BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dar apie rudenį ir linijas

2013-10-24 parašė Bernadeta

Šiandien oras pats nuostabiausias. Rudeniškai vėsu, bet nešalta, romantiškai apniukę, bet nelyja, kaip iš kibiro. Ant mano sutiktų medžių dar išlikęs vienas kitas lapas, o visas savo spalvas rudenėlis jau beveik spėjo sukloti po kojomis. Toks laikas man pats darbingiausias.
Dauguma žmonių, žinoma, man smarkiai paprieštarautų. Juk ir mano vyras taip nekenčia rudens, ir žiemos, ir sniego… Bet tuo ir esame įdomūs, nes skirtingi. Turbūt, jau milijoną kartų esu sakiusi, kad jis man biški patinka:)

Štai ir anądien, skambina man iš prekybcentrio, tikslinasi, kokių produktų nupirkti:

- Gal nori kokio skanumėlio (tipo, saldumyno) ?

- O tu kokios žmonos nori: lieknos ir  dailios ar storos ir laimingos?

Grįžta, kraustau tašes.  Oooo, pyragaitis. Toks riebus, su daug kremo, nelabai tokį mėgstu… Nu, bet koks šaunus vyrelis, nu, pats pačiausias.

- Va, ir torčiukčą nupirkai!!

- Tu sakei, kad nenori, tai aš savo mėgstamaiusią pasiėmiau. Toks bjaurus oras, gal  kiek man nuotaiką pakels, - šypsosi mano brangiausias.

Matot, kokį vyrą turiu - taip rūpinasi mano bepradingstančiojmis linijomis.

…………………………………………

p.s.  Net į nosį nuo vyro gavusi, turbūt, vis tiek čia džiūgaučiau - štai, kokią taiklią ranką išrinktasis prilaiko.

Rodyk draugams

Šamanės dukra

2013-10-13 parašė Bernadeta

Man ir pačiai būtų keista, jei per tokį nuostabų mano mylimiausią rudenį kiurksočiau namie. Taigi, kai vyro sesė pavadino spanguoliauti, net apsidžiaugiau. Juolab, kad gavau kibirą aktinidijų. O su spanguolėmis jos - nuostabiausias ir sveikiausias skanėstas.
Štai aš ir pelkėje: spalvos, kvapai, voratinkliai ir iškilminga ramybė - relaksas superinis. Tokiam peizaže netikėtai ausį pasiekia švelnus dainavimas. Apstulbstu… Ogi prie manęs prisiartina senučiukė. Šneki tokia, energinga, net truputį ima erzinti - jau nusprendžiu tepti slides toliau nuo jos. Bet netikėtai sudomina moteriškutės pasakojimas.
Gimė ir užaugo Galina Rusijos šiaurėje, kur uogų ir kitokių miško gėrybių  - nors rieškutėmis semk. Todėl, nostalgijos gimtinei vejama, kiekvieną rudenį ji patraukia į mūsų miškus. Uogas parduoda ir nusiperka abonementą į “Impulsą” visai žiemai.
O kažkada, tolimoje jaunystėje, Galina įsimylėjo  kareivėlį iš Lietuvos. Tas, baigęs tarnybą, pasižadėjo sugrįžti ir pasiimti ją pas save. Laukė mergaitė, laukė žinios iš savo kareivėlio. Žiema praėjo, pavasaris įsibėgėjo… kaip nėr, taip nėr… Motina, matydama, kaip nyksta dukra tiesiog akyse, sukrapštė visas savo santaupas ir išleido mergužėlę į tolimąją Lietuvą. Taip per Rusiją, Estiją, Latviją, važiuota ir pėsčia, vargais negalais, naivioji keliautoja pasiekė Rygą. Už paskutinius pinigėlius nusipirko traukinio bilietą į Lietuvą - užteko tik iki Šiaulių…

