BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘knyga’ kategorija

A. Baricco “Misteris Gvynas” - skaitymo malonumas

2014-07-16

Perskaičiau gal per porą pusdienų, tokia nestorulė knygelė pasitaikė. O tada išėjau pasivaikščioti su šunimi, nes staiga užsinorėjo pabūti vienai ir viską persverti.
Keliavome ne išdailintais takeliais link ežero, kur žiemą vasarą netrūksta žmonijos, o tolyn už miesto, į pievas, kur, beje irgi prasidėjo individualios statybos. Smarkiai plečiasi mūsų rajonas, greit nebeturėsime to gabalėlio laukinių netvarkingų krūmynų. Na, o ten mudu susitikdavome ne tik gervių, stirnų, vilką, bet ir vieną keistą žmogėną - atsiskyrėlį, susirentusį gal metro aukščio palapinę iš šakų ir žolių ir pragyvenusį taip visą vasarą.
Atitrūkusi nuo realybės, viena įsiliejusi į fantastišką gelstančių smilgų ir kvapnių viržynų peizažą, net pamiršau šunį, taigi, net krūptelėjau, kai jis klausiamai, šlapia nosimi ėmė man baksnoti koją. Kartais vienatvė (su šunimi:) yra toks gėris, geriausias vaistas nuo tempo, nuovargio, pykčio ir neišvengiamų nesusipratimų…
Bet, apie knygą. Knygos “Misteris Gvynas” herojus, žymus rašytojas spaudoje paskelbia 52 dalykus, kurių niekada nebedarys. Vienas iš jų - niekada neberašyti romanų. Jis ilgai neištveria nerašęs, blaškosi, nes nerašyti negali… Tada užklysta į paveikslų galeriją ir netikėtai supranta, kad nuo šiol rašys… portretus.
Alessandro Baricco “Misteris Gvynas” pasiėmiau iš bibliotekos, bet tai knyga, viena iš nedaugelio, kurią galėčiau turėti ir namie.
“Kas derina pianinus, nemėgsta jų išderinti”
“Be baimės nepadarysi nieko gero”
“Mirtis - pats tinkamiausias senėjimo būdas”
“Ji ėmė tikėti, kad ne viskas turi vienodą reikšmę ir kad kas nors kažkur protokoluoja kiekvieną mūsų poelgį ir vieną dieną, žiūrėk, ims ir pateiks sąskaitą”
“…jiedu ne iš kart prisiminė, kad, mirus žmogui, kitiems priklauso gyventi ir už jį, nes nieko kita tinkamesnio nėra.”

Viskas knygoje taip sujaukta, netikėta, bet nenuobodu, net poetiška. Autorius, man jis genialus, parašė dar dešimt knygų, reikės būtinai susirasti.

Rodyk draugams

A. Čekuolis “Staigmenos ir kiti žinomi dalykai”. Tai jau tikrai.

2013-02-02

- Gal matei, kur savo Čekuolį pasidėjau? - blaškosi vyras po trobą, knygos ieško. Greitai susigrūdu už žandų pusę obuolio, vartau akis, kratau ir linkčioju galvą. Meluoti negražu, o teisybė akis bado - rankinės pavidale, kurioje ta knyga saugiai pasislėpusi. Ir ne vien dėl to, kad vyrui mano tašė tabu. A. Čekuolio “Staigmenos ir kiti žinomi dalykai” puikiai ten telpa, nes perpus mažesnė už lygiagrečiai skaitomą U. Eco “Baudoliną”. Šią knygą patogu atradus laiko bet kur išsitraukti, nes susideda iš daugybės tarpusavyje nesusijusių čekuoliškai šmaikščių ir informatyvių straipsnių, lengvu stiliuku pateiktų skaitytojui. Ir, nors ne su viskuo 100% sutinku, bet prarijau žaibiškai. Ir dar  noriu.

Dabar knyga “atsirado”, galės ir vyrelis paskaitinėti. Pasakiau tiesiai šviesiai, kur ji buvo nulindusi.

