BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘kaimynai’ kategorija

Kitos A. Baricco knygos, arba, gal kas žinote gerą kirpėją?

2014-07-24

Ar čia ilgai lauktas, svajotas karštis veikia, ar tokios aplinkybės susiklostė, bet šiandien esu pikta ir išsunkta. Mat, buvau susitikime su vampyre - tai tokia žmogų rūšis, katrie kaskart iš tavęs nusiurbia dalį gyvenimo džiaugsmo, kantrybės ir sielos ramybės. Gerai, kad turiu amžiną priešnuodį - visišką atsiribojimą nuo šitokių užpuolikų.
Jau esu minėjusi, kaip neblogai turėti beveik kieme kirpėją. Tik, gal ne tokią pleputę visažinę, kaip Bronelė. Prisipažinsiu, vos neatsikėliau pusiau kirpta, pusiau šukuota ir nepabėgau.
Kai tik atsisėdau pas ją į kėdę, kirpėja pradėjo dejuoti, kaip bus blogai, kai įves eurą. Paskui paleido tiradą apie valstybės skolas ES, apie dukrą, negavusią darbo čia, todėl jau keletą metų puikiai gyvenančią JK. O baigė - nerūpestingu gyvenimu, nemokamom sanatorijom, gydymu, butais “prie ruso”. Ilgai rėkavo, mosakavo rankom, o aš tik drebėjau, maldavau kad nutiltų, kad nenukirptų ausies ar neišdurtų akies. Juk negalėjau ginčytis, kol jos rankose aštrūs ginklai, vis žvangantys į taktą jos balsui…
Pagaliau išspjovė paskutiniu nuodus ir pasisakė… besiskirianti su vyru… Vargšas Vytas, gal, pagaliau taps laimingu, pagalvojau.
Tokiai sujauktai nuotaikai pataisyti užbėgau bibliotekon, ten sutikau senąją savo draugę bibliotekininkę Mariją, išmintingai atsisakiau kavos (bijojau, kad Bronės nuodai iš manęs dar nebus išgaravę).
Pasičiupau bent keturias Alessandro Baricco knygas.
Dar šį vakarą tikiuosi ramiai atsisėti, atsiversti pirmą pasitaikiusią ir išsivalyti sielą.

Rodyk draugams

Gydymai

2014-06-04

Ai, tai ATF užvedė temą apie užpiltines.
Jau esu šiek tiek pasakojusi apie kaimynę Bronę kirpėją. Naudinga tokia kaimynė pasitaikė, kai užsideda akinius, tai ir apkerpa visai pamanomai - kirpykla vos ne kieme, kiekvienos moters svajonė. O mano vyrą dar ir nemokamai, nes jis, tai spyną jai paremontuoja, tai obelį paskiepyja, tai čiaupo tarpinę pakeičia. Turi ir ji vyrą Vytą, berods jau trečią - advokatą, garbaus amžiaus, solidų pensininką, gerokai už save vyresnį. Ir vynioja kirpėja jį aplink pirštą, kaip paklusnią garbaną prieš ir pagal laikrodžio rodyklę. Vienintelė Vyto pramoga ir hobis, kai ištrūksta iš žmonos nagų - domėtis II pasauliniu karu ir Hitlerio “žygiais”.
Bet, ėmė ir nutiko visai nelinksma istorija - prieš keletą metų susirgo žmogelis prostatos vėžiu. Važinėjo jis pas Kauno, Vilniaus specialistus. Praėjo visus su šia liga susijusius pragarus ir skaistyklas…
Visiems juk aišku, kad tokiu atveju, turbūt, ir už šiaudo griebiamasi…
Taigi, parvežė patikimi geradariai jam iš Rusijos stebuklingų žolelių užpiltinės puslitriniame butelyje nuo degtinės už 400 Lt. Ar nuo ypatingų žolių, ar nuo alkoholio, ar nuo kainos, bet ėmė taisytis jo sveikata. Ištuštino, išlašino vieną butelaitį, Bronė kitą užsakė… Energija, nuotaika dabar trykšta žmogus, jau ir apie jo ligą visi primiršome.
Bet, vat, ėmė Bronė kirpėja ir prasitarė man, kad šnapsas lietuviškas, o žoleles čia pat, paežerėj surankiojo… Kaina, aišku ta pati, kaip rusiško varianto…
Tyliu, net vyrui neprasitariu apie jos klastą. Nors, nesmagiai jaučiuosi.
Na, bet svarbiausia juk tai, kad padeda…