Sėdi alkana ir nelaiminga ji geležinkelio stotyje, aplink zuja svetima  kalba šnekantys žmonės, niekam ji nerūpi. Jau akyse ašaros pasirodė… Pastebėjo ją tokią, bejėgę, uniformuota stoties darbuotoja, išklausė, nusistebėjo: kaip galima taip kvailai elgtis - ieškoti žmogaus, žinant tik šalies pavadinimą ir pavardę (kaip vėliau paaiškėjo, netikslią). Bet pagailo jai mergiotės, parsivedė į namus, pamaitino, apnakvino. O ryte abi nudrožė į tuometinį karinį komisariatą. Ir įvyko stebuklas - vakare Galina jau laikė glėbyje savo mylimąjį. Taip ir nebepaleido beveik trisdešimt metų, kol sunki liga juos išskyrė.

Dabar Galina viena Šiauliuose - vaikai ir suaugę anūkai užsienyje, giminės Rusijoje mirę. Bet linksma ji, laiminga, ir įsitikinusi, kad jos laimę išbūrė mama. Mat, ir močiutė, ir motina buvusios tikrų tikriausios  Rusijos šamanės.

Beje, kai Galia surado savo kareivėlį, gal po savaitės atsitokėjo ir nusprendė padėkoti tai moteriai iš stoties.  Tik nebeatsekė nei gatvės, nei namo, nei buto… Tada dienų dienas vis vaikščiojo po stotį, gal sutiks, gal pamatys ją, klausinėjo žmonių, bet niekada daugiau taip ir nebesutiko savo gelbėtojos.

…………………………………………………………………………………..

Vakar mane vėl išviliojo spanguoliauti - pati tiesiog veržte veržiausi į gamtą, nors, kai buvau prieš savaitę, prisiekinėjau, kad jau ilgam atsisveikinu su šiuo amatu…

Ir vėl miške išgirdau tą tylų niūniavimą… Prislinkusi, man į delną Galina įbruko popieriaus lapelį su užkalbėjimu:

- Tau užrašiau - nuo ligos, nelaimės ar bėdos apsaugos, ir visai nesvarbu, kad šaipaisi ir tuo nė trupučio netiki.

- Iš kur žinojote, kad susitiksime, juk net pati nebesitikėjau čia sugrįžti?

Moteriškė tik supratingai nusišypsojo, palingavo galvą ir nutolo per samanas, niūniuodama savo dainą…

Rodyk draugams

Migracijos…

2013-10-05 parašė Bernadeta

Neseniai kieme, atkragenusi galvą, kaip kokia naminė žąsis, stebėjau praskrendančius triukšmingų  gervių būrius. Tokia graži, įspūdinga rudens muzika. Tik jų balsai man pasirodė nebe tokie džiugūs kaip pavasarį…

Kitam dangaus pakrašty būriavosi žąsys: dvi padrikos frakcijos susiliejo į vieną, paskui, dar kiek pašūkavusios, išsirinko vadą. Nieko pavojingo nenutuokiantį, apgirksėtą, apspangusį nuo garbės,  pastatė vargšelį dailaus trikampio priekyje - tiesiai prieš žvarbiausius ir skaudžiausius vėjus…

Kad ir ką besakytumėte, bet juk patogiausias ir ramiausias gyvenimas tų, skrendančių viduriuke - nesukančių galvos dėl jau pramintų kelių ir besišaipančių iš paskutiniųjų, kurie vis vejasi lyderiaujančius ir dreba, kad neatsargiai nepasilikų nuo bandos…

Taip keistai rudeniškai besižvalgydama, bandau nerišliai atsiprašyti tų, kas vis užsuka į mano blog’ą… Norėčiau tikėtis, kad ruduo, išvaręs paukščius, sugrąžins mane čionai.

Rodyk draugams

Kukis

2013-07-09 parašė Bernadeta

Vasaros pasidarė panašios viena į kitą - jų lauki, jos ateina, įsibėgėja, ir nepajunti, kad nei įdegti spėjai, nei kažką TOKIO nuveikti. Tada imi ieškoti pozityvo - ir jis ateina visai netikėtu pavidalu. Ir staiga eilinį kartą supranti, kad laimė slepiasi keistuose mažuose dalykuose.

