BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘vogtos mintys’ kategorija

A. Baricco “Misteris Gvynas” - skaitymo malonumas

2014-07-16

Perskaičiau gal per porą pusdienų, tokia nestorulė knygelė pasitaikė. O tada išėjau pasivaikščioti su šunimi, nes staiga užsinorėjo pabūti vienai ir viską persverti.
Keliavome ne išdailintais takeliais link ežero, kur žiemą vasarą netrūksta žmonijos, o tolyn už miesto, į pievas, kur, beje irgi prasidėjo individualios statybos. Smarkiai plečiasi mūsų rajonas, greit nebeturėsime to gabalėlio laukinių netvarkingų krūmynų. Na, o ten mudu susitikdavome ne tik gervių, stirnų, vilką, bet ir vieną keistą žmogėną - atsiskyrėlį, susirentusį gal metro aukščio palapinę iš šakų ir žolių ir pragyvenusį taip visą vasarą.
Atitrūkusi nuo realybės, viena įsiliejusi į fantastišką gelstančių smilgų ir kvapnių viržynų peizažą, net pamiršau šunį, taigi, net krūptelėjau, kai jis klausiamai, šlapia nosimi ėmė man baksnoti koją. Kartais vienatvė (su šunimi:) yra toks gėris, geriausias vaistas nuo tempo, nuovargio, pykčio ir neišvengiamų nesusipratimų…
Bet, apie knygą. Knygos “Misteris Gvynas” herojus, žymus rašytojas spaudoje paskelbia 52 dalykus, kurių niekada nebedarys. Vienas iš jų - niekada neberašyti romanų. Jis ilgai neištveria nerašęs, blaškosi, nes nerašyti negali… Tada užklysta į paveikslų galeriją ir netikėtai supranta, kad nuo šiol rašys… portretus.
Alessandro Baricco “Misteris Gvynas” pasiėmiau iš bibliotekos, bet tai knyga, viena iš nedaugelio, kurią galėčiau turėti ir namie.
“Kas derina pianinus, nemėgsta jų išderinti”
“Be baimės nepadarysi nieko gero”
“Mirtis - pats tinkamiausias senėjimo būdas”
“Ji ėmė tikėti, kad ne viskas turi vienodą reikšmę ir kad kas nors kažkur protokoluoja kiekvieną mūsų poelgį ir vieną dieną, žiūrėk, ims ir pateiks sąskaitą”
“…jiedu ne iš kart prisiminė, kad, mirus žmogui, kitiems priklauso gyventi ir už jį, nes nieko kita tinkamesnio nėra.”

Viskas knygoje taip sujaukta, netikėta, bet nenuobodu, net poetiška. Autorius, man jis genialus, parašė dar dešimt knygų, reikės būtinai susirasti.

Rodyk draugams

“Dievo kalba” - stabdau ties posūkiu

2012-01-18

“Jei Dievas egzistuoja, tai Jis yra antgamtinė būtybė

Jei Jis yra antgamtinė būtybė, tai jo nesaisto gamtos dėsniai.

Jei Jo nesaisto gamtos dėsniai, tai Jam nėra ir laiko ribų.

Jei Jam nėra laiko ribų, tai Jis esti ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje.

————————–

Jis galėjo egzistuoti prieš Didyjį sprogimą, galėtų egzistuoti ir tada, jei visata kada nors išnyktų.

Jis galėjo tiksliai žinoti galutinį visatos raidos rezultatą dar tada, kai ji nebuvo prasidėjusi.

Jis galėjo iš anksto žinoti apie vienos spiralinės galaktikos pakraštyje būsinčią planetą, kur susiklostys gyvybei palankios sąlygos.

Jis galėjo iš anksto žinoti, kad vykstant natūraliąja atranka grįstai evoliucijai, šioje planetoje atsiras protingų būtybių.

Jis netgi galėjo iš anksto įžvelgti šių būtybių mintis ir veiksmus, kilsiančius iš laisvos jų pačių valios.”

ZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZZ

TAČIAU:

“Jei tobulėjantys mokslai vėliau panaikins iki šiol esančias gamtotyros spragas, dabartinis mūsų poreikis jas užpildyti Dievu, gali sukelti tikėjimo krizę.”

Rodyk draugams

Tebūnie vėl šventės…

2011-12-23

Jauna giminaitė studenčiokė Gintarė grįžo atostogų į gimtąjį Žemaitijos miestelį. Tėvai užsienyje, todėl šeimininkauja viena. Žiūriu, skaipe šokčioja žinutė nuo jos (vertimas iš žemaičių kalbos nepridedamas):

Gintarė: - laba, ka reišk, ar galit išverst iš rusų į lietuvių: stancii nie naidieny podkliucite antenu? Pas mani nėr rusiškas klaviaturas.

Aš:  - Stotys nerastos, prijunkite anteną. Tu kuo ten užsiiminėji?

G. - teliks ruode ruode ir nebruoda

Aš: - aha, tai atjungta antena?

G. - jauciu lauke apšale, nes trobuo judink nejudinis ta kištuka

Aš: - nenudribk nuo stogo

G. - nelipsiu šnd ant stuoga nė ant aukšta, ten elektras ta nėr

Aš - gerai, sėkmės

G. - nuje. Iki.

(Panorau išsisaugoti mūsų susirašymą:)

O visiems visiems blogiečiams linkiu ramių, jaukių, taikių švenčių. Ir, jei kartais taip nutiks, kad teliks nebruodys, lai visada būna šalia tie, su kuriais apie teliko egzistavimą net neprisimintumėte. Nors, būti vienam reiškia ne būtinai tą patį, kas būti vienišam, geriau  šventes sutikite apsupti pačių mylimiausių ir artimiausių žmonių.

Rodyk draugams

Paulo Coelho “Alchemikas”

2011-02-23

Pasiėmiau šią knygą, ko gero, todėl, kad tai mažutė, telpanti į bet kokią rankinę - kelioninė knygelė. Tik niekur nekeliavau - su ja ir gripu prasivoliojau lovoje.  Ir dar dėl to perskaičiau, kad norėjau “prisijaukinti” Coelhą - kažką šio autoriaus jau buvau bandžiusi ir nusivyliau…  O “Alchemikas” visai patiko - tai graži Rytų išminties filosofinė pasaka apie ieškojimus ir ėjimą link savęs.  Kažkas gana taikliai ją pavadino filosofijos pradžiamoksliu. Pasirodo, kiekvienas galime būti alchemikais, jei tik mokėsime tinkamai tvarkyti savo likimą.

Tokia paprastutė ir lengvai skaitoma, pritaikyta ir mažam, ir senam - kiekvienas ras joje ką nors asmeniškai sau. Kai kas “Alchemiką” lygina su “Mažuoju Princu”, bet, mano manymu, šiam autoriui iki Antuano de sent-Egziuperi vis gi dar toloka…

“Jei tai, ką tu radai, padaryta iš grynos medžiagos, niekada nesuges. Ir vieną dieną tu galėsi grįžti. Jeigu tai tik akimirkos blyksnis, žvaigždės sprogimas - sugrįžęs neberasi nieko. Tačiau tu būsi regėjęs šviesos blyksnį. Ir jau vien dėl to bus vertėję gyventi” - patiko štai tokia citata apie meilę…

“Sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nesijautė atsidursiąs” - radau ir tokį patarimą ar pagąsdinimą (padrąsinimą?) neryžtingiems.

(Nuotrauka iš mano vasaros klajonių)

Rodyk draugams

Pasibelsiu. Gal atsidarys?

