BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘gėris’ kategorija

Žali žmogeliukai man nebebaisūs

2014-07-07

Važiuojame sekmadienį link namų, dvidešimt pirma valanda. Jau nebetoli. Užsukame į pustuštę degalinę.
Ir čia nušvinta akys ir širdys: du jauni užpylėjai ir pusamžė valytoja, prisidėję ranką prie širdies, garsiai traukia: “…tegu Saulė Lietuvoj tamsumas prašalina…” Moters balsas gražus, stiprus, kaip kokia mama su vaikais ji didžiuojasi esanti lietuvė.
Kol susivokiu prisijungti, trijulė jau baigia, šypsosi, grįžta prie darbų. Aš susijaudinusi pasveikinu su šventėmis…
Viskas atrodo taip natūralu, paprasta, lyg kasdien dieną pradėtume ir baigtume himnu. Ir visai jiems nesvarbu, mato kas nors ar ne, ar filmuoja televizija, ar blykčioja kameros ir stebi rinkėjai. Tą minutę jie yra patys savimi…
Ramu ir man. Viskas švaru ir aišku.

Rodyk draugams

Švenčių belaukiant su Napoleonu

2013-12-17

Pajutau, pati sau kiek netikėtai, kad man žiauriai patinka Kalėdos. Gal net ne tiek pats švenčių momentas, kiek ruošimąsis joms. Tas laukimas, dovanėlių pakavimas ir išpakavimas (tai irgi visai smagu, net jei ten dažnai nereikalingi dalykėliai). Net miesto, prekybcentrių komercinis spindesys, raudoni kaspinėliai, blizgučiai, muzika - ta senoji (Cris Rea, Džordžas Maiklas ir pan.) labai praskaidrina nuotaiką ir nuspalvina ūkanotą, visai nežiemišką dieną. Kyla įtarimas, kad tam ir sugalvotos Kalėdos.
Ir nesiutina draugų kiek netikėti vizitai ir sveikinimai, ypač tokių, kurie apsireiškia tik vieną du kart metuose…
Patinka eksperimentinių pyragų, meduolių kepimas, jų kvapas, tas nerimas - kas čia gausis, ką sukūriau, kaip įvertins…
Prisipirkau keksų ir mažulyčių keksiukų formų. Vyksta sėkmingi jų išbandymai. Svarstykles pakišau giliai po spinta, tegu ramiai laukia kitų metų - švenčių metu bet kokie pasvarstymai apie viršsvorį yra tabu.
Na, neištversiu, įdėsiu pamėgto Netikro Napoleono receptą. Tai labai paprasta, skanu ir greita. Toks skubančių ar pritinginčių gaspadinių išsigelbėjimas.
R e i k ė s:
1 Pakelio šaldytos sluoksniuotos bemielės tešlos
200 g sviesto
1 indelio kondensuoto pieno
1 citrinos žievelės
vanilės (ekstrakto, vanilinio cukraus ar ankšties, ką turiu)
1 šaukštą brendžio
migdolų drožlių (nebūtinai, kartais vietoj jų naudoju džiūvėsėlius)
imbiero miltelių šaukštelį (jei kas mėgsta)

Tešlos lakštus supjaustau plonomis juostelėmis iki 1 cm storio ir kepu iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje kol gražiai paruduoja ir išsipučia. Atvėsinu.
Sušildytą sviestą, kondensuotą pieną, vanilę, brendį, nutarkuotą citrinos žievelę, imbierą išsuku iki vienalytės masės.
Paruoštu kremu plonai patepu maistinę plėvelę. Tada ant jos kloju dalį iškeptų juostelių, vėl tepu kremą, vėl juostelių. Visą tą sukrautą gėrį tvirtai suvynioju, suspaudžiu, gan stipriai bet ne per smarkiai, kad nesigautų košė. Palieku šaldytuve mažiausiai parai. Gaunasi pailgas vyniotinis.
Kai svečiai jau išsižioję laukia skanėsto prie kavos, išvynioju, apibarstau džiūvėsėliais arba riešutų drožlėmis ir vaišinu.
Visada būna per mažai ;)

