - tipena sau važiuojamąja dalimi… Dabar vyras neištvėrė, iššoko iš automobilio, atskaitė jai naudingą nemokamą paskaitą apie saugų eismą (kitaip tariant - stipriai iškoneveikė). Sustojo dar vienas automobilis, kurio vairuotojas ir papasakojo, kad, vos ne kas vakarą ta pati besmegenė šitokiu būdu keliauja namo…

Taigi, mielieji, jei  kelyje, netoli Šiaulių, netikėtai pertrenkėte  blaivią, bet durną bobulę ir turite nemalonumų, kreipkitės - paliudysime, padėsime kuo galėsime.

Jeigu žmonės taip nemyli savęs, kodėl nepagalvoja apie kitus, kurie, galbūt, nenusiteikę jų traiškyti?

Rodyk draugams

Raganavimas ir moteriški reikalai

2012-02-09

Sakoma, kad moteris gali iš vyro padaryti ir ministrą, ir alkoholiką. Nežinau, kiek tame tiesos, nes ministrienėmis pabūti norėtume ne viena, o va, su alkoholiku savo noru mažai kuri sutiktų gyventi.

Šiandien netyčia atradau tiesą ten, kur ji ir turėjo būti. Ir, kaip kažkada man sakė Subjektyvioji, vyrai be mūsų bejėgiai pūkučiai…

Taigi, trumpai. Vakar grįžęs iš darbų, manasis pareiškė, kad savaitgalį su draugu Kęstu važiuoja ant Kuršių Marių ledo stintų pritraukti. Gyvenu su prisiekusiu žveju, todėl tokie pareiškimai seniai jau nestebina.

Bet. Prieš porą dienų vyras čiaudėdamas ir kosėdamas rijo piliules, o aš aplink tupinėjau su stebuklingų žolelių arbatomis ir moteriškomis užuojautomis. O dabar, vos spėjo apgyti, nesuvaldomas ir klastingas Neptūnas jau mėto savo ledinius tinklus… Betgi, debatai ilgai netruko ir manasis nesunkiai pasidavė be didesnės kovos. Ir čia iškišo ūselius vyriškas išdidumas ir ambicijos- juk viskas sutarta, ir jis niekaip negalįs pavesti draugo, o ir silpnu pasirodyti negarbinga.

Ir tada prasideda gelbėjimo akcija - vadžias į rankas perima moterys. Skambinu šiek tiek pažįstamai Kęsto žmonai Gražinai, ir sąmokslo teorija ima veikti. Ji nesunkiai atkalba Kęstą, tas skambina mano vyrui; manasis nesijaučia išdaviku, viskas  gražu ir tobula, laukia mielas šeimyniškas savaitgalis dviese šiltuose namučiuose. Aš triumfuoju.

Kai aistros nurimsta ir karalystėje įsiviešpatauja taika ir ramybė, vėl suskamba vyro telefonas. Kęstas netikėtai mandagiai manajam išaiškina, kad visą savaitę svajojęs apie poledinę žūklę, todėl rytoj važiuos ant Kuršmarių ledo net ir  vienas…

Pasitelkusi burtus ir juodąją magiją (t.y. paskambinusi bendrai pažįstamai) išsiaiškinu, kad gražiajai Kęsto žmonelei labai jau reikalingas savaitgalis be vyro namuose…

Nuotraukoje: dar vasarą sužvejoti “jūros velniai”

Rodyk draugams

Tebūnie šventė…

2011-12-01

Šių metų lapkritis ir jau beprasidedantis gruodis man ir mano piniginei - sunkių išbandymų metas. Dvejos, visiškai skirtingos vestuvės, niekam tikusios krikštynos, neišvengiamai artėjantis artimo giminaičio jubiliejus, namo ir automobilio draudimas, o ir Kalėdos čia pat… Ai, kad prižliumbiau čia didžiulę balą, net kaliošus prisėmiau…

Todėl šiemet nutarėme nešvęsti vyro gimtadienio. Įteiksiu gėlę, ramiai, romantiškai pavakarieniausime dviese namie… Svajonė…, kuri ką tik subliuško.

Prieš kelias dienas paskambino vyriausia vyro sesė Aldona - norim ar ne, bet užlėks su savo vyru po darbo broliuko  pasveikinti. “Tu nieko nesiruošk, mes tik kavos…”  O.k.