Štai, ir dabar, aš nusišypsau, nes ant mano peties pūpso Kukis. Savo grėsmingu snapu švelniai perbraukia kuokštelį plaukų, lyg kedentų plunksnas, gnybteli ausį ir, pagaliau prisiglaudžia prie skruosto ir nusiramina. Abudu jaučiamės puikiai. Gėrių gėris…

O jo istorija štai kokia. Prie vyro darbovietės griovė sandėlius ir išardė nepažįstamo paukščio lizdą. Tokį pūkuotuką  manasis surado cypsintį palei taką ir, gelbėdamas nuo atakuojančių strazdų ir valkataujančių kačių, partempė namo.

Iš pradžių mažylis našlaitis demonstravo juokingus kovinius veiksmus,  nagai kaip adatėlės - be apsaugos priemonių nesiartink.

Dabar jis išgražėjo,  numetė pūkus. Toks jaukus, meilus, pūpso ant peties patenkintas. Vadinam Kukulakiu, trumpiau - Kukiu. Pradžioje tik su pirštine paimti galėjom, nagiukai kaip adatos, o ir snapas aštrus, grėsmingai atrodė. Na, o dabar pats jis saugosi, kad neįbrėžtų, kai ant pusnuogio peties sėdi. Tylus, išdidus paukštis, tik į veidrodį žiūrėdamas ilgesingai švilpteli…

Jau pramoko skraidyti, mėgsta tupėti ant galvos ir plasnoti prieš vėją.

Žinau, kad tuoj dar labiau sutvirtės, išskleis savo gražiuosius sparnus, šaus aukštyn  ir paliks mūsų kiemą. Nesulaikysi… Nepriklausoma poza, žvilgsnis rodo, kad ne čia jo vieta - tai laisvas paukštis. O aš vis žvilgčiosiu į dangų ir liūdėsiu…

Tik labai viliuosi, kad tai atsitiks dar ne šiandien…

Rodyk draugams

Laiptelis

2013-06-13 parašė Bernadeta

Tai įvyko jau prieš savaitę, tik niekaip neprisiruošiau parašyti. Vis kažkas trukdė…
O viskas prasidėjo dar anksčiau, kai pusbrolio žmona paprašė padėti priimti Sutvirtinimo sakramentą - pabūti kaip ir krikštamote. Sutikau iš kart, nors nelabai ją mėgstu (neatrandam bendros kalbos - aš apie batus, ji apie ratus, gal todėl, kad beveik nebendraujame). Bet, tiek pusbrolis, tiek ši jo antroji žmona yra tvirtai tikintys, todėl nusipelno mano pagarbos. Ir dar, šiek tiek savanaudiškai, tokiu poelgiu sugalvojau sau nusišluoti kokį laiptelį link visų taip trokštamo Dangaus…
Bet, pažadėjau ir … pamiršau. Skambina ji man iš vakaro pasitikslinti, o aš net nepajuntu, kaip susikeikiu: “Ot, velnias…” Va, tada viskas ir prasidėjo, prisišaukiau nelabąjį…
Pirmiausia, iš kažkur atsirado stiprus noras imti ir atsisakyti…
Antra, kaip tik tą dieną buvau sutarusi su savo kirpėja, toji išvyksta mėnesiui, taigi, teks auginti kasas.
Trečia, prieš pat šventę, belyginant suknelę, sugedo lygintuvas. Aišku, jam buvo jau šimtas metų, bet keletą minučių dar galėjo pagyventi. Teko vilktis visai ne tą, ką planavau, o tai jau arti tragedijos - kiekviena moteris paliudys.
Ketvirta, žinoma, kaip visada, nebuvo mašinos, todėl teko važiuoti mikriuku. Bet atvykau gerokai per anksti, beslankiodama “Saulės mieste” sutikau draugę, susėdome gerti kavos. Ir vėl nelabasis sugundė sukirsti įtartiną sūrio pyragą… Suveikė greitai… Iš tuliko atskuodžiau bažnyčion per penkias minutes, porą min. iki atvykstant Vyskupui. Giminaitė jau kalbino kažkokią vietinę davatkėlę į mano dubleres…
Toliau, ačiū Dievui, siuntusiam man tokius išbandymus, viskas vyko nuostabiai sklandžiai. O kai priėjome prie Vyskupo, kai jis šiltai pažvelgė tiesiai į akis: “Ramybės Jums..”, pajutau vos ne ašaras akyse…
Vis prisimenu, kaip Lewio “Perelandroje” skaičiau apie padarus iš “e” raidės, kurie pagrindiniam herojui, panašiai, kaip man, bandė sutrukdyti atlikti gerus darbus… Nelaikau savęs tvirtai tikinčia, bet linkstu link to. Ir, kai Vyskupas pasiūlė bent vieną rožinio dalį kasdien sukalbėti, grįžusi susiradau tuos mamos medinius karoliukus su kryželiu…
Iš atsargios agnostikės gal pamažu ir sunkiai pereisiu į sekantį lygį.