Rodyk draugams

Šamanės dukra

2013-10-13

Man ir pačiai būtų keista, jei per tokį nuostabų mano mylimiausią rudenį kiurksočiau namie. Taigi, kai vyro sesė pavadino spanguoliauti, net apsidžiaugiau. Juolab, kad gavau kibirą aktinidijų. O su spanguolėmis jos - nuostabiausias ir sveikiausias skanėstas.
Štai aš ir pelkėje: spalvos, kvapai, voratinkliai ir iškilminga ramybė - relaksas superinis. Tokiam peizaže netikėtai ausį pasiekia švelnus dainavimas. Apstulbstu… Ogi prie manęs prisiartina senučiukė. Šneki tokia, energinga, net truputį ima erzinti - jau nusprendžiu tepti slides toliau nuo jos. Bet netikėtai sudomina moteriškutės pasakojimas.
Gimė ir užaugo Galina Rusijos šiaurėje, kur uogų ir kitokių miško gėrybių  - nors rieškutėmis semk. Todėl, nostalgijos gimtinei vejama, kiekvieną rudenį ji patraukia į mūsų miškus. Uogas parduoda ir nusiperka abonementą į “Impulsą” visai žiemai.
O kažkada, tolimoje jaunystėje, Galina įsimylėjo  kareivėlį iš Lietuvos. Tas, baigęs tarnybą, pasižadėjo sugrįžti ir pasiimti ją pas save. Laukė mergaitė, laukė žinios iš savo kareivėlio. Žiema praėjo, pavasaris įsibėgėjo… kaip nėr, taip nėr… Motina, matydama, kaip nyksta dukra tiesiog akyse, sukrapštė visas savo santaupas ir išleido mergužėlę į tolimąją Lietuvą. Taip per Rusiją, Estiją, Latviją, važiuota ir pėsčia, vargais negalais, naivioji keliautoja pasiekė Rygą. Už paskutinius pinigėlius nusipirko traukinio bilietą į Lietuvą - užteko tik iki Šiaulių…

Sėdi alkana ir nelaiminga ji geležinkelio stotyje, aplink zuja svetima  kalba šnekantys žmonės, niekam ji nerūpi. Jau akyse ašaros pasirodė… Pastebėjo ją tokią, bejėgę, uniformuota stoties darbuotoja, išklausė, nusistebėjo: kaip galima taip kvailai elgtis - ieškoti žmogaus, žinant tik šalies pavadinimą ir pavardę (kaip vėliau paaiškėjo, netikslią). Bet pagailo jai mergiotės, parsivedė į namus, pamaitino, apnakvino. O ryte abi nudrožė į tuometinį karinį komisariatą. Ir įvyko stebuklas - vakare Galina jau laikė glėbyje savo mylimąjį. Taip ir nebepaleido beveik trisdešimt metų, kol sunki liga juos išskyrė.

Dabar Galina viena Šiauliuose - vaikai ir suaugę anūkai užsienyje, giminės Rusijoje mirę. Bet linksma ji, laiminga, ir įsitikinusi, kad jos laimę išbūrė mama. Mat, ir močiutė, ir motina buvusios tikrų tikriausios  Rusijos šamanės.

Beje, kai Galia surado savo kareivėlį, gal po savaitės atsitokėjo ir nusprendė padėkoti tai moteriai iš stoties.  Tik nebeatsekė nei gatvės, nei namo, nei buto… Tada dienų dienas vis vaikščiojo po stotį, gal sutiks, gal pamatys ją, klausinėjo žmonių, bet niekada daugiau taip ir nebesutiko savo gelbėtojos.

…………………………………………………………………………………..

Vakar mane vėl išviliojo spanguoliauti - pati tiesiog veržte veržiausi į gamtą, nors, kai buvau prieš savaitę, prisiekinėjau, kad jau ilgam atsisveikinu su šiuo amatu…

Ir vėl miške išgirdau tą tylų niūniavimą… Prislinkusi, man į delną Galina įbruko popieriaus lapelį su užkalbėjimu:

- Tau užrašiau - nuo ligos, nelaimės ar bėdos apsaugos, ir visai nesvarbu, kad šaipaisi ir tuo nė trupučio netiki.

- Iš kur žinojote, kad susitiksime, juk net pati nebesitikėjau čia sugrįžti?

Moteriškė tik supratingai nusišypsojo, palingavo galvą ir nutolo per samanas, niūniuodama savo dainą…

Rodyk draugams

Kukis

2013-07-09

Vasaros pasidarė panašios viena į kitą - jų lauki, jos ateina, įsibėgėja, ir nepajunti, kad nei įdegti spėjai, nei kažką TOKIO nuveikti. Tada imi ieškoti pozityvo - ir jis ateina visai netikėtu pavidalu. Ir staiga eilinį kartą supranti, kad laimė slepiasi keistuose mažuose dalykuose.

