BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘stebėtoja’ kategorija

Pažadai ATFui, Tomas Zauka ir kt.

2015-01-18

Retai čia beužsuku. Net nebesijaučiu sava… Priežastys įvairios ir ne visada įdomios. Na, bet visiškai neužsidariau. Sukuosi savame nedideliame  rate, kaip soti voverė. Kartais patingėdama, kartais smarkiai įsibėgėdama. Draugus stebiu, jei ką ;)

Egzistuoju sau be didesnių tikslų, tik retsykiais su staigiomis smagiomis idėjomis. Tie patys artimieji, draugai, tos pačios panašios dienos, mėnesiai…
O šį laiškiuką brūkštelėti paskatino dar 14-ųjų pavasarį lyg ir duotas pažadas mūsų bičiuliui Atf apie paminklą lakūnui. Tik nežinau, ar Atf čia dar užsuks….

Taigi, “valydama” fotiką aptikau nuotraukas,  pernai vidurvasarį darytas. Truputį pasiguglinau ir sužinojau, kad tai paminklas nepelnytai užmirštam Tomui Zaukai (1899-1970). Gimė jis Rokiškio valsčiuje, kurį laiką gyveno ir palaidotas Kuršėnuose. Dirbo revizoriumi tarpukario Finansų ministerijoje, buvo Lietuvos aeroklubo Sportinės eskadrilės lakūnas. Buvo gana spalvinga asmenybė, neišvengė lagerių, KGB įskaitos. Ir dar, pasirodo, tai jo pastangomis Puntuko akmenyje atsirado ne vokiečių nacių ideologo, o Dariaus ir Girėno bareljefai. T. Zauka rūpinosi ir Dariaus ir Girėno palaikų išsaugojimu, jų deramu atminimu.

Daugiau galima paskaityti įdomiame Virginijos Skučaitės straipsnyje: http://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/legendiniu-lakunu-bareljefai-buvo-kalami-slapta-405610#ixzz3OyZJYC82

Rodyk draugams

Šamanės dukra

2013-10-13

Man ir pačiai būtų keista, jei per tokį nuostabų mano mylimiausią rudenį kiurksočiau namie. Taigi, kai vyro sesė pavadino spanguoliauti, net apsidžiaugiau. Juolab, kad gavau kibirą aktinidijų. O su spanguolėmis jos - nuostabiausias ir sveikiausias skanėstas.
Štai aš ir pelkėje: spalvos, kvapai, voratinkliai ir iškilminga ramybė - relaksas superinis. Tokiam peizaže netikėtai ausį pasiekia švelnus dainavimas. Apstulbstu… Ogi prie manęs prisiartina senučiukė. Šneki tokia, energinga, net truputį ima erzinti - jau nusprendžiu tepti slides toliau nuo jos. Bet netikėtai sudomina moteriškutės pasakojimas.
Gimė ir užaugo Galina Rusijos šiaurėje, kur uogų ir kitokių miško gėrybių  - nors rieškutėmis semk. Todėl, nostalgijos gimtinei vejama, kiekvieną rudenį ji patraukia į mūsų miškus. Uogas parduoda ir nusiperka abonementą į “Impulsą” visai žiemai.
O kažkada, tolimoje jaunystėje, Galina įsimylėjo  kareivėlį iš Lietuvos. Tas, baigęs tarnybą, pasižadėjo sugrįžti ir pasiimti ją pas save. Laukė mergaitė, laukė žinios iš savo kareivėlio. Žiema praėjo, pavasaris įsibėgėjo… kaip nėr, taip nėr… Motina, matydama, kaip nyksta dukra tiesiog akyse, sukrapštė visas savo santaupas ir išleido mergužėlę į tolimąją Lietuvą. Taip per Rusiją, Estiją, Latviją, važiuota ir pėsčia, vargais negalais, naivioji keliautoja pasiekė Rygą. Už paskutinius pinigėlius nusipirko traukinio bilietą į Lietuvą - užteko tik iki Šiaulių…