Rodyk draugams

Pavasarėja- su padūsavimais ir pasišvilpavimais

2013-03-23

Gal čia tik man taip, bet, su kuo besusitiksi, apie ką bekalbėsi, visi dejuoja, kad žiema įgriso, kad nėr pavasario… Lyg jau nebebūtų kitų temų. Tik gal taip ir gerai, nes jei tik tokios problemos…

Man beveik kas vakarą skambina draugas, apie kurį jau esu pasakojusi - tai užkietėjęs vienišius, per savo netrumpą gyvenimą taip ir nesutikęs antrosios puselės. Kaip jis pats juokauja - tiek daug įdomių dalykų, užsiėmimų  ir darbų yra, kad moterims jau ir nebelieka laiko. Tik va, dabar , kai pumpuojasi gal jau penktą chemijos seriją, laiko vienai moteriai (man) jis vis gi atrado. Kalbamės, kalbamės, dažniausiai, ne apie ligą, nors apie ją irgi, labai atvirai.

O mano pavydusis vyras (dažnai būna nu nesveikai pavydus, bet čia jau kita tema) tik skatina mūsų bendravimą, net nusistebi, jei kurį vakarą nesusiskambinu su mūsų bičiuliu. Ir, nors iki ligos labiau bendravo vyrai, dabar didesnis plepalų krūvis tenka man. Ne paguodos laukia ar patarimų, gal švelnumo. Juk ir maži ir seni dažnai nelaimėje ieškome mamos…

Atrodytų, tokie pokalbiai turėtų varginti, bet, priešingai, varo į priekį, pažadina, skatina judėti, nes toks netikėtai trapus gyvenimas.

Ir, kai visiems žinoma kaunietė netikėtai tragiškai išėjo iš gyvenimo, ir jos organus artimieji paaukojo transplantacijai,  aš taip pat atsispausdinau ir užpildžiau anketą… o anksčiau vis neprisiruošiau…

Kad nebaigčiau tokia verkšlinga gaida, papasakosiu, kaip ryte mane nustebino pavasaris. Taigi, išlendu užsimiegojusi į kiemą, o už tvoros kaimynas trypinėja. Tik, žvilgt į mane, ir kad sušvilpė… Taip, kaip vyras kartais švilpteli Barsui, kai tas per toli nustrakalioja. Nustėrau - toks inteligentiškas ir mandagus jaunuolis… Tiesa, mes neblogai sutariame, bet, kad taip susišvilpauti… Va, jau lyg ir nueina, bet vėl atsisuko ir vėl - šviiilpt…

Tik tada pamačiau priešais, senoje vyšnioje  kaltininką - paukštelį raudona papilve, gal sniegeną. Ir iš kur gi tas plunksnuotas padaras išmoko taip žmogiškai švilpauti? Papasakoju vyrui, o tas šaiposi iš manęs: “O gal Julius pagalvojo, kad tai tu jam švilpei?:)”

Štai toks padejuojautis ir švilpaujantis pavasaris atkeliavo į mano kiemą. Ateis ir pas jus, tikrai tikrai.

Rodyk draugams

Bet jau koks tas jaunimas…

2010-10-06

Kai dar lauke nešalta ir saulutė pašildo jai atkištą šoną, tai su kaimyne dažniausiai plepame per tvorą, neišeidamos iš kiemo. Temų daug, kuo dažniau matomės (kasdien), tuo ilgesni pokalbiai išsivysto - visų pirma apie vyrus (visi jie tokie), apie orus (jie visokie), apie darbus (jie nekokie), apie kitus kaimynus (ir iš kur jie tokie). Taip mudviem begvildenant šias aktualias nūdienos problemas ir besilepinant paskutinėse rudeninės saulės voniose - tik kyšt mažytė rankutė per tvorą, capt už paskutinės rudens gėlės - jurgino - žiedo. Kol atsipeikėjome, kol nurijome staiga pastrigusius žodžius, vėl, kyšt ta pati nykštuko ranka, grybšt, kitą gražuolį… Pasistiebiu iš nuostabos: kitąpus tvoros ramiai sau pūpso ryškiaspalvė kuprinė su dar ryškesniais kaimynės jurginais rankytėje.
- Ar tau kas leido, kad, va taip, skini?
- Nea… - atsako kuprinė liaunu balseliu.
- Tai kitą kartą užeik ir pasiklausk, - toliau auklėja kaimynė.
- Atsiprašau… - nuolankiai išlemena kuprinė. Na va, geras vaikas, atsidūstame ir nusiraminame, toks mandagus mielas pradinukas(ė?).  Tik vėl - kyšt ta pati ranka - negi paliksi tokį didelį ir gražų paskutinį žiedą… Ir ramiai tolo nutolo toji didžiulė ryškiaspalvė kuprinė ant plonų kojyčių su marga puokšte mažose rankytėse.
Stovime, džiūgaujame su kaimyne: tai pamaina, tai estetas auga, tai nudžiugins mažylis(ė?) savo mamytę…

