BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Kelionės’ kategorija

Pažadai ATFui, Tomas Zauka ir kt.

2015-01-18

Retai čia beužsuku. Net nebesijaučiu sava… Priežastys įvairios ir ne visada įdomios. Na, bet visiškai neužsidariau. Sukuosi savame nedideliame  rate, kaip soti voverė. Kartais patingėdama, kartais smarkiai įsibėgėdama. Draugus stebiu, jei ką ;)

Egzistuoju sau be didesnių tikslų, tik retsykiais su staigiomis smagiomis idėjomis. Tie patys artimieji, draugai, tos pačios panašios dienos, mėnesiai…
O šį laiškiuką brūkštelėti paskatino dar 14-ųjų pavasarį lyg ir duotas pažadas mūsų bičiuliui Atf apie paminklą lakūnui. Tik nežinau, ar Atf čia dar užsuks….

Taigi, “valydama” fotiką aptikau nuotraukas,  pernai vidurvasarį darytas. Truputį pasiguglinau ir sužinojau, kad tai paminklas nepelnytai užmirštam Tomui Zaukai (1899-1970). Gimė jis Rokiškio valsčiuje, kurį laiką gyveno ir palaidotas Kuršėnuose. Dirbo revizoriumi tarpukario Finansų ministerijoje, buvo Lietuvos aeroklubo Sportinės eskadrilės lakūnas. Buvo gana spalvinga asmenybė, neišvengė lagerių, KGB įskaitos. Ir dar, pasirodo, tai jo pastangomis Puntuko akmenyje atsirado ne vokiečių nacių ideologo, o Dariaus ir Girėno bareljefai. T. Zauka rūpinosi ir Dariaus ir Girėno palaikų išsaugojimu, jų deramu atminimu.

Daugiau galima paskaityti įdomiame Virginijos Skučaitės straipsnyje: http://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/legendiniu-lakunu-bareljefai-buvo-kalami-slapta-405610#ixzz3OyZJYC82

Rodyk draugams

Žali žmogeliukai man nebebaisūs

2014-07-07

Važiuojame sekmadienį link namų, dvidešimt pirma valanda. Jau nebetoli. Užsukame į pustuštę degalinę.
Ir čia nušvinta akys ir širdys: du jauni užpylėjai ir pusamžė valytoja, prisidėję ranką prie širdies, garsiai traukia: “…tegu Saulė Lietuvoj tamsumas prašalina…” Moters balsas gražus, stiprus, kaip kokia mama su vaikais ji didžiuojasi esanti lietuvė.
Kol susivokiu prisijungti, trijulė jau baigia, šypsosi, grįžta prie darbų. Aš susijaudinusi pasveikinu su šventėmis…
Viskas atrodo taip natūralu, paprasta, lyg kasdien dieną pradėtume ir baigtume himnu. Ir visai jiems nesvarbu, mato kas nors ar ne, ar filmuoja televizija, ar blykčioja kameros ir stebi rinkėjai. Tą minutę jie yra patys savimi…
Ramu ir man. Viskas švaru ir aišku.

Rodyk draugams

Šamanės dukra

2013-10-13

Man ir pačiai būtų keista, jei per tokį nuostabų mano mylimiausią rudenį kiurksočiau namie. Taigi, kai vyro sesė pavadino spanguoliauti, net apsidžiaugiau. Juolab, kad gavau kibirą aktinidijų. O su spanguolėmis jos - nuostabiausias ir sveikiausias skanėstas.
Štai aš ir pelkėje: spalvos, kvapai, voratinkliai ir iškilminga ramybė - relaksas superinis. Tokiam peizaže netikėtai ausį pasiekia švelnus dainavimas. Apstulbstu… Ogi prie manęs prisiartina senučiukė. Šneki tokia, energinga, net truputį ima erzinti - jau nusprendžiu tepti slides toliau nuo jos. Bet netikėtai sudomina moteriškutės pasakojimas.
Gimė ir užaugo Galina Rusijos šiaurėje, kur uogų ir kitokių miško gėrybių  - nors rieškutėmis semk. Todėl, nostalgijos gimtinei vejama, kiekvieną rudenį ji patraukia į mūsų miškus. Uogas parduoda ir nusiperka abonementą į “Impulsą” visai žiemai.
O kažkada, tolimoje jaunystėje, Galina įsimylėjo  kareivėlį iš Lietuvos. Tas, baigęs tarnybą, pasižadėjo sugrįžti ir pasiimti ją pas save. Laukė mergaitė, laukė žinios iš savo kareivėlio. Žiema praėjo, pavasaris įsibėgėjo… kaip nėr, taip nėr… Motina, matydama, kaip nyksta dukra tiesiog akyse, sukrapštė visas savo santaupas ir išleido mergužėlę į tolimąją Lietuvą. Taip per Rusiją, Estiją, Latviją, važiuota ir pėsčia, vargais negalais, naivioji keliautoja pasiekė Rygą. Už paskutinius pinigėlius nusipirko traukinio bilietą į Lietuvą - užteko tik iki Šiaulių…