Sėdi alkana ir nelaiminga ji geležinkelio stotyje, aplink zuja svetima  kalba šnekantys žmonės, niekam ji nerūpi. Jau akyse ašaros pasirodė… Pastebėjo ją tokią, bejėgę, uniformuota stoties darbuotoja, išklausė, nusistebėjo: kaip galima taip kvailai elgtis - ieškoti žmogaus, žinant tik šalies pavadinimą ir pavardę (kaip vėliau paaiškėjo, netikslią). Bet pagailo jai mergiotės, parsivedė į namus, pamaitino, apnakvino. O ryte abi nudrožė į tuometinį karinį komisariatą. Ir įvyko stebuklas - vakare Galina jau laikė glėbyje savo mylimąjį. Taip ir nebepaleido beveik trisdešimt metų, kol sunki liga juos išskyrė.

Dabar Galina viena Šiauliuose - vaikai ir suaugę anūkai užsienyje, giminės Rusijoje mirę. Bet linksma ji, laiminga, ir įsitikinusi, kad jos laimę išbūrė mama. Mat, ir močiutė, ir motina buvusios tikrų tikriausios  Rusijos šamanės.

Beje, kai Galia surado savo kareivėlį, gal po savaitės atsitokėjo ir nusprendė padėkoti tai moteriai iš stoties.  Tik nebeatsekė nei gatvės, nei namo, nei buto… Tada dienų dienas vis vaikščiojo po stotį, gal sutiks, gal pamatys ją, klausinėjo žmonių, bet niekada daugiau taip ir nebesutiko savo gelbėtojos.

…………………………………………………………………………………..

Vakar mane vėl išviliojo spanguoliauti - pati tiesiog veržte veržiausi į gamtą, nors, kai buvau prieš savaitę, prisiekinėjau, kad jau ilgam atsisveikinu su šiuo amatu…

Ir vėl miške išgirdau tą tylų niūniavimą… Prislinkusi, man į delną Galina įbruko popieriaus lapelį su užkalbėjimu:

- Tau užrašiau - nuo ligos, nelaimės ar bėdos apsaugos, ir visai nesvarbu, kad šaipaisi ir tuo nė trupučio netiki.

- Iš kur žinojote, kad susitiksime, juk net pati nebesitikėjau čia sugrįžti?

Moteriškė tik supratingai nusišypsojo, palingavo galvą ir nutolo per samanas, niūniuodama savo dainą…

Rodyk draugams

Vilkas pilkas nebaisus

2012-06-22

Vasara su visu savo žalumu jau įsibėgėja, o man - kūrybinis atostoginis štilis… Savo tingiame sąstingyje tik perskaitau draugų įrašus… O man depresucha...  Ir netikėtai pajuntu, kaip visų pasiilgau…Gaunu jūsų laiškus, žinutes ir jaučiuosi prasikaltusi…

Vis, jau kelintą kartą, sėdu rašyti ir… mintys vėl nukrypsta ne ten. Bet netrukus sugrįšiu. O dabar - braidau po šaltą lietuvišką jūrą arba abidvi jau prinokusių braškių lysves, risnodama šalia, padedu Barsui numesti per žiemą priaugintą antsvorį, tripinėju basa po žalią žolę, leisdama pėdoms iki žiemos prisiminimų pasisotinti minkšta gaivuma, klausausi paukščių ir varlių kalbos, daug skaitau.

O anądien mačiau vilką.

Vyras grįžo vėlai. Pavargęs po darbų. Žiūriu, čiupinėja šuns pavadėlį: “Eisiu, pavedžiosiu Barsą, prašosi, rankas bučiuoja…”

Kažkaip susigėdau, kad pamiršau savo  keturkojį, čiupau pavadėlį ir -  į pievas, į krūmynus. Tolokai nuklydome, tikri drąsuoliai, nes jau ir temti pradėjo. Pasukome link namų. Tik šuo kažko keistai įsitempė, suurzgė. Matau ir savo akimis netikiu - už kokių 30 metrų skersai keliuko neskubėdamas binzena pilkas vilkas, perkoręs, uodegą pabrukęs.  Net dabar, prisiminus, širdis susidaužė… Greitai, vienas kitą pralenkdami,  skuodėme namo.