Ir dar, apie melą. Mano vyras NIEKADA nemeluoja, nė nemoka. Dėl to net biški jis man patinka. O, kadangi  ilgai kartu gyvendami žmogėnai supanašėja, šiokią tokią teigaimą įtaką sau ir aš jaučiu… Gal dėl to tik dar labiau pastebiu aplink tiek daug melo…

Beje, sykį per vakarėlį kažkas bendrame šurmulyje lengvai pajuokavo, kad aš va, meluoju. Tai maniškis ramiai pareiškė, kad kas jau kas, o Bernadeta nemelagė. Tokia pagirta tarp moterų pasijaučiau.

Rodyk draugams

Apie sekmadienį, pavėluotai

2011-01-18

Būna, visą dieną svajoju, kad štai va, prisėsiu prie blog’o… O pagaliau atsisėdusi pajuntu, kad rūpesčiai ir nereikalingos mintys nustumia į šoną tai, kuo ruošiausi pasidalinti virtualioje erdvėje. Todėl ir įrašas gavosi ne toks, kokį buvo išjudinę šviežūs įspūdžiai ir jausmai.

Taigi, nešaltą, bet nemaloniai žvarbų praėjusio sekmadienio rytmetį, kada normalūs  žmonės dar tebesivarto šiltuose pataluose, žingsniavau beveik tuščiu bulvaru-brodvėjumi. Turėjau dar visą pusvalandį iki susitikimo, todėl slinkau iš lėto, paskendusi savo mintyse, beveik nesutikdama nei vieno praeivio.

Tą moteriškę, jau pensijinio amžiaus, pamačiau iš tolo, ir, kaip dažnai būna, nuspėjau jos kėslus. :”Panele, duokit trisdešimt centų, panele…”  Beprasmis žvilgsnis, neramios akys smulkiame, mėlstelėjusiame nuo šalčio (ar nuo …?)  veidelyje. Kaip ir dauguma orių, dorų, tvarkingų ir savo teisumu įsitikinusių piliečių, pragūrinau net nepažvelgdama į prašytoją - taip, kaip pro apsnigtą suoliuką ar juodas šakas į dangų ištiesusį medį…

Staiga, po kokių šimto metrų, sustojau, nusviedžiau pusnin tą bjaurią abejingumo kaukę, skubiai sugrįžau ir, be žodžių, įbrukau jai į delną pinigėlį. “Grįžote… ačiū.”

Ir, nutoldama nuo mano silpnumą ir susiblaškymą pasisavinusios vietos, pajutau begalinę pilnatvę, džiaugsmą ir suvokimą, kad dieną pradėjau nuostabiai. O kartu išlindo ir pojūtis, kad ne elgetautojai gerą padariau, o sau. Tai save išlaisvinau iš būsimo įkyraus, kiaurą dieną pasiruošusio persekioti kaltės jausmo.

Paskui dar stabtelėjau prie gatvės pardavėjos stalelio. Nuo neatmenamų laikų, žiemą ir vasarą, ji čia, gatvėje, pardavinėja senas knygas - pilna begalinio optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo, noriai su visais bendraujanti ir visai nesupykstanti, kad nieko nenuperku, o tik apžiūriu jos turtą ir išklausau tokį paprastą pasakojimą apie tobulą kasdienybę. Argi ne puikus amatas - nesvarbu, kad sekmadienis, neįdomu,  kokie laikai - sovietiniai ar dabartiniai kriziniai, stovi sau moteriškė ir, su šypsena, pardavinėja knygas.

Nuotrauka dar iš vasaros kelionių:)

Rodyk draugams

“Tylioji mergaitė”

2010-09-03

Paskatinta nuoširdžiosios VenusOfAir (ačiū tau:), leidausi į Peter Hoeg “Panelės Smilos sniego jausmas” paieškas. Nesėkmingai. Bet gavau to paties autoriaus kitą knygą, mistinį detektyvą “Tylioji mergaitė”. Po poros savaičių turiu grąžinti, tačiau tai įvyks kur kas greičiau. Teatleidžia man supratingi namiškiai ir įnamiai, dulkės po lova ir neiškepti kotletai… Skaitau ir klausausi šios garsų ir muzikos knygos. Ir jau truputį pradedu girdėti. Bet ne taip, kaip pagrindinis herojus Kasparas - žymiausias Europos klounas, turintis unikalią klausą: galintis nustatyti, kur jo pašnekovas telefonu, girdėti jo muzikinę tonaciją, būdingą kiekvienam jo sutiktam žmogui ir netgi konkrečiai vietai. Ciniškas ir sarkastiškas.

