BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘Atostogos’

Mažos ir neįkainojamos dovanos

2010-08-11

Atrodo, prabėgo visa amžinybė, kai nebuvau prie jūros. Jau sugijo patempta kulkšnis - ilgų kelionių smėliu basomis pasėkmė. Jau vėl spėjau pasiilgti nenusakomos ankstyvo rytmečio  gaivos, kai keliauji apsnūdusiu paplūdimiu, vėsios bangelės skalauja basas kojas, plaučiai godžiai geria tiršto rūko prisotintą orą, ir tik nebaikštūs jūros paukščiai ramiai stebi vienišą keliautoją…

Čia vėl atradau pamirštą vaikystės relaksacinį hobį - rinkti nugludintus akmenukus su skylute, verti ant čia pat rasto valo. Net nepajuntu, kaip daug kilometrų nužygiuoju įsitraukusi į šį smagų užsiėmimą.

Ir vis prisimenu gražią šeimą su neįgaliu berniuku. Dėl didelių liūdnų akių aš jį praminiau Liudviku. Paplūdimyje, besikalbant su jo mama, staiga jis ištiesė rankutę ir stvėrė už mano surinktų akmenukų vėrinio - viso ilgo ryto darbo… Stipriai suspaudė, net pirštukų galiukai pabalo, o didelių akių žvilgsnis vis klajojo kažkur po jūros ir jo nenuspėjamų  minčių platybes.

Kitą dieną pamačiau Liudviką su keistu mano vėriniu ant kaklo. Berniuko mama džiugiai pasakojo, kad, visą popietę, kol tik užmigo, jis nepaleido akmenukų iš rankos, o ryte nusiramino tik vėl juos atradęs. Ir švietė tada jos akys, kaip, turbūt, kiekvienąkart pamačius nors kokį sąmoningą, tik jos pastebimą sūnaus poelgį…

Tiktai kokia menka ir nereikšminga ši jūros ir mano dovana, palyginus su ta dovana, kurią jis gauna kartu su begaline sizifiška Motinos Kantrybe,  Pasiaukojimu ir Meile…

Rodyk draugams

Vasaros malonumai

2010-07-26

Vyras kalbasi telefonu ir vis žvilgčioja į mane. Iš akių matau, kažką pasiūlys. Jau pažįstu tokį žvilgsnį…
- Važiuojam į svečius, pakeliui pagrybausim, pažvejosim?
Nesu didelė grybų mėgėja, nei rinkti, nei valgyti nepasiilgstu. Bet nesu ir namisėda. Taigi, už krepšelių, meškerių - ir į gamtą. Ir miškas ten, visai ne miškas, o regioninis parkas. Vaikštau keliukais, viena akim vis pasitikrindama, ar dar matau mašiną. Miške visai nesiorientuoju, bet patinka vaikštinėti, mėlynes skanauti. Prirenku - bus virtinukams. Jau ryju seilę, gamtoje greitai išalksti…

Fotografuoju medžius, žolynus, vabalus, net gluodeną. Kai išsamiai išaiškinu, jog tai bekojis driežas, gerietis ir nesikandžioja, maniškis ima vaizduoti Steve Irwin, sulaikęs kvapą, pakelia už uodegos. Ji ir lieka išsigandusio “didvyrio” rankoje, o gluodenas, išsilaisvinęs iš smalsuolių ateivių, be uodegos sprunka į avietynus…

Paskui, žvejojame, maudomės šiltame miško ežeriuke, kur vidury savaitės, nei gyvos dvasios…

O vasara, su visais savo dovanotas malonumais, vis lekia, tolsta.

Rodyk draugams

Lietus ir “Pasaulis pagal Garpą”. Vakar.

