BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Be temos’ kategorija

Kitos A. Baricco knygos, arba, gal kas žinote gerą kirpėją?

2014-07-24

Ar čia ilgai lauktas, svajotas karštis veikia, ar tokios aplinkybės susiklostė, bet šiandien esu pikta ir išsunkta. Mat, buvau susitikime su vampyre - tai tokia žmogų rūšis, katrie kaskart iš tavęs nusiurbia dalį gyvenimo džiaugsmo, kantrybės ir sielos ramybės. Gerai, kad turiu amžiną priešnuodį - visišką atsiribojimą nuo šitokių užpuolikų.
Jau esu minėjusi, kaip neblogai turėti beveik kieme kirpėją. Tik, gal ne tokią pleputę visažinę, kaip Bronelė. Prisipažinsiu, vos neatsikėliau pusiau kirpta, pusiau šukuota ir nepabėgau.
Kai tik atsisėdau pas ją į kėdę, kirpėja pradėjo dejuoti, kaip bus blogai, kai įves eurą. Paskui paleido tiradą apie valstybės skolas ES, apie dukrą, negavusią darbo čia, todėl jau keletą metų puikiai gyvenančią JK. O baigė - nerūpestingu gyvenimu, nemokamom sanatorijom, gydymu, butais “prie ruso”. Ilgai rėkavo, mosakavo rankom, o aš tik drebėjau, maldavau kad nutiltų, kad nenukirptų ausies ar neišdurtų akies. Juk negalėjau ginčytis, kol jos rankose aštrūs ginklai, vis žvangantys į taktą jos balsui…
Pagaliau išspjovė paskutiniu nuodus ir pasisakė… besiskirianti su vyru… Vargšas Vytas, gal, pagaliau taps laimingu, pagalvojau.
Tokiai sujauktai nuotaikai pataisyti užbėgau bibliotekon, ten sutikau senąją savo draugę bibliotekininkę Mariją, išmintingai atsisakiau kavos (bijojau, kad Bronės nuodai iš manęs dar nebus išgaravę).
Pasičiupau bent keturias Alessandro Baricco knygas.
Dar šį vakarą tikiuosi ramiai atsisėti, atsiversti pirmą pasitaikiusią ir išsivalyti sielą.

Rodyk draugams

Nėra pavadinimo

2014-06-02

Sveiki, sveiki. Neužmiršau čia nei draugų, nei prietelių :) Tik toks sąstingis, monotonija gyvenime. Gal kas ir vyksta, prisipažinsiu, pagalvoju: va, sėsiu ir parašysiu blog’e… Bet… mintys į dešinę, pirštai į kairę… ir atidedu rytdienai. Bet noras dalintis laiškais nedingo… Tik..
Sunku gyventi,
kai gyventi lengva.
Kai nėr nei rūpesčių tikrų,
nei tikro tikslo.
Kai rodos, kad ne laikas slenka,
o sukas nereikšmingai laikrodžio rodyklė…
(berods, A. Baltakis?)
Tai va :)

Rodyk draugams

Plovas čenakinėje

2011-06-04

Kartais  neturiu laiko ar įkvėpimo sudėtingesniam patiekalui, todėl čia man gerai pasitarnauja čenakinės. Jose kepu ir bulves su mėsa, ir kugelį su paukštiena, ir raugintus kopūstus su mėsa ir ryžiais. O kai tingisi skusti ar tarkuoti bulves - kepu plovą. Esu kiek prasikaltusi Jūratei, todėl įmetu pasakojimą, kaip tą plovą gaminu. Gal dar kam patiks.

Aš naudoju kiaulieną: sprandinę arba neriebią šoninę, Supjaustau nedideliais gabaliukais ir pakepinu ant sviesto su svogūnais, česnaku ir daug supjaustytų arba burokine tarka sutarkuotų morkų. Sukratau į čenakinės dugną, pridedu mėgstamų prieskonių, druskos ir užberiu ryžiais - kad susidarytų šiek tiek daugiau nei pusė indelio. jei kas mėgsta, galima uždėti pomidorų padažo, idealiausia - pačių pomidorų. Kas nori aštriau, galima fantazuoti su įvairiais priedais.

Tada užpilu karštu vandeniu, kad apsemtų per porą pirštų nuo ryžių paviršiaus. Dar užmetu gabaliuką sviesto, kad riebiau ir sočiau būtų, druskytės. Kepu apie 45 min., vis pasižiūriu, kad vandens nepritrūkų - ryžiai juk turi tokią tendenciją jį susiurbti besipūsdami. Greitai paruošiami sotūs pietūs/vakarienė/naktipiečiai; o kol plovas čirška orkaitėje, galima ir blog’o draugus aplankyti.

Rodyk draugams

Pakeleivė II

2011-02-19

Gerai būtų, jei tokiais rytais galėtume lindėti šiltuose namučiuose ant pečiaus ir šypsotis žiemai pro langą. Bet, vietoj to, ropščiamės iš lovyčių, tipename į autobusų stotelę arba, geriausiu atveju, iki automobilio. Štai ir tą nemalonų rytą su vyru riedame automobiliu iš jaukių namučių.