Štai, ir dabar, aš nusišypsau, nes ant mano peties pūpso Kukis. Savo grėsmingu snapu švelniai perbraukia kuokštelį plaukų, lyg kedentų plunksnas, gnybteli ausį ir, pagaliau prisiglaudžia prie skruosto ir nusiramina. Abudu jaučiamės puikiai. Gėrių gėris…

O jo istorija štai kokia. Prie vyro darbovietės griovė sandėlius ir išardė nepažįstamo paukščio lizdą. Tokį pūkuotuką  manasis surado cypsintį palei taką ir, gelbėdamas nuo atakuojančių strazdų ir valkataujančių kačių, partempė namo.

Iš pradžių mažylis našlaitis demonstravo juokingus kovinius veiksmus,  nagai kaip adatėlės - be apsaugos priemonių nesiartink.

Dabar jis išgražėjo,  numetė pūkus. Toks jaukus, meilus, pūpso ant peties patenkintas. Vadinam Kukulakiu, trumpiau - Kukiu. Pradžioje tik su pirštine paimti galėjom, nagiukai kaip adatos, o ir snapas aštrus, grėsmingai atrodė. Na, o dabar pats jis saugosi, kad neįbrėžtų, kai ant pusnuogio peties sėdi. Tylus, išdidus paukštis, tik į veidrodį žiūrėdamas ilgesingai švilpteli…

Jau pramoko skraidyti, mėgsta tupėti ant galvos ir plasnoti prieš vėją.

Žinau, kad tuoj dar labiau sutvirtės, išskleis savo gražiuosius sparnus, šaus aukštyn  ir paliks mūsų kiemą. Nesulaikysi… Nepriklausoma poza, žvilgsnis rodo, kad ne čia jo vieta - tai laisvas paukštis. O aš vis žvilgčiosiu į dangų ir liūdėsiu…

Tik labai viliuosi, kad tai atsitiks dar ne šiandien…

Rodyk draugams

Laiptelis

2013-06-13

Tai įvyko jau prieš savaitę, tik niekaip neprisiruošiau parašyti. Vis kažkas trukdė…
O viskas prasidėjo dar anksčiau, kai pusbrolio žmona paprašė padėti priimti Sutvirtinimo sakramentą - pabūti kaip ir krikštamote. Sutikau iš kart, nors nelabai ją mėgstu (neatrandam bendros kalbos - aš apie batus, ji apie ratus, gal todėl, kad beveik nebendraujame). Bet, tiek pusbrolis, tiek ši jo antroji žmona yra tvirtai tikintys, todėl nusipelno mano pagarbos. Ir dar, šiek tiek savanaudiškai, tokiu poelgiu sugalvojau sau nusišluoti kokį laiptelį link visų taip trokštamo Dangaus…
Bet, pažadėjau ir … pamiršau. Skambina ji man iš vakaro pasitikslinti, o aš net nepajuntu, kaip susikeikiu: “Ot, velnias…” Va, tada viskas ir prasidėjo, prisišaukiau nelabąjį…
Pirmiausia, iš kažkur atsirado stiprus noras imti ir atsisakyti…
Antra, kaip tik tą dieną buvau sutarusi su savo kirpėja, toji išvyksta mėnesiui, taigi, teks auginti kasas.
Trečia, prieš pat šventę, belyginant suknelę, sugedo lygintuvas. Aišku, jam buvo jau šimtas metų, bet keletą minučių dar galėjo pagyventi. Teko vilktis visai ne tą, ką planavau, o tai jau arti tragedijos - kiekviena moteris paliudys.
Ketvirta, žinoma, kaip visada, nebuvo mašinos, todėl teko važiuoti mikriuku. Bet atvykau gerokai per anksti, beslankiodama “Saulės mieste” sutikau draugę, susėdome gerti kavos. Ir vėl nelabasis sugundė sukirsti įtartiną sūrio pyragą… Suveikė greitai… Iš tuliko atskuodžiau bažnyčion per penkias minutes, porą min. iki atvykstant Vyskupui. Giminaitė jau kalbino kažkokią vietinę davatkėlę į mano dubleres…
Toliau, ačiū Dievui, siuntusiam man tokius išbandymus, viskas vyko nuostabiai sklandžiai. O kai priėjome prie Vyskupo, kai jis šiltai pažvelgė tiesiai į akis: “Ramybės Jums..”, pajutau vos ne ašaras akyse…
Vis prisimenu, kaip Lewio “Perelandroje” skaičiau apie padarus iš “e” raidės, kurie pagrindiniam herojui, panašiai, kaip man, bandė sutrukdyti atlikti gerus darbus… Nelaikau savęs tvirtai tikinčia, bet linkstu link to. Ir, kai Vyskupas pasiūlė bent vieną rožinio dalį kasdien sukalbėti, grįžusi susiradau tuos mamos medinius karoliukus su kryželiu…
Iš atsargios agnostikės gal pamažu ir sunkiai pereisiu į sekantį lygį.