2010-07-24

Karšta visur - tiek kambary, tiek lauke. Sėdžiu po dideliu paplūdimio skėčiu, ant kelių vis dar ta pati knyga. Apink jau viskas išseko nuo karščio - ir žolytė, ir didžiuliai nepažįstamos gėlės lapai. Besigilindama į Garpo gyvenimo peripetijas, nejučia prisnūstu; pabudina beldimas - stambūs lašai vis drąsiau kalbina skėtį, o iš tolumų ataidi duslūs griaustinio akordai. Oda pamažu mėgaujasi drėgna vėsa ir gaiva. Ant virvutės padžiautas didelis rankšluostis pamažu apsunksta nuo lietaus, tarsi dūsauja, žiūrėdamas į vėjyje plazdenančią geltoną plonytę palaidinę. Ji jau kiaurai permirkusi, bet linksma, tvirtai įsikibusi į du spalvotus segtukus.
Stebiu iš po skėčio, kaip žolė dažosi ryškiai žaliai, o nepažįstamos gėlės lapai net išsirežę geria, mėgaujasi gaiviais lietaus lašais.
- Ar dar gyva? Bėgam vidun, - kviečia pažįstamas balsas.
Neisiu dar, čia taip gera…
Pamažu liūtis paverčia takelius srauniais upeliais, o Perkūnas gąsdina vis griežčiau. Pirmasis nebeištveria skėtis - jis juk saulės draugas, o ne lietaus. Keletas lašų paliečia knygą. Parveja mane į kambarį, nes juk reikia gelbėti Džono Irvingo “Pasaulį pagal Garpą”. Nebloga knyga, nenusipelno sušlapti.

p.s. nuotraukoje - Juodlės ežero “juodas” vandenukas.

Rodyk draugams

Atostogų pažintys - dukros ir mamos

2010-07-08

Susipažinau su ja atostogaudama mūsų pajūryje. Ši simpatiška moteris su nedidele dar dukrele, apsigyveno kaimynystėje. Pasikeisdami važinėjome į Klaipėdą produktų - juk Karklės “džiunglėse” net normalios parduotuvės nėra. Dažnai vakarais terasoje gurkšnodavome alų ar vyną, plepėdavome apie viską ir apie nieką, kartais paliesdami brangiausius ir skaudžiausius likimo mums pateiktus momentus.
Tokios lengvai žavios kurortinės pažintys, nauji veidai, paįvairina gyvenimą, kartu lyg ir neįpareigoja ilgalaikei draugystei. Čia, kaip lėktuve ar traukinyje - kelionėje susipažinai, išsikalbėjai, išklausei intymiausias gyvenimo smulkmenas ir … išsiskyrei visam laikui, tik lengvai pamojavęs ranka… Gal dėl tokių pokalbių būtinybės ir sukurtas krikščionybėje išpažinties ritualas?
Taigi, naujoji mūsų pažįstama didžiąją dienos dalį praplepėdavo telefonu. Į pajūrį gal retai ir tenueidavo, nes ten mažai kur buvo geras telefono ryšys. Ilgai ji bardavosi su namie likusiu sutuoktiniu (gal dėl to mano vyras ją juokais praminė vuvuzela), o paskui, dar ilgiau, apie tai guosdavosi mamai… Kai lengvai papriekaištavau, kodėl skaudina ją, apipildama savo nesibaigiančiomis problemomis, nustebo: negi gali būti kitaip? Juk tai mama, pats brangiausias žmogus.
Tuomet aš pagalvojau apie savo mamą ir supratau, kad apie mano bėdas ji sužinotų, galbūt, viena iš paskutiniųjų… Bet, aš, turbūt, neteisi.

Rodyk draugams

Gal per daug emocijų, bet šiandien taip jaučiuosi…

2010-07-06


Pajūrio “trispalvė”

Visų pirma noriu visus pasveikinti su Valstybės - Mindaugo Karaliaus karūnavimo - diena. Šis Lietuvos vyras, matyt, tikrai buvo didis ir garbingas žmogus, turime juo didžiuotis. Lygiai taip, kaip ir nuostabia mūsų krašto gamta.
Važinėdama Lietuvos keliais, nenustoju gėrėtis pakelėje išsibrasčiusiais miškeliais, kalvelėmis, pakalnėse vingiuojančiomis ramiomis upėmis ir žydromis ežerėlių akimis. O Baltijos pajūris! Anksti ryte, dar neišsisklaidžius rūkui, tokia gaiva alsuoja bekraštė jūra, kad, rodos, pripildo širdį gėrio ir meilės… Ir jokios nuotraukos neperteiks to didingumo ir žavesio, kurį patiri stovėdamas ant jūros kranto. Taip ir norisi šaukti - neliūdėkite, apsidairykite, pajuskite, kaip mums pasisekė, kad gyvename būtent čia, šiame išskirtiniame gamtos kampelyje.
Išlydžiu žvejus, savo mažomis valtelėmis tolstančius į jūros platybę. Stebiu sugrįžtančius, pavargusius, su gausiu laimikiu ar be jo. O jų pavargę veidai, akys, žvelgiančios į poilsiautojus ir kartu jų nematančios, skleidžia kažkokį man dar neatrastą jausmą. Gal panašiai jaučiasi save ir kalnus įveikę alpinistai? Ir tikiu, kad kokį kartą ir aš su jais tolsiu nutolsiu į jūrą, išsiaiškinsiu jos traukos paslaptis…

Rodyk draugams

“Įnamiai” - atsikratyti ar susidraugauti?