2010-10-20

Nupirkome vaisių, pyragą, trejų devynerių (juk esame tikri lietuviai, tai kaipgi be butelaičio) ir išrūkome į seniai seniai planuotą kelionę. Pas tą mielą moterėlę kažkada (o tai reiškia prieš milijoną metų) nuomavomės pirmąjį savo būstą. Todėl gera bus va taip pasėdėti, pasidalinti prisiminimais, papokštauti, gal senoji net tą stebuklingą ateities spėjimo kortų kaladę susiras…

Gyvenome tada miesto pakrašty, senoje medinėje trobelėje ant vištos kojelės, po plačiomis liepomis ir kaštonu, netoli jauno beržynėlio. Pavasarį kaštonas džiugino baltomis žiedų žvakėmis, o vasaros vakarais liepos  svaigino medaus ir laimės kvapais. Grįžtančius iš darbų,  pasitikdavo sena katė ir gaidelis, kuris vis taikydavosi man ir šeimininkei įkirsti, ir tik vyras pasitupdydavo jį šalia savęs ant seno medinio suoliuko palangėje ir šnekučiuodavosi, dalindavosi jiedu abu savo vyriškomis problemomis… Gražūs liko prisiminimai…
Tik dabar atvykę nei kaštono, nei liepų, nei trobelės neberadome… Pamatėme beržyne išdygusį naujų namų rajoną, o medinės trobelės vietoje - dailų mūriuką. Niekas čia nieko nebežinojo nei apie trobelę ant vištos kojelės, nei jos senąją gyventoją… Kažkas lyg ir girdėjo, kad apsigyveno pas dukrą, paskui kažkas matė ją prie Katedros išmaldą renkančią… kiti bandė prisiminti laidotuvių datą.

Nesmagūs grįžome namo, tylūs, pavėlavę… Dviese prisėdome palei židinį, atsidarėme butelaitį. Tik pyragas kažkaip vis strigo gerklėje, kartu su tais gražiais žodžiais, kurie taip ir liko neištarti…

Galėčiau ilgai postringauti apie meilę artimui, nelengvą senatvės naštą. Bet gal paprasčiau, žvarbiomis rudens dienomis, sutinktam artimam žmogui ar net ir nepažįstamajam ištarti nors po vieną gerą, šiltą žodį,  pakalbinti liūdną senuką ar benamį bomžą, paklausti, ar nesušals, ar turi kur pernakvoti, ar žino apie nakvynės namus… Gal jų išspausta šypsena sušildys ir mūsų širdis?

(Ačiū Vaidotui Ilgiui.)

http://ilgius.blogas.lt/be-namu-negerai-669.html

Rodyk draugams

Lietus ir prisiminimai…

2010-04-10

Paklausei, kodėl sėdžiu viena tyloje. Atsakiau, kad klausausi.  Sėskis greta, paklausyk, kaip švelniai ir ramiai šneka lietus už lango, atsinešdamas sugrįžusį pavasarį ir prisiminimus…

Vardu nevadintum,- vistiek atskubėtų

raudonais batukai per skambantį lietų

prisiminimų pynę išaustų.

Gal juoktųs, gal teistų,

o gal tik paklaustų.

Jaunystė -prabėgusi ir nepalaukus.

ji rankom suveltų jau žilstančius plaukus.

Atskristų ji degančiais kryžkelių vėjais…

Palauki! - Tu ją sulaikyti norėjai?

O ji - nebelaukus pas kitą skubėtų

raudonais batukais per skambantį lietų…

Violeta Palčinskaitė

Rodyk draugams

Kai “važiuoja stogai”

2010-03-17

)

Mąstytojas:)

Pavasarėjant, kai trūksta vitaminų ir saulės, daugelis skundžiamės stresais, įtampa ir “važiuojančiais stogais”. Suradau literatūroje paprastą atsipalaidavimo pratimą, kurį galima protarpiais atlikti bet kur. Jis padeda smegenims analitinę veiklą pakeisti kūrybine. Tai ypač tinka, kai norime pravėdinti galvą arba nuo vienos veiklos pereiti prie kitos.

Jums prireiks neliniuoto popieriaus lapo ir pieštuko. Lapo viduryje nubrėžkite nedidelę aštuoniukę. Neatitraukdami pieštuko, braižykite vis didesnes aštuoniukes, kol galiausiai jos užpildys visą lapą. Smagu.