Rodyk draugams

Rudenėja. Vėl.

2012-10-16

Na, bet ir gražus tas rudenėlis… Vėsokas, bet vis dar spalvotas…  Iš visų jėgų įkvepiu jo drėgną esmę, batų padai liečia atsisveikinti susirinkusius medžių lapus, o rankinėje ir vėl ridinėjasi kaštonai. Vieną net padovanojau kolegai - tai kad apsidžiaugė!

Netgi grybauti kartą buvau išviliota. Labai gailiuosi, kad fotiko neprigriebiau: aptikome nuostabų peizažą -Vainagių piliakalnį, netikėtai išdygusį pušynuose. Pagal legendą, jį senovės lietuviai rieškutėmis supylė. O jo papėdėje - ežeras, tarsi įrėmintas tarp rudenėjančiomis spalvomis pasipuošusių medžių. Tiesa, grybų tai nelabai ką teradome. Bet vis tiek vėl ten noriu sugrįžti…

O kol kas, vieną pavakarę sėdime pas draugę terasoje, gurkšnojame kas ką  ir ragaujame obuolių pyragą (naują ir patį skaniausią atradau, ir… labai kaloringą);  plepame, žinoma, apie vyrus.

Aš:

- Bet, kaip tau, Jolanta, baisu turėjo būti, kai vasarą tavasis lindo į tą giliausią  urvą  Abchazijoje. Įsivaizduoju, kiek prisinervinai čia, namie… Ir dar  ta žiniasklaida įvairiausių gandų paskleidė, oi, oi…

- Nea, nė kiek nesirūpinau, viskas ten sklandžiai vyko. O va, kai tavo vyras 10 km į jūrą laiveliu išplaukia žvejoti, tai net man plaukai šiaušiasi.

Čia nebeištvėrė tylenė Eglė:

- Ot jums gerai, net pavydžiu, juk manasis namisėda niekur iš namų nedingsta - nei jis žvejoti nori, nei speleologija ar kokia urvologija domisi. Štai ir dabar, žiūrėkit, šiltnamyje kapstosi ir mūsų paslapčia klausosi, - jau pašnibždomis skundžiasi Eglutė.

Akimirką visos trys pritylame, apmąstome savo sutuoktinių  pliusus bei minusus.

O čia apie vedybinį gyvenimą, šiek tiek į temą:

Yra daugybė vyriškų užsiėmimų: sportas, žvejyba, pirtelė. Ir kuo toliau nuo
žmonos, tuo ‎mažiau jie panašūs į sportą, žvejybą, pirtelę…

**************************************************************
ir dar:

Vyras ir moteris guli lovoje ir spokso į lubas. Moteris masto: „…tyli… nenori kalbėtis… turbūt jis manęs nebemyli… tai santykiai… garantuotai turi kitą…”  Vyras masto: „Musė… Musė ant lubų… Каipgi ji ten išsilaiko… savo mažom kojytėm?” :))

Rodyk draugams

Kasdienybė. Duona

2012-04-06

Visą  vakarą skaičiau draugų įrašus - kokie jie šaunūs, šmaikštūs, jaukūs ir pažįstami! Dar pabandžiau palikti po kokį pėdsaką - komentarą, bet, kur tau… pasielgiau egoistiškai ir ėmiau dėstyti savo kasdienybę… Tai va, sveikinu visus su artėjančiomis šventėmis, kurių prasmės nelabai suprantu ir vaišinu savo kepta duona.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad atsibodo žiema, kad džiūgauju sulaukusi, atseit, pavasario. Juk pavasaris ateina ir nelaukiamas. Ir praeina - tik šiek tiek per greitai… Kaip viskas, kas geriausia… Kasdienybė seniai turėtų nebestebinti, tačiau kiekvieną kartą atverčiu galvą, išgirdusi iš dangaus aidinčius žąsų trikampių pasisveikinimus, nusilenkiu kiekvienai mėlynakei žibutei, pasigardžiuodama ragauju klevo ir beržo dovanotą sulą…