2010-06-13

 

Baigiasi pirmoji atostogų dalis. Taip jau nutiko, kad, kol atostogavau toliau nuo namų, mano mylimiausios obels liekanose įsikūrė keletas siaubūnų. Aukštai aukštai - be kopėčių niekaip neiškrapštysi… Tiek jau to, tegul pagyvena.

O po sena šaknimi, prie akmenų, atsikraustė nykštukai, palikę miegančią Snieguolę. Gerai dar, kad jos neatsitempė. Ką gi, ir jie tegul laikinai pasilieka. Tik girdėjau, kad nieko nėra amžinesnio už laikinumą…

Nemėgstu per daug keistų gyventojų savo karalystėje. Man visai pakanka čiulbančių paukštelių, peteliškių, sraigių, ežiukų, net sliekų ar uodų… Savo sode, poilsio ir meditacijų zonoje, trokštu sutikti tik gyvus padarėlius, kiek įmanoma daugiau natūralios gamtos. Juk tiek daug visur aplinkui dirbinumo ir sintetikos.

Šiemet dar nemačiau vakarais paskraidančių šikšnosparnių. Gal išgąsdino netikėtai atsliūkinę dantyti drakonai, ir jie išsikraustė ten, kur ramiau?

Pagyvensim - pamatysim…

Rodyk draugams

Priklausomybės

2010-06-08

Kartais taip didžiuojuosi savimi, kad lyg ir neturiu jokių priklausomybių.
Liūdžiu, girdėdama apie narkotikų pinklėse susivėlusius žmones, skaudu darosi, prisiminus alkoholiką giminaitį - niekaip nesuprantu, ko gi jam gyvenime galėjo betrūkti… Vienas geras draugas - lošėjas. Lošia visur: kazino (nesu ten buvusi), kavinių lošimo automatuose, dabar laukia pasaulio futbolo čempionato - vėl prasidės statymai. Jau prarado pusę iš tėvų paveldėto namo, žemės sklypą… dar gal ko ir nežinau.
Dar - priklausomybė nuo nikotino, kompiuterio ir interneto (truputis šito ir pas mane, kaip matote, yra:), net nuo maisto, apsipirkinėjimo ar sekso.
Ir staiga (na, gal ne visai taip jau ir netikėtai), suvokiau, kad esu priklausoma nuo kavos. Tokios juodos, karčios, bjaurios, su truputėliu cukraus. Juk būna tiek skanių ir sveikų natūralių sulčių! Per atostogas nusprendžiau kavą mažinti - yra ir kitokių malonumų. Taigi, išgeriu tik ryte, ir, kaip užuolaida nuo akių - diena prašviesėja. Po pietų jau pajuntu nuovargį, viskas ima po truputį erzinti. Tada puodelis juodos kavutės, vėl nuotaika puiki, energija per kraštus liejasi. Su dviem puodeliais per dieną įmanoma gyventi… ach…, šiaip taip egzistuoti…

Rodyk draugams

Atostogos… pradžia

2010-06-06

Tik kelios dienos - toliau nuo darbų, namų, rūpesčių. Tereikia tik pabėgti nuo įprastos aplinkos, pakeisti nusistovėjusią dienotvarkę, net rūbus, bendrauti su naujais žmonėmis, klausytis kitokios muzikos. Arba, be jokių minčių - tiesiog žiūrėti į beribį horizontą, mėgautis spalvomis, kvapais, garsais… Gyventi naujais įspūdžiais, vengti senų draugų skambučių, atsiriboti nuo praeities, negalvoti apie ateitį - tik būti esamajame laike, sustingti akimirkos žavesy.

O vėl sugrįžus namo, į kasdienybę, suprasti, kad visus, kažkada tavyje gyvenusius blogiukus, užpustė smėliu draugiškas marių vėjas…

Žengiau nejaukiai tylos paženklintu takeliu.. ir kažkodėl vaidenosi šiurpūs momentai iš Stepheno Kingo “Gyvūnėlių kapinių”…

 

Ir tik šis senasis Nidos gyventojas nebesistebi nei stulbinančiomis gurgždančio smėlio kopomis, nei ramiu bangų šabždesiu, nei svaigiu žydinčių pušų kvapu…

Rodyk draugams