Sėdi alkana ir nelaiminga ji geležinkelio stotyje, aplink zuja svetima  kalba šnekantys žmonės, niekam ji nerūpi. Jau akyse ašaros pasirodė… Pastebėjo ją tokią, bejėgę, uniformuota stoties darbuotoja, išklausė, nusistebėjo: kaip galima taip kvailai elgtis - ieškoti žmogaus, žinant tik šalies pavadinimą ir pavardę (kaip vėliau paaiškėjo, netikslią). Bet pagailo jai mergiotės, parsivedė į namus, pamaitino, apnakvino. O ryte abi nudrožė į tuometinį karinį komisariatą. Ir įvyko stebuklas - vakare Galina jau laikė glėbyje savo mylimąjį. Taip ir nebepaleido beveik trisdešimt metų, kol sunki liga juos išskyrė.

Dabar Galina viena Šiauliuose - vaikai ir suaugę anūkai užsienyje, giminės Rusijoje mirę. Bet linksma ji, laiminga, ir įsitikinusi, kad jos laimę išbūrė mama. Mat, ir močiutė, ir motina buvusios tikrų tikriausios  Rusijos šamanės.

Beje, kai Galia surado savo kareivėlį, gal po savaitės atsitokėjo ir nusprendė padėkoti tai moteriai iš stoties.  Tik nebeatsekė nei gatvės, nei namo, nei buto… Tada dienų dienas vis vaikščiojo po stotį, gal sutiks, gal pamatys ją, klausinėjo žmonių, bet niekada daugiau taip ir nebesutiko savo gelbėtojos.

…………………………………………………………………………………..

Vakar mane vėl išviliojo spanguoliauti - pati tiesiog veržte veržiausi į gamtą, nors, kai buvau prieš savaitę, prisiekinėjau, kad jau ilgam atsisveikinu su šiuo amatu…

Ir vėl miške išgirdau tą tylų niūniavimą… Prislinkusi, man į delną Galina įbruko popieriaus lapelį su užkalbėjimu:

- Tau užrašiau - nuo ligos, nelaimės ar bėdos apsaugos, ir visai nesvarbu, kad šaipaisi ir tuo nė trupučio netiki.

- Iš kur žinojote, kad susitiksime, juk net pati nebesitikėjau čia sugrįžti?

Moteriškė tik supratingai nusišypsojo, palingavo galvą ir nutolo per samanas, niūniuodama savo dainą…

Rodyk draugams

Toks griežtas laiškas

2012-11-18

Ką tik parvažiavome iš užmiesčio - kartą į savaitę keliaujame pas ūkininkus, nes esame naminio pieno ir varškės mėgėjai. Oras tikrai rudeniškas -  tamsu, nors į akį durk, rūkas, purškia lietus, o reti pakelės medžiai, netikėtai apšviesti mašinos žibintų, tiesia vaiduokliškas rankas, nelinkėdami nieko gero.

Taigi, kokie 5 km už miesto ribos,  prieš pat mašiną staiga išniro VAŽIUOJAMĄJA kelio dalimi ramiai slenkanti žmogysta.  Išdygo iš niekur - iš rūko, iš šešėlio, iš pragaro… Aš net šoktelėjau iš vietos, o vyras užgulė stabdžius ir garsinį signalą. Bobulytė,  šviesiai pilka striuke ir be menkiausio atšvaito, mikliai nuskuodė į kelkraštį.