Jei kas prieš metus būtų pasakęs, kad kepsiu namie duoną, būčiau tik nusišypsojusi - duonos beveik nevalgome, jei kada nusiperkame, tai ta pati sudžiūva mažai paliesta. O prie naminės duonos iš lėto prijaukino vyro sesė - vis atveždavo po gabaliuką, kol, vieną dieną, vietoj gatavo gaminio paliko raugo… Papuoliau į gudrius spąstus ir nebeturėjau kur trauktis. Tada išradingai nusiviliojo į ‘Norfą’ - ir grįžau su maišu netikėtų produktų…

Taigi, pamėgtai saldžiarūgštei duonelei reikės:

1 ltr. šilto vandens

2 a.š. druskos

1 stiklinė cukraus

1 stiklinė avižinių dribsnių

1 stiklinė sėlenų (kvietinių arba ruginių)

po saują:

sezamo sėklų,  lukštentų saulėgrąžų,  kmynų,  linų sėmenų

400 g kvietinių miltų

400 g ruginių miltų

Raugą išimti iš šaldytuvo anksčiau, kad atšiltų Į šiltą vandenį sudėti raugą, druską, cukrų. Gerai išmaišyti. Dėti visus komponentus eilės tvarka maišant. Supylus miltus, atidėti 300 g tešlos raugui. (Aš atidedu nepilną puslitrinį stiklainį ir laikau šaldytuve net ir kelias savaites. Tik negalima indelio sandariai uždaryti, kitaip gali tekti ilgai ir neplanuotai valyti šaldytuvo vidų).

Formuoti skardoje, išklotoje rudu popieriumi (toks neprikimba prie duonytės). Aplyginti, meiliai pakalbinti, paglostyti šlapiomis rankomis ir palikti šiltai rauginti 6 - 12 val. (Aš palieku per naktį, uždengusi lentute ir susukusi į šiltą chalatą)

Kepu 1val. 40 min.  Pirmąsias 30 min.  - 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, paskui sumažinu temperatūrą iki 180 laipsnių. Kai plutelė pajuoduoja, ištraukiu duoną  ir, kol atvėsta, palaikau uždengusi šlapiu rankšluostuku.

Kepu jau ketvirtą kartą - tai tik įrodo, kad procesas nesudėtingas ir greitas, o skonis puikus.

Svarbiausia viso  ritualo metu nepamiršti geros nuotaikos ir šypsenos, o iškili ramybė ateina savaime  - juk tai Duona, o ne kažkokia pica kepama.

Rodyk draugams

Išsikrovimo diena ir kitokie žiemos malonumai

2012-02-05

Ryte, kai nieko iš dienos nesitikėdama, tingiai ieškojausi filmo, į duris pasibeldė pati energingiausia draugė. Išgyrusi minus 25 laipsnių privalumus lauke ir sugėdinusi tinginiautojus, dideliam Barso džiaugsmui, ištempė mudu pasivaikščioti, tiksliau pasibėginėti. Netikėtas oro gaivumas, sniego švarumas ir viską nušviečianti šviesa, degantys skruostai ir maudžiantys raumenys priminė, kad kiekvieną metų laiką reikia sutikti, priimti ir panaudoti tinkamai. Nieko nevalia praleisti ir, net spaudžiant tokiam šaltukui, atrasti jėgų susidraugauti su lietuviška žiema.

Šaltis išvaikė sustingusias ir nereikalingas mintis, o ryškiausia saulė apšvietė tamsius ir uždulkėjusius smegenų plyšelius, todėl grįžusi į kambarį iš kart supratau, kad kaip tik šiandien labai pravartu užsiimti savo organizmo valymu - išsikrovimo dieta. Tokia šauni teorija, ja tikiu ir net porą kartų esu taip dariusi. Energijos perteklius dar niekada nepakenkė. Taigi.

Aš:

- Šiandien skirkime laiko tik sau, valykime organizmą  ir pasiskelbkime iškrovos dieną. Juolab, kad ir  ką nors gaminti taip tingisi…

Vyras:

- Na, taip… gerai. Beje, spintelėje dar turime vakar tavo keptų bandelių.

