BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘toks gyvenimas’ kategorija

Kitos A. Baricco knygos, arba, gal kas žinote gerą kirpėją?

2014-07-24

Ar čia ilgai lauktas, svajotas karštis veikia, ar tokios aplinkybės susiklostė, bet šiandien esu pikta ir išsunkta. Mat, buvau susitikime su vampyre - tai tokia žmogų rūšis, katrie kaskart iš tavęs nusiurbia dalį gyvenimo džiaugsmo, kantrybės ir sielos ramybės. Gerai, kad turiu amžiną priešnuodį - visišką atsiribojimą nuo šitokių užpuolikų.
Jau esu minėjusi, kaip neblogai turėti beveik kieme kirpėją. Tik, gal ne tokią pleputę visažinę, kaip Bronelė. Prisipažinsiu, vos neatsikėliau pusiau kirpta, pusiau šukuota ir nepabėgau.
Kai tik atsisėdau pas ją į kėdę, kirpėja pradėjo dejuoti, kaip bus blogai, kai įves eurą. Paskui paleido tiradą apie valstybės skolas ES, apie dukrą, negavusią darbo čia, todėl jau keletą metų puikiai gyvenančią JK. O baigė - nerūpestingu gyvenimu, nemokamom sanatorijom, gydymu, butais “prie ruso”. Ilgai rėkavo, mosakavo rankom, o aš tik drebėjau, maldavau kad nutiltų, kad nenukirptų ausies ar neišdurtų akies. Juk negalėjau ginčytis, kol jos rankose aštrūs ginklai, vis žvangantys į taktą jos balsui…
Pagaliau išspjovė paskutiniu nuodus ir pasisakė… besiskirianti su vyru… Vargšas Vytas, gal, pagaliau taps laimingu, pagalvojau.
Tokiai sujauktai nuotaikai pataisyti užbėgau bibliotekon, ten sutikau senąją savo draugę bibliotekininkę Mariją, išmintingai atsisakiau kavos (bijojau, kad Bronės nuodai iš manęs dar nebus išgaravę).
Pasičiupau bent keturias Alessandro Baricco knygas.
Dar šį vakarą tikiuosi ramiai atsisėti, atsiversti pirmą pasitaikiusią ir išsivalyti sielą.

Rodyk draugams

Gydymai

2014-06-04

Ai, tai ATF užvedė temą apie užpiltines.
Jau esu šiek tiek pasakojusi apie kaimynę Bronę kirpėją. Naudinga tokia kaimynė pasitaikė, kai užsideda akinius, tai ir apkerpa visai pamanomai - kirpykla vos ne kieme, kiekvienos moters svajonė. O mano vyrą dar ir nemokamai, nes jis, tai spyną jai paremontuoja, tai obelį paskiepyja, tai čiaupo tarpinę pakeičia. Turi ir ji vyrą Vytą, berods jau trečią - advokatą, garbaus amžiaus, solidų pensininką, gerokai už save vyresnį. Ir vynioja kirpėja jį aplink pirštą, kaip paklusnią garbaną prieš ir pagal laikrodžio rodyklę. Vienintelė Vyto pramoga ir hobis, kai ištrūksta iš žmonos nagų - domėtis II pasauliniu karu ir Hitlerio “žygiais”.
Bet, ėmė ir nutiko visai nelinksma istorija - prieš keletą metų susirgo žmogelis prostatos vėžiu. Važinėjo jis pas Kauno, Vilniaus specialistus. Praėjo visus su šia liga susijusius pragarus ir skaistyklas…
Visiems juk aišku, kad tokiu atveju, turbūt, ir už šiaudo griebiamasi…
Taigi, parvežė patikimi geradariai jam iš Rusijos stebuklingų žolelių užpiltinės puslitriniame butelyje nuo degtinės už 400 Lt. Ar nuo ypatingų žolių, ar nuo alkoholio, ar nuo kainos, bet ėmė taisytis jo sveikata. Ištuštino, išlašino vieną butelaitį, Bronė kitą užsakė… Energija, nuotaika dabar trykšta žmogus, jau ir apie jo ligą visi primiršome.
Bet, vat, ėmė Bronė kirpėja ir prasitarė man, kad šnapsas lietuviškas, o žoleles čia pat, paežerėj surankiojo… Kaina, aišku ta pati, kaip rusiško varianto…
Tyliu, net vyrui neprasitariu apie jos klastą. Nors, nesmagiai jaučiuosi.
Na, bet svarbiausia juk tai, kad padeda…