Šokui atslūgus, pagaliau pasiekėme ūkininkus ir,  jau po keleto minučių, iš lėto važiavome namų link. Atsargiai žvalgėmės, kur toji, mus pašiurpinusi  kamikadzė.

Ir, ką sau manote? Ogi bobelė vėl išdygo - tipena sau važiuojamąja dalimi… Dabar vyras neištvėrė, iššoko iš automobilio, atskaitė jai naudingą nemokamą paskaitą apie saugų eismą (kitaip tariant - stipriai iškoneveikė). Sustojo dar vienas automobilis, kurio vairuotojas ir papasakojo, kad, vos ne kas vakarą ta pati besmegenė šitokiu būdu keliauja namo…

Taigi, mielieji, jei  kelyje, netoli Šiaulių, netikėtai pertrenkėte  blaivią, bet durną bobulę ir turite nemalonumų, kreipkitės - paliudysime, padėsime kuo galėsime.

Jeigu žmonės taip nemyli savęs, kodėl nepagalvoja apie kitus, kurie, galbūt, nenusiteikę jų traiškyti?

Rodyk draugams

Istorija, kuri gerai baigėsi

2011-10-16

Savaitgalis. Ir štai prasideda kapinių lankymo maratonas. Išsibarstę tie pažįstami, brangūs ir visai nematyti mirusieji po kelių rajonų kapinių kalnelius. Šį kartą aplankome seniai ir nelabai seniai mirusių vyro artimųjų pusę. Pakeliui užsukame pas giminaičius į kaimą, sočiai prisivaišiname, ir štai, kapinaitės. Stovime prie uošvių kapo, o vyro sesė, taip, lyg tarp kitko, porina man: “Anyta tave labai mylėjo, todėl mudvi su seserimi nusprendėme, kad šiame kape laidositės judu.”

Aha. Nusprendė. Vilkių taryba. Bet mano planai šiek tiek kitokie… nors sakoma: Mes planuojame, o Dievas savo sąskaitas suvedinėja (ar kažkaip panašiai).

Nejučia pažvelgiau į savo vyrą. Veidas papilkėjęs, ant nosies akiniai, ryškus viršsvoris, pats susigūžęs - gal nuo šalčio, gal nuo žinios… Hmm. Į veidrodį net bijau žvilgtelėti - aplinkiniai paminklai ir tujos jau  kontūrus prarado, senos ir nebešviesios tos mano akys… Netikėtai toje vietoje, kur būna širdis ar kepenys, kažkas lyg  reples įrėmė. Dėl aukštakulnių ir plonų kojinaičių jau nebejaučiu kojų pirštų (norėjau, mat, pasipuikuoti prieš gimines kaimiečius), krečia drebulys, silpna. O paširdžius jau rimtai maudžia. Nejau galas? Vėl įtartinai sukrebždėjo, sugurguliavo  viduriuose. Ai, bet čia juk tie kaimiški rauginti kopūstai. Reikia važiuoti, ir, kaip įmanoma, skubiau…

Rodyk draugams

Visuomeninio transporto ypatumai II

2011-05-13

Garbi ir didelė ponia, braukdama prakaitą, įpūškuoja į autobusą.  Jos maišelis, prikrautas gėrybių, išsipūtęs, kaip balionas ir visur kliūna. Atkakliai braunasi pro  jauną merginą, galop įstringa.

- Oi… - aikteli apstumdyta mergina.

- Panele, atsiprašau, atrodo, užkliudžiau. - Sudundena ponia.

- Nieko, nieko.

- Panele, atleisk, žinai, sena, nebevikri.

- Viskas gerai…

- Praėjimai siauri, o su taksi važinėti mums, pensininkams, per brangu.

- …

- Nepykite, kad kiek stumtelėjau.

- …

- Jau mano amžiuje kojos nebeklauso, tai ir atsirėmiau.

- …

- Dabar žmonės visi tokie nervingi, kad kas, tuoj susierzina.

- Ne…

- Aš sakau, na, nereikia kelti konflikto dėl niekų, visiems pasitaiko. Nu, bet ot, tokia jauna panelė, o tokia isterikė. Niekas mūsų pensininkų nemėgsta. O jaunimas - tai tuoj puola akis draskyti.