Gal ir ne vilkas ten buvo, juk, visgi, miesto pakraštys… Bet ir ne kiškis, tai jau tikrai.

Et, kaip nugalėti visus  tuos realius ir įsivaizduojamus pilkus vilkus?…

Rodyk draugams

Apie filmą “Sibiras. Monamour”

2012-04-23

Nesustabdomai lekiant metams, vis dažniau sugrįžta keistoki prisiminimai. Turbūt, nebetolimoje ateityje, vien jais ir begyvensiu…

Taigi,  paauglystėje teko lankytis provoslaviškų šventųjų  ikonų muziejuje, jau nepamenu, kažkur Rusijoje, tarp Pskovo ir Peterburgo. Daugybė nutapytų rusiškų šventųjų, iš visų kampų įsmeigusių į mane savo dideles plačias akis paliko tokį įspūdį, kad ir dabar šiurpuliukai per kūną perbėga. Ir, nors tada labiau  rūpėjo bernai ir kitokie įdomūs dalykėliai, ta ekskursija taip įsirėžė atmintin, kad ir  po daugelio  metų patirta energetika, slogūs ir skvarbūs žvilgsniai iš tamsių paveikslų, jaudina ir sugrįžta gan ryškiais vaizdais.

Ypač daug kas atsigamino pažiūrėjus rusų filmą “Sibiras. Monamuor”. Pastebėjau, kad, tiek metų neigę Dievo buvimą ir aršiai propagavę ateizmą, rusai atitoko, o rusų menininkai jau atvirai perteikia  dvasingumą per religinius momentus.

Štai, kad ir epizodas su berniuku - pagrindiniu filmo herojumi. Paklaustas, kodėl saulę nupiešė mėlyną, jis atsako, jog geltoną spalvą taupo, nes nori seneliui nupiešti Dievą, o Dievas  tai turi švytėti…  Jo senelis negeria “bog ne velit”, nors aplink viskas skęsta “samogone”…

“Sibiras. Vėlyvas ruduo. Taigoje, atokiame apleistame kaime gyvena staroveras Ivanas su 7-nerių metų anūku Lioša. Jie laukia berniuko tėvo, kuris paliko juos prieš 2 metus ir nebegrįžo. Taigos apylinkėse siaučia laukiniai šunys, ėdantys visa tai, kas juda. Lioša draugauja su vienu iš tų šunų, nežiūrint į tai kad jo senelis to neleidžia daryti. Kartais tolimas giminaitis Jura atveža jiems maisto.”

Žodis Monamour čia visai neturi ryšio su meile - taip vadinasi  taigoje merdintis kaimas.   Gal kam pasirodys, kad filmas visai ne apie Dievą, o apie nuostabią, bet rūsčią Sibiro gamtą, apie šiurkščius žmonių tarpusavio santykius, apie žiaurumą ir kovą dėl išlikimo… Ir, vis tik, šviesos jame tikrai nemažai…

_________________________________________________________________

Ir pabaigai. Per Velykas, besėdint su artimaisiais prie stalo, mano vyras, kuris nei dievais, nei velniais netiki, pareiškė, kad Dievas tai jį myli, nes davė mane… Šventiniame šurmulyje niekas nieko nesuprato, lyg ir  praleido pro ausis, o aš iš karto suvokiau, kad Dievas ir mane myli, nes ši teisinga citata iš kartu žiūrėto filmo “Sibiras. Monamour” kažkaip užstrigo mano vyrelio smegenėlių vingiuose. Va taip, va:))

Rodyk draugams

Trys filmai - “Lėlės”, “Oda, kurioje gyvenu”, “Coco prieš Chanel”

2012-02-01

Ar skaitau knygą, ar žiūriu filmą, ar, tiesiog, spoksau pro langą į apsnigtą medį ir ten tupintį susigūžusį nepažįstamą paukštį - visur ieškau esmės, paaiškinimo, kodėl yra taip, o ne kitaip. Kokiu tikslu rašytojas parašė vieną ar kitą knygą, kas bandyta parodyti filmu: norėjo, kad atkapstytume slaptą jo mintį ar bandė susigaudyti savo paties potyriuose? O gal svarbiausia jam - žybsintys mirgantys efektai ir sudaužytų nosių ar sulaužytų šonkaulių bei pralieto kraujo kiekis?