(p.s. gėlės nuotraukoje mano, ne kaimynų!)

Rodyk draugams

Ar atsarga gėdos nepridaro?

2010-08-16

Vieną rytą, kai dar tik mėgavausi  dideliu puodeliu kavos , paskambino mama. Iš susijaudinusio balso supratau, kad reikalas rimtas.

 Pasirodo, grįžta ji iš vaistinės, o  laiptinės aikštelėje prie jos durų nepažįstamas vyrukas maigo telefoną. Mama  atsargiai bando išsiaiškinti, ką jis čia veikia, nes gerai žino, kad gretimam bute gyvenanti moteris išvykusi atostogauti, o kiti kaimynai senukai per vasarą gyvena sode. Vaikinas smalsiai moteriškei nenoriai paaiškina, kad laukia giminaičių, kurie va tuoj tuoj turėtų sugrįžti.  Mama greitai sprunka kieman ir jau skambina man, nes bijo atsirakinti butą, kad nepažįstamasis ko nedoro neiškrėstų. Patariu nusiraminti ir nueiti pas gretimoje laiptinėje gyvenančią draugę.

Kas vyksta toliau, sužinau  vėliau. Kaimynė mamą apramina, nueina virti arbatos. Ir staiga - skambutis į duris. Draugė užsiėmusi, todėl svečius įleisti pasiūlo viešniai. Ir pro durų akutę mama pamato tą patį vyruką…  Išsigandusios draugės pasikeisdamos tyliai stebi niekadėją, paskui tupi kambaryje, bijo net krepštelėti. O  skambutis nenutyla, vis įkyriau braunasi nepažįstamasis. Čia aš bandau įsivaizduoti, kaip baisu turėjo būti bejėgėms močiutėms, įbaugintoms kartkartėmis pasirodančių žinių apie apgautus ar net nužudytus senukus.

Taip jos pratūno ilgokai,  o tas įtartinasis tipas vis tebestypso laiptinėje.

Pagaliau paskambina draugės sūnus, stebisi, kodėl gi ji neįsileido sūnėno, grįžusio iš užsienio ir užsukusio aplankyti tetos. Juk žinojo ir laukė svečio, tik, išgąsdinta mano mamos pasimetė ir neatpažino savo krikštasūnio….   O vyrukas, pasirodo, iš pradžių buvo sumaišęs laiptines…

Nuotraukoje - šį kartą ir aš prigrybavau:)

Rodyk draugams

Naujausi pletkai ir grybai

2010-08-05

Ramiai susiruošiau rašyti į blog’ą, ir temą “degančią” turėjau, bet užbėgo senokai regėta  draugė. Ką ten užbėgo -  veržte įsiveržė. Iškart ištiesė ir rodo savo rankutes: “Žiūrėk”. Na, rankos kaip rankos, nagučiai palakuoti, masyvi apyrankė.  “Ar matai vestuvinį žiedą?” “Nematau.” Taigi.

Pasirodo, skiriasi su vyru. Klasikinis atvejis - jis išėjo gyventi pas jos geriausią draugę. Nei gražesnę, nei daug jaunesnę, nei dar kuo nors ypatingą. Puiki vieniša moteris, kukli, apsirūpinusi, padariusi karjerą, miela jųdviejų kaimynė.