Šiandien ryte vėl skambina: “Žinai, netikėtai susiskambinau su Jolanta (kita sesuo), tai irgi norėtų jus aplankyti, ateis su draugu… Po pauzės ir mano neužtikrinto “Gerai…” skuba atsiprašinėti: “Žinau, žinau, šiemet nešvęsime, mes tik trumpam, tu sumakaluok vieną iš savo skaniųjų pyragų…”

Pavakare vėl skambina ta pati sesė: “Susitikau visai netyčia mieste Eglutę (dar viena l. artima giminaitė;), jau turi vestuvių nuotraukas, tai, sakau, gal kartu visi jas ir peržvelgsime per  gimtadienį? Ir dar pusseserė Jolitėlė su vyru užeis. Labai jau jus seniai matė, pasiilgo…”

Ačiū, Aldona, ačiū, einu, išpilsiu ašaras iš kaliošų, išsigręšiu kojines ir lombarde užstatysiu Barsą…

Rodyk draugams

Kaimynėlis

2011-11-14

Alfukas kažkada buvo garbingas valstybės tarnautojas ir labai visiems reikalingas žmogus. Dabar prarado viską - šeimą, turtus, pareigas. Stovi prie durų piktas, viena koja basa…

- Eik, Alfa, namo. Eik, sušalsi.

- Paskolink du litus! Negerbi? Neduosi??? Galiu ir ant kelių prieš tave…

Tada krinta ant takelio ir ima bučiuoti žemę.

- Baik seilioti mano kiemą.

- O aš ne tavo žemę bučiuoju, čia dar ir tavo vyro dalis yra! - viską žino tas Alfukas…

Rodyk draugams

Muilas, griaužiantis akis…

2011-10-25

Blog’e stengiuosi dalintis tik teigiamomis emocijomis, neapkrauti čia užklystančiųjų svetimais rūpesčiais. Bet juk čia dienoraštis (teisinasi:).

Bet šiandien susinervinau, ir tokiu rašinėjimo būdu ieškau išeities  iš beviltiškos padėties. Naiviai manau, kad išeitį kartais galima rasti įvairiais aspektais nagrinėjant situaciją. Taigi, žiūrim, ką turim.

Miela studentų porelė jau tapo dažnais svečiais mano namuose - ir mums praskaidrina kasdienybę, ir jiems čia, atrodo, patinka. Graži, šviesi, laime ir meile trykštanti pora. Gintas - mano giminaitis, našlaitis. Mamą, kuri jį užaugino viena,  nusinešė klastinga liga. Agnė - pasiturinčio verslininko dukra. Šiandien jie sutrikę, nelaimingi, lyg akli kačiukai, užspiesti į kampą. Gintas greitakalbe man pranešė apie vestuves. Deja, veda tik jis, o Agnę tėvai skubiai išsiunčia mokytis į užsienį…

Prieš gerus metus Gintas draugo gimtadienyje susipažino su linksma, bet akivaizdžiai  lengvabūde mergina, pavadinkime ją Milda. Jausmai, ir iš to sekę padariniai, liejosi laisvai… Po to kelis mėnesius jie nesimatė, o susitikę atsitiktinai mieste, rytą vėl pasitiko drauge.

Netrukus Gintas susižavėjo savo bendramoksle Agne ir ėmė su ja rimtai draugauti, o su Milda draugiškai nutraukė visus ryšius.

Po kelių mėnesių Milda pati jį susirado ir pareiškė, kad ruošiasi gimdyti jo kūdikį. Iš Ginto nieko nereikalaujanti, tik pripažinti tėvystę. Vaikinas, pats užaugęs be tėvo, nusprendė vesti savo  būsimo vaiko motiną… Taip jam atrodo teisinga. Jis neklausia patarimo - sprendimas jau priimtas..

Dabar paskaičiuokime, kiek nelaimingų sielų  yra ir dar atsiras šioje   lietuviškoje muilo operoje…

Priskaičiuokime ir mane, nes šiandien nieko kito taip netrokštu, tik, kad visi jie būtų laimingi. Labai noriu tikėti, kad taip ir nutiks…

Rodyk draugams

Vaizdelis iš šeimyninio gyvenimo

2011-09-04

Draugė kelioms dienoms išvažiavo iš namų. Gaunu žinutę, klausia, gal žinau, kur jos vyras. Atrašau, kad su maniškiu nuo pat ryto išlėkė į grybus. Netrukus atskrieja jos atsakymas (už klaidas, stilių ir emocijas Bernadeta neatsako:) :

“tegul laksto,nu kai parvaziuosiu,gaus velniu,na nieko jau be manes,uzsakem malkas,gerai,kad daviau vyrams savo papildomai numeri,kiek ne skambinu,tiek ne rysio zonoj,vyrai jam skambina,negali prisiskambinti,tai skambina zmones i latvija man,neranda,kur privaziuot,tai as is latvijos aiskinu,kur ta lazdynu gatve, privaziavo toliau viena gatvele sunkiai su dideliu auto,vel skambina, paaiskinu, kad griztu,tada rado, po to skambina manasis,kur pinigai,o kai aiskinau kur pinigai,tai ziuredamas krepsini, aha,aha,sakau ne aha,bet rimtai klausykis,tai kad uzbliove;kuo tu mane laikai,girdejau…   vienu zodziu,daznai prikisa,kad man kaip motinai ALZHAIMERIS,bet ,matau,kad jam greitesnis alzh bus”

Rodyk draugams