——————————————————————-

Taigi, pirmiausia iškrovėme spintelę, o paskui įsisukome į šaldytuvą...

Ant vakaro būsime pilnai išsikrovę.

Rodyk draugams

Viešas laiškas. Ir Sausainukai su patrepsėjimais

2012-01-22

Gavau netikėtą anoniminę žinutę iš mano blog’o lankytojo(-os). Keista, švelniai tariant, žinutė. Pikto, nelaimingo, ligoto žmogaus. Sako, kad neatpažįsta manęs blog’e … ir ne tik tai…   Na, iš mane pažįstančių, tai, kiek aš žinau, tik trys asmenys čia užsuka.  Ir tai gerokai per daug… Anonimiškumo praradimas jau įstato į rėmus, pristabdo laisvę interpretacijoms, galų gale, apriboja nuoširdumą… Net nuosavas vyras nieko neįtaria apie bernadetos egzistavimą. Nors, gal tik neišsiduoda?… (Brangusis, jei čia randi kažką per daug teigiamo apie save, tai, atmink, kad tai tik kažkokios Bernadetos blog’as, todėl per daug nepasikelk:) Ai, ir dar, manau, kad savo blog’e galiu tvarkytis ar pramogauti ir grybauti, kaip nuosavoje pievoje, ir tikrai gaila, kad net tai kažkam užkliūva.

Na gerai, kad  neprarasčiau nenusivylusios namų šeimininkės įvaizdžio, reikia greitai atkapstyti senąją Bernadetą ir bandyti kiek pakeisti kvapą ir skonį. Taigi, imu pakelį šaldytos bemielės sluoksniuotos tešlos su gausybe visokiausių E . Ant lakštų barstau cinamono miltelius su  cukrumi, vynioju ir pjaustau griežinėliais. Kepu 10 - 15 min. iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ir turiu Sausainius su Patrepsėjimais (mes taip juos vadiname, bet čia jau kita  istorija) - greitus, gražius, pigius, skanius, todėl staigiai ir nepastebimai išnykstančius. Iš serijos: Dingę…

Deja, gal nuo sausainiukų, o gal nuo tingaus gyvenimo būdo, laimingos kalorijos susitelkė į dailų riebalų sluoksnį, ir įsikūrė įvairiose kūno vietose. Mano svoris pasiekė visų laikų rekordą ir net išsišiepęs grasina dar įspūdingesniais rezultatais.

Taigi, paskelbiau karą, ir todėl jau keli vakarai mano virtuvėje,    ant autostrados, vedančios teisiai į šaldytuvą, pačioje matomiausioje ir nepatogiausioje vietoje,  įsikūrė svarstyklės…

Dar viena priemonė prieš kalorijas - šilti ir patogūs batai, ausinė kepurė 1 eurą ir be galo laimingas, garuojantis Barsas, iki žemės iškritusiu liežuviu,  smagia ristele vakarais kartu su manimi klampojantis po sniego pusnis.

Rodyk draugams

“Dievo kalba” - stabdau ties posūkiu

2012-01-18

“Jei Dievas egzistuoja, tai Jis yra antgamtinė būtybė

Jei Jis yra antgamtinė būtybė, tai jo nesaisto gamtos dėsniai.

Jei Jo nesaisto gamtos dėsniai, tai Jam nėra ir laiko ribų.

Jei Jam nėra laiko ribų, tai Jis esti ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje.

————————–

Jis galėjo egzistuoti prieš Didyjį sprogimą, galėtų egzistuoti ir tada, jei visata kada nors išnyktų.

Jis galėjo tiksliai žinoti galutinį visatos raidos rezultatą dar tada, kai ji nebuvo prasidėjusi.

Jis galėjo iš anksto žinoti apie vienos spiralinės galaktikos pakraštyje būsinčią planetą, kur susiklostys gyvybei palankios sąlygos.

Jis galėjo iš anksto žinoti, kad vykstant natūraliąja atranka grįstai evoliucijai, šioje planetoje atsiras protingų būtybių.

Jis netgi galėjo iš anksto įžvelgti šių būtybių mintis ir veiksmus, kilsiančius iš laisvos jų pačių valios.”

ZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZ

TAČIAU:

“Jei tobulėjantys mokslai vėliau panaikins iki šiol esančias gamtotyros spragas, dabartinis mūsų poreikis jas užpildyti Dievu, gali sukelti tikėjimo krizę.”

Rodyk draugams