Rodyk draugams

Gyvenimo prasmės

2013-06-08 parašė Bernadeta

Užsuku į blog’ą, o čia nauja Katytės istorija apie atostogas. Na, rašyti, tai tu moki, Kate Ant Palangės - pasijutau, lyg pati kartu per barus šuoliuočiau… Ir taip susinervinu, ir taip nuobodu, nelinksma ant dūšios pasidaro… Išpuolu į lauką, ieškoti paguodos. O ten vyras žoliapjovę dūzgina, pievelę pjauna.

- Nu, bet koks nykus tas mūsų gyvenimas, nieko nebėra įdomaus, viskas pasroviui. Negi viskas baigėsi?  Niekur nebeištrūkstam, nieko kvailo ir spontaniško nebeiškrečiam. Viskas suplanuota, teisinga ir tvarkinga, į stalčiukus sudėliota, net koktu. Kaip kokie nutukę žiurkėnai - miesčionys gyvename. Pjauni sau žolę toks susikaupęs ir laimingas.  Aš svajoju, ką čia skanaus savaitgaliui pagaminsiu… Ir taip metų metus… Nejaugi visi tikslai ir svajonės jau įgyvendinta? Argi tokia gyvenimo prasmė?

Vyras išjungia pagaliau tą pragaro mašiną.

- Ar sakei ką?

- Sakau, gal žinai, kokia  gyvenimo prasmė? Ir iš viso, liūdna…

Pasižiūri taip šnairai:

- Na, eik, pasidaryk kokį kokteiliuką. O tuo pačiu iš šaldytuvo man alaus skarbonkę prigriebk.

Nusliūkinu nepaguosta. Et…

Taigi, sėdžiu, gurkšnoju kokteilį ir skundžiuosi…

Ir staiga suprantu, kodėl ir kaip žmogai  ima ir prasigeria…

Rodyk draugams

Prisiminimai apie TSRS

2013-05-22 parašė Bernadeta

Besirausdama po mamos “turtą”, radau maišelį su medvilninėmis nosinaitėmis. Tokį visai nemažą maišelį spalvingų ir jau nublukusių dalykėlių. Net gražiai nėriniuotų keletą. Beje, jaunimui, pažįstančiam tik popierines vienkartines nosines, aiškinu: medvilninė nosinaitė lygiai taip pat skirta snargliui supakuoti, kaip ir popierinė. Tik jos nebūtina išmesti.

O štai šią aptikusi, kvatojausi pusę dienos. Tiesiog negaliu nepademonstruoti. Iš rusų kalbos neversiu, ne tas efektas.