Knygas gerokai apleidau. Užtat paskutiniu metu peržiūrėjau  net tris  visai skirtingus filmus, o tai man jau aukštasis pilotažas.

Japonų filmas “Lėlės“, 2002,  - apie jį neįmanoma taip imti ir papasakoti, jį reikia žiūrėti. Kelios skirtingos istorijos, o riša jas garbingas nuolankumas likimui ir bebaimis savo pareigos vykdymas – ne tie jausmai, kurie siūlo laimingą pabaigą. Tik, galvoju, kad patys japonai jį mato visiškai kitokiu kampu, nei mes, gyvenantys į vakarus.

Dar vienas Pedro Almodovaro filmas su senstelėjusiu Antoniu Banderasu “  \”Oda, kurioje gyvenu\” , 2011, rekomendavo jį mano vyras. Tačiau čia aš, apart keršto ir keršto, nieko tokio neįžvelgiau.

Trečias, romantiškas “Coco prieš Chanel“, 2009, su žaviąja Audrey Tautou. Elegantiškas, rafinuotas, atgaiva širdžiai po šiurkštaus ir brutalaus Almodovaro. Poetiškas ir šiltas - toks tinkantis lietuviškos žiemos vakarui. Tiesa, pasirodo, esu mačiusi kitą filmą, lygiai tokiu pat pavadinimu - tik labiau holivudišką, blankesnį ir neišsiskiriantį.

Rodyk draugams

“Dievo kalba” - stabdau ties posūkiu

2012-01-18

“Jei Dievas egzistuoja, tai Jis yra antgamtinė būtybė

Jei Jis yra antgamtinė būtybė, tai jo nesaisto gamtos dėsniai.

Jei Jo nesaisto gamtos dėsniai, tai Jam nėra ir laiko ribų.

Jei Jam nėra laiko ribų, tai Jis esti ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje.

————————–

Jis galėjo egzistuoti prieš Didyjį sprogimą, galėtų egzistuoti ir tada, jei visata kada nors išnyktų.

Jis galėjo tiksliai žinoti galutinį visatos raidos rezultatą dar tada, kai ji nebuvo prasidėjusi.

Jis galėjo iš anksto žinoti apie vienos spiralinės galaktikos pakraštyje būsinčią planetą, kur susiklostys gyvybei palankios sąlygos.

Jis galėjo iš anksto žinoti, kad vykstant natūraliąja atranka grįstai evoliucijai, šioje planetoje atsiras protingų būtybių.

Jis netgi galėjo iš anksto įžvelgti šių būtybių mintis ir veiksmus, kilsiančius iš laisvos jų pačių valios.”

ZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZ

TAČIAU:

“Jei tobulėjantys mokslai vėliau panaikins iki šiol esančias gamtotyros spragas, dabartinis mūsų poreikis jas užpildyti Dievu, gali sukelti tikėjimo krizę.”

Rodyk draugams

Pro mašinos langą

2012-01-04

Mes jau labai suaugę ir orūs sau. Mes mokame elgtis padoriai ir kilniai, dėvėti tik priderintus rūbus, kalbėti gražiais ir protingais žodžiais, tobulai šypsotis, grakščiai nusisukti ir nesikišti į svetimus reikalus. Išlikti teisiais ir abejingais ten, kur pilna tokių pat kaip ir mes.

Sėdžiu šiltai automobilyje ir nuobodžiauju, laukdama vyro, užtrukusio žvejybos parduotuvėje. Atsainiai klausausi muzikos ir abejingai žvelgiu pro langą.

Ant šaligatvio krašto, palei  “Norfą”, sėdi mažas pilkas susigūžęs Bomžas - toks pat nuobodžiaujantis ir abejingas. Netikėtai prisiartina Pilietis ir, o Dangau, į šiukšlių dėžę įkrinta stiklinis butelis nuo alaus. Bomžas stveria jį “dar šiltą”. Ir tada prasideda. Išsitraukia pirštinę ir taip meiliai, kruopščiai, lyg antikvarinį juvelyrinį dirbinį, nuo kakliuko iki pat dugno lėtai ir stropiai blizgina vertingą radinį. Taip pat atsargiai butelis keliauja į baltą polietileninį maišelį. Tada pasirausia ilgos, aiškiai per plačios tokiam vyriokui, striukės kišenėje, atsargiai ir ilgai skaičiuoja ten saugotus centus.