Rodyk draugams

Savigrauža

2013-12-04

Paskutiniu metu, kaip išprotėjusi, skaitau beleką. Kažkoks bizas užėjo… Beveik nežiūriu TV, nevaikštau į kiną, kitus renginius. Knyga virtuvėje, knyga miegamąjame. Pavasarį perskaičiau beveik visą Čekuolį - kokį turėjau, kokį gavau. Dar keletą mėgstamų autorių. Dabar pasinešiau ant Č. Bukowskio. To keikūno ir alkoholiko, visai degradavusio amerikono “Paštas” taip sužavėjo, kad dabar jau bibliotekoje pasičiupau kitus jo kūrinius.
Skaitau, nors turiu pakankamai kitokios veiklos laisvalaikiui… Kad ir aplankyti sergantį draugą… Keli mėnesiai jis slaugos namuose, o naujienas sužinome tik iš jo kažkelintos kartos pusbrolio… Dar gyvas… Jis taip pat išdidus, pirmas neperžengia staiga asiradusio Rubikono…
Po to, kai gana intensyviai bendravome, tokia tyla slegia…
Seniai žinojau, kad jis turi vieną didelę bėdą. O, kad tai tik liga būtų… Paskendęs skolose, pardavęs, užstatęs viską, ką turėjo, daug skolingas vienintelei artimiausiai giminaitei, nepaprasto gerumo puseserei, kuri ir laidavo savo turtu, užstatant butą… Tik ji viena jo nepametė iki šiolei…
Mudviejų draugystė nutrūko dar vasarą, kai, parveždama jį iš ligoninės, paklausiau, kaip panaudos nemažą sumą, gautą, išėjus iš darbo, gal grąžins bent dalį skolų. “Pralošiu. Kaip visada. Vienintelis malonumas man, mirštančiam, liko…”- su kandžia šypsena pareiškė…

Kartais aš matau, kaip Jis prisijungia prie skype’o, kaip apie savo ilgametę darbinę veiklą ir fizinę negalią parašinėja asmeniniame blog’e…
O mudu su vyru ir toliau gyvename savo atsiribotą patogų gyvenimą…

Rodyk draugams

Dar apie rudenį ir linijas

2013-10-24

Šiandien oras pats nuostabiausias. Rudeniškai vėsu, bet nešalta, romantiškai apniukę, bet nelyja, kaip iš kibiro. Ant mano sutiktų medžių dar išlikęs vienas kitas lapas, o visas savo spalvas rudenėlis jau beveik spėjo sukloti po kojomis. Toks laikas man pats darbingiausias.
Dauguma žmonių, žinoma, man smarkiai paprieštarautų. Juk ir mano vyras taip nekenčia rudens, ir žiemos, ir sniego… Bet tuo ir esame įdomūs, nes skirtingi. Turbūt, jau milijoną kartų esu sakiusi, kad jis man biški patinka:)

Štai ir anądien, skambina man iš prekybcentrio, tikslinasi, kokių produktų nupirkti:

- Gal nori kokio skanumėlio (tipo, saldumyno) ?

- O tu kokios žmonos nori: lieknos ir  dailios ar storos ir laimingos?

Grįžta, kraustau tašes.  Oooo, pyragaitis. Toks riebus, su daug kremo, nelabai tokį mėgstu… Nu, bet koks šaunus vyrelis, nu, pats pačiausias.

- Va, ir torčiukčą nupirkai!!

- Tu sakei, kad nenori, tai aš savo mėgstamaiusią pasiėmiau. Toks bjaurus oras, gal  kiek man nuotaiką pakels, - šypsosi mano brangiausias.

Matot, kokį vyrą turiu - taip rūpinasi mano bepradingstančiojmis linijomis.

…………………………………………

p.s.  Net į nosį nuo vyro gavusi, turbūt, vis tiek čia džiūgaučiau - štai, kokią taiklią ranką išrinktasis prilaiko.