Pagaliau mano stotelė, lengviau atsipučiu, nes kartu išlipa ir toji vargšė, niekuo dėta mergina.  Tikiuosi, čia jai ir reikėjo… O lauke - nuostabiausias, gaiviausias, svaigiausias  pavasaris…

Rodyk draugams

Barzdonas

2011-04-30

Pavasarį atšyla oras, pavasarį gamta pasipuošia žiedais, paukščiai skuba suktis lizdus ir pasirūpinti palikuonimis. Pavasarį porelės tvirčiau susikimba už rankų, net mėrūnai ir princai užsimano tuoktis. Pakvimpa meile…  Man viskas jau praeity? Ar buvo? O, taip, buvo…

Ir kas gi dabar belieka? Ogi, patraukiu į gamtą. Pakeliui pasičiumpu porą gerų draugų, meškerę, keletą sumuštinių, termosą su kava ir… ką gi dar? Ai, dar savo sutuoktinį…

Pavasariais sraunioji Dubysa nuostabi. Turime tokią vietelę, nuo kurios paslaptingo grožio net galva svaigsta…

Nieko nelaukusi, mėgaudamasi besiskleidžiančių lapų žaluma ir pavasarinių gėlių aromatais, nusileidžiu nuo skardžio. Užmetu meškerę ir išsitraukiu keletą mažyčių nepažįstamų žuvelių.

- Ar visas jas suvalgysite? - atsisuku, išgirdusi keistą klausimą. Ogi šalia pyplys, šaunus šviesiaplaukis pūstažandis. Kiek nejauku, kad jis vienas vaikštinėja paupiu, juolab, kad netoliese jokios gyvenvietės lyg ir nepastebėjau. Susipažįstu su mažuoju Pijumi ir, netrukus, jau žinau šviežiausiais naujienas: apie dar keturis vyresnius jo brolius, mamą, vis ilgesniam laikui vykstančią uždarbiauti į užsienį, seną, bet gerą dviratuką, kuris jam atiteko penktojo gimtadienio proga. Apie bebrą, kurį jis matė štai prie ano skardžio dar šį rytą ir katiną Vasią, labai mėgstantį va tokias žuveles. Išskėčia abiejų rankų pirštus - tiek žuvelių reikės jo Vasiai pietums. Gerai, sutariame… tik pasirodo, skaičiuoti Pijus dar nemoka…

Bet mane jau kviečia  užkąsti, vyras moja ranka, užsilipęs ant bebro nugriaužto didžiulio gluosnio kamieno.

- Jau eik, tavo TĖTIS kviečia, - pritaria ir mano mažasis naujas draugas atsisveikindamas.

Vėliau visą dieną šaipausi ir vadinu vyrą tėčiu. Ir, žinote, ką? Dabar mano vyrą draugai ir giminės ne iš karto atpažįsta - jis netikėtai švariai nusiskuto daugiau kaip dešimt metų nešiotą barzdą. Visi stebisi tokiu akiplėšišku jo poelgiu ir sako, kad labai atjaunėjo… :D

Rodyk draugams

Tegul atleidžia man poetas…

2011-03-18

Paprasčiausiai, pasiilgau dviračio,

Apvalių jo ratų, ratlankių lenktų.

Ir todėl skubu  jį išsitraukt iš rūsio,

Takeliu pralėkt smagiai, su vėjeliu.

Ir nebaisios kliūtys, nei duobėtas kelias

Net nustebusių praeivių rūškani veidai.

Nors jau skauda raumenis ir sąnarius man gelia

Dviratis ir duobės - tai pavasario šaukliai.

Varnų būrį nubaidau aš tyčia,

Mosteliu kaimynui, spoksančiam kieme.

Man į veidą saulė šviečia, spindi ryškiai,

Vos-ne-vos prasilenkiu su juoda kate…

Prie sėdynės meiliai prisispaudžiu,

Ir minu, minu, išraudusi… skrendu…

Tik kodėl alkūnę, o ir kelį maudžia?