Tai išminties, gyvenimo prasmės bei dvasingumo paieška per muziką ir mistiką, šaltą sarkazmą ir … meilę:

Kasparas žavėjosi turčių gebėjimu suuosti vienas kitą. Tarsi ‘Romeo ir Džiuljetoje’. Net it užvaldžius karščiausiai aistrai ir meilei iš pirmo žvilgsnio, kažkur dešiniojo smegenų pusrutulio viršutiniame kamputyje visada paliekama vietos banko sąskaitos išrašo duomenims.

Apie šeimą:

Šeimą Kasparas vertino kitaip nei visi žmonės, klausydamasis šeimų jis girdėjo harmoningą intensyvią melodiją, kuri, kaip ir ‘Goldbergo variacijos’, toli gražu nebuvo migdanti. Tikrasis šeimos pranašumas buvo ne saugumo jausmas, ne monotonija, ne tikrumas dėl ateities. Tikrasis pranašumas buvo galimybė kartais ištrinti fronto linijas, nusiimti kaukes, pamiršti išlygas, padėti į šalį ausų kištukus ir stojusioje tyloje išgirsti vieniems kitus tokius, kokie iš tiesų esame.

Apie Dievą (Kasparo pokalbis su vienuole):

- Ar kada nors bandėte melstis?

- Didžiąją gyvenimo dalį veikiau reikalavau.

- Būtent todėl ir nepažengėte į priekį.

Iš pykčio jam užėmė kvapą…

- Kam turėčiau melstis, - paklausė jis, - kas sako, kad ten ko nors esama, kas paliudys, kad visata nėra tik viena didelė lyra?

- Galbūt ir nereikia melstis kažkam. Dykumų motinos, pirmųjų amžių atsiskyrėlės, teigė, kad Dievas neturi formos, spalvos ar turinio. Galbūt malda - tai ne meldimasis kažkam, o būdas sąmoningai pasiduoti. Galbūt kaip tik šito jums ir reikia: pasiduoti nepralaimint. Maldos tekstas iš esmės gali būti bet koks, svarbu, kad jis suvirpintų širdį. Pavyzdžiui, tai galėtų būti ištrauka iš Bacho kantatų.

http://www.youtube.com/watch?v=dZn_VBgkPNY&feature=related

Rodyk draugams

“Kabulo knygininkas” Asne Seierstad

2010-03-10

Paskutiniu metu taip įsisukau į skandinavų romanus, kad, atrodo, nieko kito geriau neberasiu. Bet dabar jau numačiau savo laisvą minutę skirti kiek kitokiems kūriniams. Pasiilgau daugiau poezijos, gal čia kaltas pavasaris…

Taigi, vėl skandinavė… Norvegų žurnalistė ir rašytoja, dirbusi Afganistane, dalijasi įspūdžiais iš gyvenimo Kabulo knygynų savininko šeimoje.

“Aš buvau viešnia, bet greitai tapau sava. Manimi fantastiškai rūpinosi, šeima buvo dosni ir atvira. Mes patyrėme daug linksmų akimirkų, tačiau vargu, ar kada esu tiek pykusi ant ko nors, kaip gyvendama Chanų šeimoje, vargu ar esu tiek daug ginčijusis su kuo nors, kaip būdama ten. Aš niekad nesu taip norėjusi kam nors trenkti, kaip bendraudama su tenykščiais