Rodyk draugams

Laiptelis

2013-06-13

Tai įvyko jau prieš savaitę, tik niekaip neprisiruošiau parašyti. Vis kažkas trukdė…
O viskas prasidėjo dar anksčiau, kai pusbrolio žmona paprašė padėti priimti Sutvirtinimo sakramentą - pabūti kaip ir krikštamote. Sutikau iš kart, nors nelabai ją mėgstu (neatrandam bendros kalbos - aš apie batus, ji apie ratus, gal todėl, kad beveik nebendraujame). Bet, tiek pusbrolis, tiek ši jo antroji žmona yra tvirtai tikintys, todėl nusipelno mano pagarbos. Ir dar, šiek tiek savanaudiškai, tokiu poelgiu sugalvojau sau nusišluoti kokį laiptelį link visų taip trokštamo Dangaus…
Bet, pažadėjau ir … pamiršau. Skambina ji man iš vakaro pasitikslinti, o aš net nepajuntu, kaip susikeikiu: “Ot, velnias…” Va, tada viskas ir prasidėjo, prisišaukiau nelabąjį…
Pirmiausia, iš kažkur atsirado stiprus noras imti ir atsisakyti…
Antra, kaip tik tą dieną buvau sutarusi su savo kirpėja, toji išvyksta mėnesiui, taigi, teks auginti kasas.
Trečia, prieš pat šventę, belyginant suknelę, sugedo lygintuvas. Aišku, jam buvo jau šimtas metų, bet keletą minučių dar galėjo pagyventi. Teko vilktis visai ne tą, ką planavau, o tai jau arti tragedijos - kiekviena moteris paliudys.
Ketvirta, žinoma, kaip visada, nebuvo mašinos, todėl teko važiuoti mikriuku. Bet atvykau gerokai per anksti, beslankiodama “Saulės mieste” sutikau draugę, susėdome gerti kavos. Ir vėl nelabasis sugundė sukirsti įtartiną sūrio pyragą… Suveikė greitai… Iš tuliko atskuodžiau bažnyčion per penkias minutes, porą min. iki atvykstant Vyskupui. Giminaitė jau kalbino kažkokią vietinę davatkėlę į mano dubleres…
Toliau, ačiū Dievui, siuntusiam man tokius išbandymus, viskas vyko nuostabiai sklandžiai. O kai priėjome prie Vyskupo, kai jis šiltai pažvelgė tiesiai į akis: “Ramybės Jums..”, pajutau vos ne ašaras akyse…
Vis prisimenu, kaip Lewio “Perelandroje” skaičiau apie padarus iš “e” raidės, kurie pagrindiniam herojui, panašiai, kaip man, bandė sutrukdyti atlikti gerus darbus… Nelaikau savęs tvirtai tikinčia, bet linkstu link to. Ir, kai Vyskupas pasiūlė bent vieną rožinio dalį kasdien sukalbėti, grįžusi susiradau tuos mamos medinius karoliukus su kryželiu…
Iš atsargios agnostikės gal pamažu ir sunkiai pereisiu į sekantį lygį.

Rodyk draugams

Gyvenimo prasmės

2013-06-08

Užsuku į blog’ą, o čia nauja Katytės istorija apie atostogas. Na, rašyti, tai tu moki, Kate Ant Palangės - pasijutau, lyg pati kartu per barus šuoliuočiau… Ir taip susinervinu, ir taip nuobodu, nelinksma ant dūšios pasidaro… Išpuolu į lauką, ieškoti paguodos. O ten vyras žoliapjovę dūzgina, pievelę pjauna.

- Nu, bet koks nykus tas mūsų gyvenimas, nieko nebėra įdomaus, viskas pasroviui. Negi viskas baigėsi?  Niekur nebeištrūkstam, nieko kvailo ir spontaniško nebeiškrečiam. Viskas suplanuota, teisinga ir tvarkinga, į stalčiukus sudėliota, net koktu. Kaip kokie nutukę žiurkėnai - miesčionys gyvename. Pjauni sau žolę toks susikaupęs ir laimingas.  Aš svajoju, ką čia skanaus savaitgaliui pagaminsiu… Ir taip metų metus… Nejaugi visi tikslai ir svajonės jau įgyvendinta? Argi tokia gyvenimo prasmė?

Vyras išjungia pagaliau tą pragaro mašiną.

- Ar sakei ką?