Taip neelegantiškai šlapiam griovy guliu…

Rodyk draugams

Meeting’as

2011-02-12

Kai lietuviška žiema, su visais savo orų permainų ir krizės padariniais įspraudžia į kampą, kai kas sprunka iš Lietuvėlės. Bet, pagaliau, vis tiek sugrįžta į Tėvų ir Marijos žemę, išsiilgę juodos duonos, varškės sūrių ir raugintų kopūstų. Čia viskas sava ir paprasta, čia nuostabus pajūris, tyri upeliai ir ežerai, o žydraakės geltonkasės išdidžiai šneka ir dainuoja gražiausia pasaulyje kalba.

Ir aš džiaugsmingai sulaukiau Šiauliuose be galo seniai regėtos draugės, nors ir su amerikonišku akcentu, bet pasiilgusios ir skubančios pasidalinti dar šviežutėliais įspūdžiais.

- Aa, nekantrauju, kaip man reikia pasikalbėti tau apie Californią ir Los Angeles, Malibu ir Santa Monicą, ir  dar - Las Vegasą. Vis dar jaučiuosi nerealiai, lyg dar ne namie, transo būsenoje, exactly. Turime padaryti susitikimą, reikia pagaliau kaip nors man ant lietuviškos šaltos žemės nusileisti.

- Tai gal susibėgam  pc Brukline, Brodvėjaus Picoje, žinai, ten, šalia BauhoF, - pasiūlau, raitydama liežuvį nuo įmantrių pavadinimų.

Ir staiga, abi sekundei nutylame… Na, ir kam gi jai reikėjo belstis už jūrų marių, kai čia, Lietuvoje, tiek daug visko turime - ir Niujorką, ir Manheteną, ir Babiloną, ir net kelis nuosavus Akropolius?

Rodyk draugams

Vertybės nenyksta, o tik slepiasi - ieškok jų

2011-01-24

Vėl mąstau apie kaimą ir prisimenu, kaip dar sovietiniais laikais mus mokė: kaimą priartinus prie miesto (ar tai miestą prie kaimo) sukursime komunizmą. Nežinau, kaip su tuo reikalu šiuolaikiniame kapitalizme, bet mano kaimietė pusseserė, čia ją pavadinsiu Maryte, sumąstė sutelkti brangiausius gimines, ir savo jubiliejų atšvęsti miesto kavinėje. Ir kurgi sveika logika, kai nuosavuose tvartuose trypčioja sultinga mėsytė, gūžtose ridinėjasi kiaušiniai, o aruodai lūžta nuo daržovių? Gal jai taip atrodė iškilmingiau,  o gal reikėjo šiek tiek atitrūkti nuo kasdienybės ir, nors vienam vakarui, pabėgti iš namų. Bet, man atrodo, kad norėjo pasipuikuoti prieš miestiečius gimines: va, ir mes, ūkininkai po kavines nardom kaip po savo nuosavas daržines. Tik, aišku, jau šventės metu, po dešimtos valandos  vakaro (kai visas linksmumas įsisiūbavo), Marytė ėmė žiovauti, raustis po rankinuką, žvilgčioti į laikrodį… Anksti ūkininkai įpratę keltis, o namie jau būtų nebe pirmą sapną apie savo meiliuosius didžiaakius veršelius sapnavę…

Bet norėjau papasakoti ne tik apie tai. Kai nuvykome į kaimą, kad jubiliatės šeimyną miestan tvarkingai nugabentume, Marytė ilgai krapštėsi, akivaizdžiai neskubėjo, vis žvilgčiojo pro langą, tarsi laukdama kokio ypatingo svečio. Pagaliau laiminga atsiduso ir pakvietė mane arčiau.  Žiūriu, lyg ir nieko ypatingo - laukas, keli susitraukę sušalę  krūmokšniai, krūva apsnigusių eglišakių styro. Ir, matau, ateina - vienas, du trys.. devyni kamuoliukai- paukščiukai šniru - šniru - šniru, atkeliauja  tokios vištelės kurapkėlės… Iš kart sukrinta lesti iš joms jau paruošto indo. Paskui laimingos pasirąžo, pasistaipo, pasikedena lyg padėkodamos, papozuoja mums, sužavėtiems reginio ir vėl draugišku būreliu ištipena, išrieda savais keliais. (Gaila, neturėjau fotiko.)

- Šiandien kiek vėluoja, bet sulaukiau. Dabar galime važiuoti miestan, - šypsosi laiminga Marytė.

(Nuotrauka pavogta, bet labai patiko)

Rodyk draugams