Aš buvau vertinama kaip belytis padaras. Kaip vakarietė moteris, galėjau būti tiek su moterimis, tiek su vyrais. Jei būčiau buvus vyras, niekada nebūčiau galėjus gyventi šeimoje taip, kaip gyvenau, nebūčiau galėjus taip artimai bendrauti su Sultano moterimis ir išvengti apkalbų. Kartu niekas man nekliudė būti moterimi, tiksliau belyte būtybe vyrų pasaulyje”

Knyga parašyta novelės forma, tačiau laikantis žurnalistinio objektyvumo, joje esama ir lyrinių nukrypimų, ir ironijos. Tai ir vėl, knyga apie moterų beteisiškumą, jų mažas gudrybes ir intrigas, gyvenant  “valdovų” vyrų pasaulyje (žvelgiant iš europietės pozicijos?). Tai šimtametės tradicijos, todėl kartais susidaro įspūdis, kad daugeliui iš jų toks gyvenimas netgi priimtinas.

Gera knyga; iš tokių, kurias skaitydamas nusimini, kad jau atvertei paskutinį  puslapį.

Rodyk draugams

Gabriele Morsch “Mano vaikai norėjo gyventi”

2010-03-02

Autentiškas pasakojimas moters, kurios romantiškai prasidėjusios meilės tragedija prieš dešimtmetį sukrėtė Vokietijos gyventojus, paskatina susimąstyti apie tai, kas sieja ir kas skiria žmones. Arabas vyras nužudo savo tris vaikus ir nusišauna pats. Įtaigiai pasakojama istorija prisodrinta informacijos apie mums mažiau pažįstamą egzotišką tikrovę - islamą, arabų kalbą, tradicijas ir papročius - visa, ką šio pasakojimo autorė pamatė savo akimis.

Dienoraščio pobūdžio sukrečiantis 176 puslapių kūrinys, kurį būtina perskaityti moterims, auginančioms dukras ar mąstančioms apie rimtus santykius su skirtingų tautybių, papročių ir religinių įsitikinimų vyrais (ypač musulmonais).

Yra susidaręs keistas požiūris, kad meilė trunka tris metus. Manau, kad panašiai tiek trunka tik aistra, kai jausmai lenkia protą. O mylėti ir vienas prie kito prisitaikyti  mokomės nuolat, visą gyvenimą. Tačiau ar įmanoma suprasti vienas kitą, jei esi absoliučiai kitaip auklėtas, visuomenės ir tavo paties požiūris į šeimą, buitį, vaikų auklėjimą, moters padėtį visuomenėje ir kitus reikšmingus dalykus visiškai skiriasi. Nereikia savęs apgaudinėti, niekas nepasikeis, tik apsunkins padėtį. Tokie ryšiai pasmerkti neišvengiamai žlugti,  jų ateitis dažnai nuspėjama…

Rodyk draugams

Kerstin Thorvall “Jaunystės atabradai”

2010-02-07

Kažkada dovanų gavau dvi šios švedų rašytojos trilogijos knygas. Pradžioje nustebau ir nusiminiau, kai padvelkė saldžiu meilės romanu, taip nebūdingu skandinavų rašytojams. Bet tai tik trumpa apgaulė, sustiprinusi toliau sekusį įspūdį. Atrodo, nuosekliai išdėstyta moters ir jos dukters gyvenimo istorija turėtų būti nuobodi, bet susiskaitė per porą dienų, ir jau nekantriai čiupsiu antrąją knygą “Nerimo šešėlyje”.  Ir dar žinau, kad paskui ieškosiu trečiosios.