Mintyse skaičiuoju ir aš, ir labai tikiuosi, kad viskas bus gerai, kad užteks. O jeigu ne?… Ir vos vos sutramdau savyje norą iššokti iš mašinos, prieiti prie vyrioko ir išsitraukti piniginę… Bet. Juk padorūs, save gerbiantys pižonai, privalo sėdėti šiltose mašinose ir, užliūliuoti muzikos garsų, sklęsti mintyse per sočių ir  linksmų Kalėdų, Naujųjų prisiminimus, padūsauti apie bereikalingas išlaidas ir kasdienius banalius rūpesčius ar čepsėti svajojant apie  kaloringą vakarienę…  Tuo metu Bomželis nušvinta, išsitiesia ir negaišdamas patraukia link parduotuvės. Veide - aiškus tikslas, laimė ir viltis.

Rodyk draugams

Rožiniai akiniai

2011-12-11

Ir ko tik nenutinka mūsų, iš pirmo žvilgsnio, paprastuose gyvenimuose. Kartais likimas pakiša progas, kurių neišnaudojame, o kartais patys ieškome, ko nepametę… Neseniai draugė susijaudinusi papasakojo tokį nutikimą:

‘Važiuoju iš darbo namo.  Jaučiuosi išsekusi ir  pikta. Autobusas apytuštis, tolstant nuo centro, žmonių dar mažėja.  Sėdžiu ir apmąstau savo gyvenimą. Jau daug metų gyvenu su vyru, visada vieną jį teturėjau, kaip avelė įsimylėjau dar mokykloje ir apie kitus net minčių nekildavo. Nors jaunystėje, oi, daugelis bandė kabinti. Bet, jei nesulaukia atsako, jei pati kitais nesusidomiu, tai ir progų neištikimybei nepasitaiko. Įdomu, o kaip mano vyras? Negi ir aš jam vienintelė? O gal tik nežinau?

Ir staiga pasijuntu kažkaip nejaukiai - ogi mane per veidrodėlį įdėmiai apžiūrinėja autobuso vairuotojas. Akies krašteliu ir aš žvilgčioju - ne, nepasirodė, net žvilgsniai akimirkai susitinka. Betgi ir naglas, išdykėlis…

Net šiurpuliukai per kūną bėgioja - seniai niekas taip  akivaizdžiai manimi nesidomėjo.  Vyriškis nenustoja žvilgčiojęs. Atsargiai apžiūriu jį  ir aš - simpatiškas, maždaug mano metų, šiek tiek pliktelėjęs, išraiškingos akys, atkaklūs veido bruožai - tokie lengvai neatsitraukia. Pasitempiu, ištiesinu pečius, krestelėju plaukus, įjungiu paslaptingą šypseną… Gyvenimas ne toks ir pilkas… Ak, kodėl nepasidažiau ir nepasiryškinau lūpų…

Taip besišaudant žvilgsniais, autobusas visai ištuštėja -  lieka diedukas ir pusamžė moterėlė su berniuku. Jau čia pat ir mano stotelė. Net gaila… Gracingai atsistoju ir plaukiu link išėjimo. Autobusas sustoja, bet  mano vairuotojas durų neatidaro, atveria tik priekines duris. Ai, kas bus, tas. Šypsodamasi artėju lik jo…

“Ponia, jūs važiuojate be bilieto, aš stebėjau,” - piktokai iškošia pro dantis…

“…Aa, pas mane nuolatinis…” - nuraudusi rausiuosi rankinėje ir, parodžiusi, sprunku pro duris. Et, o aš , sena tarka, įsisvajojau…

Rodyk draugams

Paslaptingoji draugė

2011-10-08

Po susitikimo su ja jaučiuosi lyg pakylėta – tokia prisipildžiusi ir kartu tokia švari. Tarsi po gero spektaklio, koncerto ar poezijos vakaro. Arba ilgesingo žiūrėjimo į banguojančią jūrą ar gilų nenuspėjamą žvaigždėtą dangų, kai aplink nieko nelieka, viskas tarsi išnyksta, palikdamas tave su gamta ir paslaptimi. Ir, net jei tik  skanaujame kavą mūsų pamėgtoje Šokoladinėje ir lengvai plepame, kai sakau jai: “iki kito malonaus susitikimo,” – tai tikrai nuoširdumo, o ne mandagumo frazė.