Kitame lape, atvirkščiai, per visą plotą nubraižykite didelę aštuoniukę, o tada taip pat neatitraukdami pieštuko, raitykite vis mažesnes. Gaunasi visai įdomus kūrinys.

 Susikaupkite, ir prie darbo! Padeda!

Rodyk draugams

žiemos vakaro pasiskaitymai

2009-12-20

senoji japonų tapyba

senoji japonų tapyba

“Paukštis / iš tuščių laukų / man pakeleivis”… Vis skaitau haiku, ir kaifuoju nuo jų minimalistinės filosofijos. Bandau sueiliuoti mintį, bet gaunu tik nereikšmingą lemenimą…rezultatas nuvilia.
Haiku - tai japonų poezija, kur visuomet atsispindi metų laikas: vasara arba ruduo, arba žiema, arba pavasaris. Iš principo, haiku, vienas sakinys, kuris išsakomas vienu įkvėpimu. Paskutinė eilutė -dažniausiai netikėtumas.
Šioje rytų šalyje žmonės atsargiai sako “ne”, idant nesužeistų kito žmogaus sielos…
Ten nusilenkti pasisveikinant reiškia pagarbą ir taiką, ir jokiu būdu ne nusižeminimą, kurį junta europietis, pamatęs besilankstantį japoną. Jis nusilenkia sau, gamtai, Dievui, ir tik paskutinė nusilenkimo ritualo reikšmė - sutiktajam.
Keli japonų haiku:
***
Neverk mažasis kokone / drugeliu virsti neleis / vėjas žvarbus rudeninis.
***
Balta chrizantema, / geltona, kita - nenusakoma / Ana - negyva.
***
Slyva pražydo! / žiedas, vėl žiedas. Ir vėl… / Tai šiltumas naktų!
***
Ledinė lytis / nuplukdė gulbių tylą / į pavasarį

O čia dar apie žiemą ietuvių haiku:
Naktis šviesesnė / nei vakarykštė diena / pirmasis sniegas
***
Viduržiemio šalčiai, / prekeivis turguj pasiūlo / stiklinių vynuogių.
***
Kad galėtų sniegas su puga / intymiai padūkti / speigas užvirino langus šerkšnu…
***
Vaikų nosys / sniegenų krūtinės / daugiau nieko aplink.
***
Ledinis Vilnius / pasidengė / dūžtančiais automobiliais
***

Rodyk draugams

Macuo Basio (Basho) - haiku

2009-11-26

Nerimą visą širdies/ Visą liūdesį, sumaištį/ Gluosniui lanksčiam atiduok.

*******

Sningantį rytą/ aš nekenčiu juodvarnio / Bet jis gražus!

*******

Sniegas, į kurį / žvelgėm abu, -/ ar šiemet jis vėl iškrito?

*******

Ant sausos šakos/ sustingo varnas/ Rudens pavakarė.

*******

Nenuleidžiam akių/  nuo mėnulio./Pagaliau galim atsikvėpt- / Debesėlis užslinko.

*******

Ar greitai pasnigs?/ Laukimas veiduos…/ Ir staiga-žiemos žaibo tvyksnis.

*******

TAS SENAS JAPONAS MAN TOKS FANTASTIŠKAI ŠIUOLAIKIŠKAS…

Rodyk draugams

Genijau atsisveikinimo laiškas II. G.G.Marquez

2009-11-10

… Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu.

  Supratau, jog kai ką tik gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia Tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.

  Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo nebegalėsiu pasinaudoti.

 Visuomet sakyk ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji. Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, jog myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai. Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs. Rytojus neužtikrintas niekam - nei jaunam, nei senam. Todėl nelauk daugiau; tai ką esi sumanęs, daryk šiandien.

Surask laiko ištarti aplinkiniams: man labai gaila,  ačiū bei visus meilius žodžius, kokius tik žinai. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs…

Rodyk draugams