Balta žiema už lango, šiltas savaitgalis jaukiuose namuose su gera knyga… kas gali būti geriau? Pati sau pavydžiu…

Rodyk draugams

Dan Brown “Da Vinčio kodas”

2010-01-29

“Priimdamas iš Vatikano šimtais plaukiančias sumas, Da Vinčis tapydavo krikščioniškus paveikslus ne mėgindamas išreikšti savo paties krikščioniškus įsitikinimus, o skatinamas komercinių tikslų… Daugelyje paveikslų krikščioniška tematika jis paslėpdavo simbolių, kurie su krikščionybe neturėdavo nieko bendra; tai tarsi savotiška duoklė jo paties įsitikinimams ir akibrokštas Bažnyčiai”

Atvirai sakant, kadangi filmo nemačiau, iš knygos tikėjausi  žymiai daugiau. Lengvas romanas su  vienas kitą lenkiančiais nuotykiais ir netikėtais sąmokslais, feministinėmis teorijomis. Greitas tempas ir  paslaptingi kodai - intelektualus detektyvas. Paauglystėje ir jaunystėje būtų be galo patikę.  O dabar naudingas buvo tuo, kad privertė įlįsti į Vikipediją ir panaršyti po Da Vinčio darbus  ir biografiją.

Rodyk draugams

“Post scriptum” - Galinos laimės receptas

2010-01-09

Regiu savo brandų gyvenimo laikotarpį ir nepaprastai laimingo šeimyninio gyvenimo metus. Tas ilgas ilgas gyvenimo tarpas buvo be nuoskaudų, be ašarų, be konfliktų.

Aš visada buvau laiminga, energinga ir nepasiduodanti negandoms. Būkite visi tokie laimingi, kokia buvau aš. Buvau? Ne Ir esu laiminga, nes taip, matyt, man lemta.

Tik dabar pajutau, kad esu stipri, ir dėl to savimi didžiuojuosi. Negalima prarasti energijos, leisti sau pradėti aimanuoti ir, kaip dabar madinga, nugrimzti į depresiją” - Galina Dauguvietytė

Atvirai sakant, skaičiau, nes tarp eilučių tikėjausi surasti Jos laimės paslaptį, o tiksliau Artistės silpnąsias  puses, tai, ką giliau turime kiekvienas - vienatvės skausmą, kartkartėmis išlendančią neapykantą sau ir aplinkai, padejavimus ir pakeiksnojimus. žinojau, kad aktoriai  puikiai moka tai paslėpti, bet, visdėlto…?

 Perskaičiau per tris vakarus, kartais balsu, atitraukdama  namiškius nuo jų užsiėmimų ir įveldama į diskusijas. Ir staiga supratau tai, ką jau seniai turėjau žinoti - kokia aš laiminga. Laimė, ne tik tas euforinis ore sklandantis  jausmas. Tai visa, kas aplink mane, mano artimieji ir net tie, kurių nepažįstu…, mano džiaugsmai ir  nesėkmės (jei jų nebūtų, nežinočiau, kad gali būti ir kitaip), mano skausmai ir liūdesys, šypsenos ir galimybė paguosti draugą, ištiesti jam ranką sunkiu metu ir žinoti, kad jis pasielgs taip pat. Ir, kad negandos kažkada baigiasi…, o džiaugsmą reikia išmokti pamatyti, tegul ir smulkmenose. Būkime laimingi, kad ir kaip banaliai tai nuskambėjo.

Ačiū Tau, Galina.

Rodyk draugams

Sally Beauman “Likimas”

2010-01-05

Jis žinojo ir kitų būdų skausmui numalšinti. Padėdavo muzika. Greitis, nes jis vairuodamas mėgo greitai važiuoti. Alkoholis, kartais. Darbas, dažniausiai. Bet nė viena iš jų nebuvo tokia greita ir patikima kaip seksas; seksas trumpam jį išvaduodavo - iki kito karto, kol skausmas persmelgdavo vėl.

Tai 860 puslapių apie meilę, aistrą, brangakmenius, prabangą ir likimus. Jis - turtingas, ji -kilusi iš skurdžios šeimos; atsitiktinai susitinka ir “atpažįsta” vienas kitą. Bet laimė labai trapi… Daug erotinių scenų, rafinuotos prabangos elementų. Kyga šiek tiek ištęsta, nors du trečdaliai skaitosi smagiai, paskui pabosta, atrodytų lyg ir nuspėjama baigtis. Antrą kartą neskaityčiau, bet nesigailiu, nors iš šios autorės tikėjausi daugiau. “Meilės peizažai” žymiai labiau patiko.

Rodyk draugams