- Sakau, gal žinai, kokia  gyvenimo prasmė? Ir iš viso, liūdna…

Pasižiūri taip šnairai:

- Na, eik, pasidaryk kokį kokteiliuką. O tuo pačiu iš šaldytuvo man alaus skarbonkę prigriebk.

Nusliūkinu nepaguosta. Et…

Taigi, sėdžiu, gurkšnoju kokteilį ir skundžiuosi…

Ir staiga suprantu, kodėl ir kaip žmogai  ima ir prasigeria…

Rodyk draugams

Pavasarėja- su padūsavimais ir pasišvilpavimais

2013-03-23

Gal čia tik man taip, bet, su kuo besusitiksi, apie ką bekalbėsi, visi dejuoja, kad žiema įgriso, kad nėr pavasario… Lyg jau nebebūtų kitų temų. Tik gal taip ir gerai, nes jei tik tokios problemos…

Man beveik kas vakarą skambina draugas, apie kurį jau esu pasakojusi - tai užkietėjęs vienišius, per savo netrumpą gyvenimą taip ir nesutikęs antrosios puselės. Kaip jis pats juokauja - tiek daug įdomių dalykų, užsiėmimų  ir darbų yra, kad moterims jau ir nebelieka laiko. Tik va, dabar , kai pumpuojasi gal jau penktą chemijos seriją, laiko vienai moteriai (man) jis vis gi atrado. Kalbamės, kalbamės, dažniausiai, ne apie ligą, nors apie ją irgi, labai atvirai.

O mano pavydusis vyras (dažnai būna nu nesveikai pavydus, bet čia jau kita tema) tik skatina mūsų bendravimą, net nusistebi, jei kurį vakarą nesusiskambinu su mūsų bičiuliu. Ir, nors iki ligos labiau bendravo vyrai, dabar didesnis plepalų krūvis tenka man. Ne paguodos laukia ar patarimų, gal švelnumo. Juk ir maži ir seni dažnai nelaimėje ieškome mamos…

Atrodytų, tokie pokalbiai turėtų varginti, bet, priešingai, varo į priekį, pažadina, skatina judėti, nes toks netikėtai trapus gyvenimas.

Ir, kai visiems žinoma kaunietė netikėtai tragiškai išėjo iš gyvenimo, ir jos organus artimieji paaukojo transplantacijai,  aš taip pat atsispausdinau ir užpildžiau anketą… o anksčiau vis neprisiruošiau…

Kad nebaigčiau tokia verkšlinga gaida, papasakosiu, kaip ryte mane nustebino pavasaris. Taigi, išlendu užsimiegojusi į kiemą, o už tvoros kaimynas trypinėja. Tik, žvilgt į mane, ir kad sušvilpė… Taip, kaip vyras kartais švilpteli Barsui, kai tas per toli nustrakalioja. Nustėrau - toks inteligentiškas ir mandagus jaunuolis… Tiesa, mes neblogai sutariame, bet, kad taip susišvilpauti… Va, jau lyg ir nueina, bet vėl atsisuko ir vėl - šviiilpt…

Tik tada pamačiau priešais, senoje vyšnioje  kaltininką - paukštelį raudona papilve, gal sniegeną. Ir iš kur gi tas plunksnuotas padaras išmoko taip žmogiškai švilpauti? Papasakoju vyrui, o tas šaiposi iš manęs: “O gal Julius pagalvojo, kad tai tu jam švilpei?:)”

Štai toks padejuojautis ir švilpaujantis pavasaris atkeliavo į mano kiemą. Ateis ir pas jus, tikrai tikrai.

Rodyk draugams

A. Čekuolis “Staigmenos ir kiti žinomi dalykai”. Tai jau tikrai.

2013-02-02

- Gal matei, kur savo Čekuolį pasidėjau? - blaškosi vyras po trobą, knygos ieško. Greitai susigrūdu už žandų pusę obuolio, vartau akis, kratau ir linkčioju galvą. Meluoti negražu, o teisybė akis bado - rankinės pavidale, kurioje ta knyga saugiai pasislėpusi. Ir ne vien dėl to, kad vyrui mano tašė tabu. A. Čekuolio “Staigmenos ir kiti žinomi dalykai” puikiai ten telpa, nes perpus mažesnė už lygiagrečiai skaitomą U. Eco “Baudoliną”. Šią knygą patogu atradus laiko bet kur išsitraukti, nes susideda iš daugybės tarpusavyje nesusijusių čekuoliškai šmaikščių ir informatyvių straipsnių, lengvu stiliuku pateiktų skaitytojui. Ir, nors ne su viskuo 100% sutinku, bet prarijau žaibiškai. Ir dar  noriu.