Rodyk draugams

Pavasarėja- su padūsavimais ir pasišvilpavimais

2013-03-23 parašė Bernadeta

Gal čia tik man taip, bet, su kuo besusitiksi, apie ką bekalbėsi, visi dejuoja, kad žiema įgriso, kad nėr pavasario… Lyg jau nebebūtų kitų temų. Tik gal taip ir gerai, nes jei tik tokios problemos…

Man beveik kas vakarą skambina draugas, apie kurį jau esu pasakojusi - tai užkietėjęs vienišius, per savo netrumpą gyvenimą taip ir nesutikęs antrosios puselės. Kaip jis pats juokauja - tiek daug įdomių dalykų, užsiėmimų  ir darbų yra, kad moterims jau ir nebelieka laiko. Tik va, dabar , kai pumpuojasi gal jau penktą chemijos seriją, laiko vienai moteriai (man) jis vis gi atrado. Kalbamės, kalbamės, dažniausiai, ne apie ligą, nors apie ją irgi, labai atvirai.

O mano pavydusis vyras (dažnai būna nu nesveikai pavydus, bet čia jau kita tema) tik skatina mūsų bendravimą, net nusistebi, jei kurį vakarą nesusiskambinu su mūsų bičiuliu. Ir, nors iki ligos labiau bendravo vyrai, dabar didesnis plepalų krūvis tenka man. Ne paguodos laukia ar patarimų, gal švelnumo. Juk ir maži ir seni dažnai nelaimėje ieškome mamos…

Atrodytų, tokie pokalbiai turėtų varginti, bet, priešingai, varo į priekį, pažadina, skatina judėti, nes toks netikėtai trapus gyvenimas.

Ir, kai visiems žinoma kaunietė netikėtai tragiškai išėjo iš gyvenimo, ir jos organus artimieji paaukojo transplantacijai,  aš taip pat atsispausdinau ir užpildžiau anketą… o anksčiau vis neprisiruošiau…

Kad nebaigčiau tokia verkšlinga gaida, papasakosiu, kaip ryte mane nustebino pavasaris. Taigi, išlendu užsimiegojusi į kiemą, o už tvoros kaimynas trypinėja. Tik, žvilgt į mane, ir kad sušvilpė… Taip, kaip vyras kartais švilpteli Barsui, kai tas per toli nustrakalioja. Nustėrau - toks inteligentiškas ir mandagus jaunuolis… Tiesa, mes neblogai sutariame, bet, kad taip susišvilpauti… Va, jau lyg ir nueina, bet vėl atsisuko ir vėl - šviiilpt…

Tik tada pamačiau priešais, senoje vyšnioje  kaltininką - paukštelį raudona papilve, gal sniegeną. Ir iš kur gi tas plunksnuotas padaras išmoko taip žmogiškai švilpauti? Papasakoju vyrui, o tas šaiposi iš manęs: “O gal Julius pagalvojo, kad tai tu jam švilpei?:)”

Štai toks padejuojautis ir švilpaujantis pavasaris atkeliavo į mano kiemą. Ateis ir pas jus, tikrai tikrai.

Rodyk draugams

A. Čekuolis “Staigmenos ir kiti žinomi dalykai”. Tai jau tikrai.

2013-02-02 parašė Bernadeta

- Gal matei, kur savo Čekuolį pasidėjau? - blaškosi vyras po trobą, knygos ieško. Greitai susigrūdu už žandų pusę obuolio, vartau akis, kratau ir linkčioju galvą. Meluoti negražu, o teisybė akis bado - rankinės pavidale, kurioje ta knyga saugiai pasislėpusi. Ir ne vien dėl to, kad vyrui mano tašė tabu. A. Čekuolio “Staigmenos ir kiti žinomi dalykai” puikiai ten telpa, nes perpus mažesnė už lygiagrečiai skaitomą U. Eco “Baudoliną”. Šią knygą patogu atradus laiko bet kur išsitraukti, nes susideda iš daugybės tarpusavyje nesusijusių čekuoliškai šmaikščių ir informatyvių straipsnių, lengvu stiliuku pateiktų skaitytojui. Ir, nors ne su viskuo 100% sutinku, bet prarijau žaibiškai. Ir dar  noriu.