- Pati įstūmiau į glėbį. Vis nusiųsdavau - tai žaliuzes pataisyti, tai mašiną paremontuoti, tai paveikslėlį pakabinti. Taip ir prisikabino… Iš pradžių nenoriai, stumiamas eidavo. Kaimynės nedviprasmiškai užsimindavo,  aš tik kvatojausi, be galo pasitikėjau. Tiek metų kartu praleista, atrodė, pažinojau iki kaulų smegenų. Nei nepajutau, kaip vieną kartą iš darbo sugrįžo ne pas mane…

Pasakoja ji man savo graudžią istoriją ir, matau, pati dar netiki tuo, kas nutiko.

O aš klausausi akis išplėtusi ir mąstau apie save. Ir vis sukasi smegenyse kažkokia banali frazė: Visi jie vienodi…

Kita mano gera draugė rytoj su savo tėvais ir mano išsirinktuoju važiuoja grybauti - girdėjom, kad baravykus, raudongalvius aplinkiniuose miškuose šluote šluoja. Pati šią kompaniją savo vyrui įpiršau, kad tik man nereikėtų po šlapius klaidžius miškus braidyti.

Turbūt nustebs maniškis, kai rytoj gaus dar vieną netikėtą grybautoją - mane…

 

(Nuotraukoje - rupūžiokus dar pavasarį Dubysoje “nutvėriau”)

Rodyk draugams

Atostogų pažintys - dukros ir mamos

2010-07-08

Susipažinau su ja atostogaudama mūsų pajūryje. Ši simpatiška moteris su nedidele dar dukrele, apsigyveno kaimynystėje. Pasikeisdami važinėjome į Klaipėdą produktų - juk Karklės “džiunglėse” net normalios parduotuvės nėra. Dažnai vakarais terasoje gurkšnodavome alų ar vyną, plepėdavome apie viską ir apie nieką, kartais paliesdami brangiausius ir skaudžiausius likimo mums pateiktus momentus.
Tokios lengvai žavios kurortinės pažintys, nauji veidai, paįvairina gyvenimą, kartu lyg ir neįpareigoja ilgalaikei draugystei. Čia, kaip lėktuve ar traukinyje - kelionėje susipažinai, išsikalbėjai, išklausei intymiausias gyvenimo smulkmenas ir … išsiskyrei visam laikui, tik lengvai pamojavęs ranka… Gal dėl tokių pokalbių būtinybės ir sukurtas krikščionybėje išpažinties ritualas?
Taigi, naujoji mūsų pažįstama didžiąją dienos dalį praplepėdavo telefonu. Į pajūrį gal retai ir tenueidavo, nes ten mažai kur buvo geras telefono ryšys. Ilgai ji bardavosi su namie likusiu sutuoktiniu (gal dėl to mano vyras ją juokais praminė vuvuzela), o paskui, dar ilgiau, apie tai guosdavosi mamai… Kai lengvai papriekaištavau, kodėl skaudina ją, apipildama savo nesibaigiančiomis problemomis, nustebo: negi gali būti kitaip? Juk tai mama, pats brangiausias žmogus.
Tuomet aš pagalvojau apie savo mamą ir supratau, kad apie mano bėdas ji sužinotų, galbūt, viena iš paskutiniųjų… Bet, aš, turbūt, neteisi.

Rodyk draugams

Paprastai, “legantiškai”…

2010-05-19

Prieš porą savaitėlių netoli savo buvusių namų sutikau seniai matytą kaimyną. Kiek jį atsimenu, gyveno vienas. Visada gerai nusiteikęs; visada pakalbins, pagirs: “Jūs tokia “legantiška” mergaitė” - malonu ausiai, nors ir nujausdavau, kad visoms taip sako… Net pravardę slapta jam buvau prilipdžiusi “legantiškas”. Štai ir dabar, keliavo susikaupęs, iš lėto, pasiremdamas lazdele. Šnektelėjome.
- Kur susiruošėte, Jonai?
- Į didelę kelionę - iki garažo ( kokie 200 m) Nueisiu, pailsėsiu, paskui pamažėle grįšiu. Kai kas nors paklaus: “Kur buvai, Jonai?”, išdidžiai atsakysiu - “garaže”. Rytoj keliausiu iki parduotuvės.
- Tai gal ką Jums nupirkti? Gal ką padėti?
- Ne, turiu aš pats susitvarkyti. Kasdieną suplanuoju po žygį. - Jonas šypsosi, ir atrodo, kad onkologinė liga, keletas operacijų - tik pokštas.
- O kaip Jūsų senasis “golfiukas”? - pasmalsauju.
- Stovis geras. Vasaryje techninę apžiūrą “pravariau”. Kad taip mane kas “pravarytų”. Pragyvens jis mane… - Vėl šypsosi, sunkiai lipdamas laiptais.
Pasiūlau ranką. Iš pradžių lyg nesutinka, bet įsikimba, lyg šiaip, lyg koketuodamas, žaismingai:
- Tegul visi man dabar pavydi tokios “legantiškos” mergaitės, - vis pokštauja.