Ogi, pakelėje nedidukas automobiliukas visai netinkamoje tam vietoje stovi, šalia jauna panelė trypčioja. Mano vyras džentelmeniškai sustoja - žiema jau įpratino pagelbėti patekusiems į jos nagus vairuotojams ir jų mašinoms. Bet mergina atsisako tokios pagalbos (mat, gedimas rimtas, ir tuoj turėtų pagalbon atvažiuoti jos vaikinas) Taip šnekėdama ji gana netikėtai įšoka į mūsų automobilį, palikusi savąją vargšiukę mašinėlę likimo valiai pakelėje. “Vėl vėluoju į darbą, ar nuvešite?” Žinoma.  Nuvežėme ją darban, pristatėme gyvą ir sveiką. Ir tikiuosi, nepapildė ji bedarbių gretų, nes tokia jau šiltutėlė ir smarkiai pagiringa toji panelytė ten atvyko. Ir tikrai jos ir visų mūsų laimė, kad jos automobilis sėkmingai užgęso dar ten, miesto pakraštyje…

Dar, apie nuotrauką - vasarą visko prifotografavau, tai žiemą po truputį iškaišioju :)

Rodyk draugams

Bet jau koks tas jaunimas…

2010-10-06

Kai dar lauke nešalta ir saulutė pašildo jai atkištą šoną, tai su kaimyne dažniausiai plepame per tvorą, neišeidamos iš kiemo. Temų daug, kuo dažniau matomės (kasdien), tuo ilgesni pokalbiai išsivysto - visų pirma apie vyrus (visi jie tokie), apie orus (jie visokie), apie darbus (jie nekokie), apie kitus kaimynus (ir iš kur jie tokie). Taip mudviem begvildenant šias aktualias nūdienos problemas ir besilepinant paskutinėse rudeninės saulės voniose - tik kyšt mažytė rankutė per tvorą, capt už paskutinės rudens gėlės - jurgino - žiedo. Kol atsipeikėjome, kol nurijome staiga pastrigusius žodžius, vėl, kyšt ta pati nykštuko ranka, grybšt, kitą gražuolį… Pasistiebiu iš nuostabos: kitąpus tvoros ramiai sau pūpso ryškiaspalvė kuprinė su dar ryškesniais kaimynės jurginais rankytėje.
- Ar tau kas leido, kad, va taip, skini?
- Nea… - atsako kuprinė liaunu balseliu.
- Tai kitą kartą užeik ir pasiklausk, - toliau auklėja kaimynė.
- Atsiprašau… - nuolankiai išlemena kuprinė. Na va, geras vaikas, atsidūstame ir nusiraminame, toks mandagus mielas pradinukas(ė?).  Tik vėl - kyšt ta pati ranka - negi paliksi tokį didelį ir gražų paskutinį žiedą… Ir ramiai tolo nutolo toji didžiulė ryškiaspalvė kuprinė ant plonų kojyčių su marga puokšte mažose rankytėse.
Stovime, džiūgaujame su kaimyne: tai pamaina, tai estetas auga, tai nudžiugins mažylis(ė?) savo mamytę…

(p.s. gėlės nuotraukoje mano, ne kaimynų!)

Rodyk draugams

Malonūs žiemos rūpesčiai

2010-01-30

“Šiandien taip elegantiškai sninga”. Žiūrėdama į tyliai krintančias snaiges visada prisimenu šias Antano Miškinio eilutes. Gal keista, bet jos man neišvengiamai asocijuojasi su pavasariu.

Ryte pro langą ilgai stebėjau smarkuoles zyles. Būrelis jų gana smagiai pasipešdamos atakavo mano pakabintus lašinukus, tarsi įspėdamos - … tik neskubėk, dar pasidžiauk žiema, ne už kalnų jau pavasaris. O aš čiupau sniego kastuvą -ir į darbą! Energingai keldama dirbtinę sniego pūgą nė nepajutau, kaip takeliai jau buvo nuvalyti; tada griebiausi kiemo, keliuko į garažą. Dar negana. Jaučiu kaip žiema mane pamažu įtraukia į savo baltą ir svarbią būtį. Įraudusi kasu šaligatvį už tvoros. Praeiviai šypsosi: “Gavai visuomenei naudingų viešųjų darbų?” Plačiai šypsausi ir aš. Žiemai, sniegui, praeiviams, zylėms, sau…

Pailsusi geriu arbatą su medumi ir pro langą grožiuosi savo darbu. Nuovargis pamažu apima visą išlepintą mano kūną. Maudžia raumenis.

Dailiai, gražiai nukasti takeliai, švaru, gera ir tyra mintyse, širdyje… Fizinis darbas geriausiai gydo kūno ir dvasios žaizdas…

Rodyk draugams