Dabar knyga “atsirado”, galės ir vyrelis paskaitinėti. Pasakiau tiesiai šviesiai, kur ji buvo nulindusi.

Ir dar, apie melą. Mano vyras NIEKADA nemeluoja, nė nemoka. Dėl to net biški jis man patinka. O, kadangi  ilgai kartu gyvendami žmogėnai supanašėja, šiokią tokią teigaimą įtaką sau ir aš jaučiu… Gal dėl to tik dar labiau pastebiu aplink tiek daug melo…

Beje, sykį per vakarėlį kažkas bendrame šurmulyje lengvai pajuokavo, kad aš va, meluoju. Tai maniškis ramiai pareiškė, kad kas jau kas, o Bernadeta nemelagė. Tokia pagirta tarp moterų pasijaučiau.

Rodyk draugams

Ransom Rings “Ypatingų vaikų namai”. V. Tokareva “Laimės paukštė”

2013-01-08 parašė Bernadeta

Kažkaip pernai išdaviau savo norą registruoti perskaitytas knygas. Bandau pasiremontuoti.

Taigi, prieš pat Naujuosius, 31-ąją, kaip dora pavyzdinga pilietė, apsilankiau bibliotekoje - nors ir ne prietaringa, bet skoloje likti nenorėjau.  Tokioje ilgokoje skoloje… Tylu ten, ramu. Tik keli vaikigaliai prie kompiuterių kovoja su virtualiais siaubūnais. Ir gerai, nes, kai praėjusį kartą buvau, bibliotekoje skambėjo Čiurlionio “Miškas” - gal todėl ir pasiėmiau S. Lewis “Perelandrą”.  Deja, visos taip ir neįveikiau… Pasidarė nuobodu…

Su bibliotekininke jau patapome draugėmis, todėl gaunu beveik viską, ko užsigeidžiu. Nors tądien užsukau atiduoti, o ne imti, bet, kai pasiūlė porą knygų, neatsilaikiau. Pirmoji, dar visai nauja, neliesta skaitytojų - Ransom Rings “Ypatingų vaikų namai”.

Knyga su daugybe autentiškų senovinių nuotraukų, su mistika, su keistuoliais ir siaubūnais. Kažkas panašaus į Harį Poterį. Prisipažinsiu, tai geriausia šiemet skaityta knyga. Ai, tiesa, metai tik prasideda… Ir net pyktelėjau, kad skirta vaikams ir jaunimui, bet, matyt, vaikėju.

Šešiolikametis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus. Bet Džeikobas užaugo, senelio pasakojimai jam jau atrodė tik pramanai, kuriais net gėdijosi tikėjęs, o keistos senos nuotraukos – tik klastotės.

Tačiau atėjo diena, kai niekuo neypatingas Džeikobo gyvenimas apvirto aukštyn kojom.

Senelis bijojo pabaisų. Senelis pyko, kad iš jo atimti ginklai. Ir vieną dieną, nuskubėjęs jo aplankyti, Džeikobas rado senelį… sunkiai sužeistą.

Tada akimoju pasikeitė viskas. Paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė, Džeikobą pasiekęs paslaptingas senelio paliktas laiškas – keistenybių pernelyg daug, kad galėtum numoti ranka.

——————————————————-

V. Tokareva  “Laimės paukštė” - ją  primygtinai pasiūlė bibliotekininkė. Tik pradėjusi skaityti, jau norėjau drėbti į šoną, bet, perskaičiau iki galo - tokia greitukė, lengva, kaip smėliukas - išbyrėjo pro pirštus ir nieko nepaliko. Čia pasakojama apie rusę moterį, bet kokiais keliais siekiančią praturtėti, užsitikrinti padėtį visuomenėje. Tie keliai - per turtingų vyrų širdis. Sako, daugumai ši knyga labai patiko. Na, ką gi, paskaitykit.

Rodyk draugams