Susipažinau su Inga praėjusią žiemą gan įdomiomis aplinkybėmis (visai dabar nekeista) lėlių parodoje. Vėliau kelis mėnesius viena į kitą kreipėmės “Jūs”, kas man tikrai nebūdinga – aš dažnai jau nuo antro susitikimo  imu tujinti. Paskui kartu buvo keletas oficialių susitikimų. Išsiskiriant pasiūliau pasikeisti kontaktais. Nustebau, kai pamačiau jos veide džiugesį.

Beveik niekada ji nepaskambina,  tik kartais susirašome internete, lakoniškai sutariame laiką ir susitinkame.

Dar pagalvojau, kad apie Ingą nežinau beveik nieko - tik tiek, kad augina dukterį, nemėgsta visuomeninio transporto ir daugiausia vaikšto pėsčiomis. Meniškos natūros, linkusi į filosofiją ir savianalizę, bet iki tam tikros griežtos ribos. Domisi netradicine medicina, turi savo tvirtą nuomonę, bet jos niekada neperša kitiems. Nujaučiu, kad gyvena Pietiniame miesto rajone, nors kartais, po mūsų pasimatymų centre, savo grakščiu skubiu žingsniu pasuka visai priešinga kryptimi. Gražūs bruožai, daili  figūra, išpuoselėtas veidas be jokios raukšlelės. Iš kur gi joms atsirasti, jei kiekviena emocija apgalvota, ir net šypsena santūri, dažnai netikėta.

Vyrai ir Inga? Tai man irgi paslaptis. Manau, tokios moterys dažniausiai gyvena vienos.

Kai pasakoju apie Ingą savo vyrui, jam kyla velniškas noras su ja susipažinti, vis ragina pasikviesti į svečius. O kartais net pavydžiai pajuokauja, ar tik aš jos neįsimylėjau.

Bet man  nesinori nupūsti to jaukaus paslapties šydo, sukaustančio mane kiekvieną kartą, kai ją prisimenu ar sutinku, sugriauti kažko nenuspėjamo, netikėto ir  trapaus…

Mano darželis netikėtai pakvipo pavasariu - sumaišęs visus gamtos dėsnius, pražydo jacintas…

Rodyk draugams

Vaizdelis iš šeimyninio gyvenimo

2011-09-04

Draugė kelioms dienoms išvažiavo iš namų. Gaunu žinutę, klausia, gal žinau, kur jos vyras. Atrašau, kad su maniškiu nuo pat ryto išlėkė į grybus. Netrukus atskrieja jos atsakymas (už klaidas, stilių ir emocijas Bernadeta neatsako:) :

“tegul laksto,nu kai parvaziuosiu,gaus velniu,na nieko jau be manes,uzsakem malkas,gerai,kad daviau vyrams savo papildomai numeri,kiek ne skambinu,tiek ne rysio zonoj,vyrai jam skambina,negali prisiskambinti,tai skambina zmones i latvija man,neranda,kur privaziuot,tai as is latvijos aiskinu,kur ta lazdynu gatve, privaziavo toliau viena gatvele sunkiai su dideliu auto,vel skambina, paaiskinu, kad griztu,tada rado, po to skambina manasis,kur pinigai,o kai aiskinau kur pinigai,tai ziuredamas krepsini, aha,aha,sakau ne aha,bet rimtai klausykis,tai kad uzbliove;kuo tu mane laikai,girdejau…   vienu zodziu,daznai prikisa,kad man kaip motinai ALZHAIMERIS,bet ,matau,kad jam greitesnis alzh bus”

Rodyk draugams