Dabar knyga “atsirado”, galės ir vyrelis paskaitinėti. Pasakiau tiesiai šviesiai, kur ji buvo nulindusi.

Ir dar, apie melą. Mano vyras NIEKADA nemeluoja, nė nemoka. Dėl to net biški jis man patinka. O, kadangi  ilgai kartu gyvendami žmogėnai supanašėja, šiokią tokią teigaimą įtaką sau ir aš jaučiu… Gal dėl to tik dar labiau pastebiu aplink tiek daug melo…

Beje, sykį per vakarėlį kažkas bendrame šurmulyje lengvai pajuokavo, kad aš va, meluoju. Tai maniškis ramiai pareiškė, kad kas jau kas, o Bernadeta nemelagė. Tokia pagirta tarp moterų pasijaučiau.

Rodyk draugams

Stogų čiuožinėjimo metas

2012-12-11

Ar stogai čiuožia dėl to, kad žiema, ar žiema tam, kad būtų kaip čiuožti? Kažkokie panašūs draugų įrašai pasidarė, todėl buvau nusprendusi savo nuotykių neatskleisti. Bet, kai ir Atf čia ėmė daugiau keiktis, nei šypsotis, neatsilaikiau.

Užvakar lengvai apsipykau su vyru, jei pyktį ir sugadintą nuotaiką galima pavadinti lengvu dalyku.

Stovi vyrelis parduotuvėje eilutėje - perka gėrimą (šeštadienį keliaujame į gimtadienį). Aš trypčioju prie durų. Prieš jį, prie kasos savo prekes jau kraunasi tikrų tikriausias bomžas. Staiga jis atsisuka į vyrą ir išpoškina:

- Va, tas ponas - mano vaikystės draugas,  už mane sumokės. Ane, bičas? - ir taip bičiuliškai bando plekšnoti vyrui per petį.

Vyras griežtai numeta jo ranką ir stumteli “vaikystės draugą”. Ar tai manasis sportininkas jėgų neapskaičiuoja, ar bomželio kojos tiek telaiko, bet tas išsitiesia paslikas, garsiai pokšelėjęs pakaušiu į nei kiek neminkštas grindų plyteles…

Pardavėja klykteli: “Žmogų užmušėt”. Aš puolu prie bomžo, o tas jau keliasi. Ačiū Dievui… Akimirksniu prasiblaivo, atsiskaito už prekes ir skubiai neša kudašių…

Visą kelią namo bambu, aiškinu, kokios galėjo būti pasekmės: žmogžudystė, kalėjimas, o kur dar sielos žaizdos… Bendrais ir skaudžiais apsišaudymais prieiname iki to, kad iš kalėjimo aš jo nesulaukiu, susirandu kitą, o jis, grįžęs į niekur, pats tampa tokiu pat bomžu. Ratas užsidaro… Niekam nelengviau…

Šiandien, emocijoms nuslūgus, jau su sarkastišku jumoru prisimename įvykį. Kaltę suverčiame niūriai ir slidžiai žiemai bei čiuožiantiems stogams…

——————-

Ir kai kas šviesesnio mūsų padangėje: naujoji triušienė atsivedė triušiukų - nuostabiausių pūkuotų padarėlių su mažytėmis ausytėmis, mini kojytėm ir net su dailiomis uodegėlėmis. O juk buvom planavę užsiauginti sveiko maisto… Na va, vėl nelinksmai užbaigiau. Žiema kalta…

Rodyk draugams

Subtilus pokalbis

2012-11-24

Šiandien pas mus cepelinai. Tik, kaip labai retai man atsitinka, gerokai persūdyti… Kadangi tai bendras kūrinys, kaltų atrasti sunku. Vyras su viltimi klausia:

- O gal įsimylėjai?

- Nea, kad niekur nebuvau, nieko nesutikau. O tu?

- Ir aš, jau koks šimtas metų vis su ta pačia…

Senstame…

Rodyk draugams