Atsisveikinome… Visą laiką, kaip užstrigusi plokštėlė, sukosi galvoje mūsų pokalbis. Vėl ir vėl stebino trapaus žmogaus vidinė jėga, optimizmas ir stiprybė. Kokie kartais niekingai menki mūsų rūpesčiai ir tariamos problemos…

Vakar sužinojau, kad mudu jau nebesusitiksime…

(p.s. čia pernykštės pienės, jų jau nebėra…, liko tik nuotraukoje.)

Rodyk draugams

“Nemušk žalčio - Saulė verks”

2010-05-07

Lietuviai turi nemažai mitų ir legendų apie žalčius.  Jie buvo laikomi antgamtinėmis būtybėmis, netgi dievybėmis. Nuo seno žaltys laikytas namų gerąja dvasia, laimingi tie namai, kuriuose nusprendžia įsikurti šie nenuodingi, geltonaausiai ropliai. Kai kas net laikė juos mirusių artimųjų vėlėmis. Dar buvo manoma, kad, užmušęs žaltį, prišauksi namams nelaimę…

Kai pirmą kartą pamačiau žaltį savo kieme, truputį išsigandau, nesupratau - driežas tai buvo ar gyvatė. Įsižiūrėjusi pamačiau ryškias dėmes galvos šonuose, supratau, kokį įnamį čia turime. Karštomis vasaros dienomis išlenda jis iš savo slėptuvių, apsidairo kieme ir nuvingiuoja daržovių lysvemis tik jam vienam žinomais keliais. Pažįstame  jį visi, net kaimynų vaikai žino, kad žaltys yra “gėris” - gaudyti, o, juo labiau, skriausti jo nevalia.

Mylime savo namus, sodiname gėles, pjauname veją, gražiname aplinką. Kaimynas statosi akmeninę tvorą, meistrai skaldo akmenis, dėlioja iš jų laiptus. Žinoma, ir mes suskubome juos aplankyti, pasigrožėti darbais. Čia meistras netruko pasigirti, kad neseniai šiame kieme matė juodą gyvatę: “Nesibaiminkite, sukapojau į gabalus, nebeįkąs”

Pasijutau, kaip  Eglė, žalčių karalienė…

Rodyk draugams

Išdaviau

2010-05-01

 Šiam “seneliui” daugiau kaip 18-ka metų.

Kažkada kaimynė Stefa piktai užsipuolė: “-Kam nuviliojote mano katiną? Nebepareina.”

Mandagiai bandžiau teisintis: “-Vis žuvies prižvejojame. Va, ir dabar turime, o jis taip mėgsta…”

“-Tai pašauk, pašauk, ir ateis.”"

Taip jau prabėgo septyneri metai, kai netikėtai įsitaisėme katiną, vardu Kubikas Stepanovičius, sutrumpintai - Kuba. Visi jį čia pažįsta, neskriaudžia, gerbia, kaip kokį nusipelniusį veteraną. Daug legendų - tikrų ar išgalvotų - apie jį sklando…

Kartą kaimynas Vytas  nusistebėjo: “-Iš kur čia toks nušiurėlis? Škac!”

“-Taigi čia Bernadetos Kubikas” - kažkas paaiškino.

“-Gražuus katinas…”

Tačiau likimas Kubikui susiklostė nepalankiai -  mūsų kieme atsirado šuniukas. Dabar, jau geras pusmetis, katinas mane ignoruoja ir nebeaplanko. Jau buvau įsitikinusi, kad pabaigė nabagėlis savo katiniškas dienas. Bet vakar vėl pamačiau - lėtai ir išdidžiai, taip, kaip jis vienas temoka, žingsniuojantį per pavasariu alsuojantį sodą. Neužsuko, įsižeidė, o aš taip pasiilgau…

Rodyk draugams