BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘Dovanos’

Paradoksai

2011-11-17

Gyvenimas kartais pažeria didelių ir bjaurių išbandymų, tačiau man dažnai nutinka taip, kad likimas šitaip apsaugo nuo dar didesnių ir skaudesnių smūgių. Todėl už viską, ką tenka patirti, esu dėkinga ir nieko nenorėčiau keisti, kitaip aš jau nebūčiau aš.  Mane dažnai lydi nepaaiškinami paradoksai - lyg kažkas, galingesnis ir viską numatantis, stengtųsi apsaugoti, nukreipti į tiesesnį kelią. Tarsi stogas, pridengiantis ir apsaugantis nuo negandų, apie kurį lyg ir nepadoru, nedrąsu garsiai kalbėti. Baisu nubaidyti.

Ryte gan netikėtai nusipirkome automobilį ir vienoje sąskaitoje palikome tik kelis šimtus litų, o vakare bankas buvo triukšmingai nacionalizuotas.

Su tuo save ir sveikinu :)

Rodyk draugams

Pokštininkai II - Seksas be tabu…

2011-08-05

Kaip ir kiekvienas save gerbiantis madingas pilietis, draugės prikviesta ir prikalbinta kažkada užsiregistravau facebook’e. Nedažnai  užsuku į tą pletkų ir paskalų pasaulį, ir draugai ten - tik artimi ir mieli man žmonės, kurių gyvenimai, nuotykiai, kelionių įspūdžiai man ne svetimi. Taigi, įlendu facebook’an po šiokios tokios pertraukos: aha, tolima giminaitė pagimdė sūnų -SVEIKINU!, klasiokė švenčia gimtadienį - ILGIAUSIŲ METŲ!, kita draugė ką tik grįžo iš žvejybos Norvegijoje - ŠAUNUOLĖ, PAVYDŽIU. Aha, į draugus vėl kažkoks pajuodėlis babajus peršasi - VON IŠ ČIA!

Ir kas gi čia dabar? Prie mano mėgstamiausių temų  visam svietui apskelbta “Seksas be tabu”, ir atitinkama vaizdinė medžiaga prisegta.  Akimirką sustingstu. nepajuntu, kaip pirštai sunaikina keistą radinį… Paskui prapliumpu juokais. Įdomu, kiek laiko mano draugai stebėjosi/gėrėjosi/laikino tokį mano pomėgį? Ir kas gi iškrėtė man šį pokštą??

Išvada: Jei viešoje vietoje prie svetimo kompo sugalvosite įkišti snapą į facebook’ą, išeidami neužmirškite atsijungti… Draugai, pažįstami, prietėliai būtinai pasinaudos situacija. Juolab, kad ir iš manęs gali tikėtis panašių pokštų.

___________________________________________________________________________________

Nuotrauka: Jau kelios dienos stebiu šį keistą įnamį, man atrodo, kad jis paaugo. Stebėjimai tęsiasi…

Rodyk draugams

Ligų maišai

2011-02-25

Nežinau, gal mes savo abejingumu ir nesisaugojimu prisiviliojome gripą - jis mus nutvėrė jau pabėgdamas iš Lietuvos. Bet va taip, ėmėme ir susitikome, kad keletą dienų apsigyventume kartu. Įtariu, kad vyras susirgo, nes pavargo nuo rutinos ir sugalvojo paatostogauti. O po poros dienų pasikvietė ir mane.  Ir nors visaip nuo jo (aišku, vyro:) slapsčiausi kitame kambaryje ir vengiau bet kokio kontakto, gripas padarė savo juodą darbą.  Taigi, čiaudėjome abu ir maitinomės piliulėmis, kuriomis, kartu skanėstais aprūpindavo paslaugi kvatoklė giminaitė, meiliai vadindama juos (na, skanumynus, žinoma) “laimės trupinėliais”. Ir visai ne apie bjaurų gripą papasakoti norėjau, o apie mediciną.

Turbūt pirmą kartą net du kartus (keistai nuskambėjo, bet tai tiesa) likau maloniai nustebinta medicininiu aptarnavimu Lietuvoje. Visi žinome, kad, susirgus, nemaloniausia procedūra - tai stumdymasis poliklinikoje, o jei dar su aukšta temperatūra… brrr… Bet šį kartą užteko pasiskambinti šeimos gydytojai, gauti patarimą ir rekomendacijas, kokius vaistus vartoti, ir galėjau ramiai sveikti, nekeldama kojos iš namų. Po kelių dienų biuletenis internetiniais takais nužingsniavo ten , kur jo laukė. Taigi, gydžiausi virtualiu būdu :) Gal net ir išgijau!

O vakar teko kviesti greitąją med. pagalbą mamai. Nuvykusi kartu į ligoninę, jau pasiruošiau kantrioms eilutėms prie kabinetų… Ir vėl nustebino neatbulas ir, net draugiškas, požiūris į ligonę: padarė galybę tyrimų, be užstrigimų apžiūrėjo keletas įvairių sričių specialistų, nustatė negalavimo priežastį ir… vėlų vakarą, išleido namo. Bet, svarbiausia, pasisiūlė pargabenti su greitosios pagalbos automobiliu. Sunku patikėti, bet viskas kainavo tik mūsų nuoširdų ačiū.

Būna dar stebuklų… bet, gal čia nieko keisto ir nėra…

Geriau  nesusirkite ir pasidžiaukite praėjusios vasaros spalvomis - jau greitai ji sugrįš ir išvaikys visus peršalimus…

Rodyk draugams

Vertybės nenyksta, o tik slepiasi - ieškok jų

2011-01-24

Vėl mąstau apie kaimą ir prisimenu, kaip dar sovietiniais laikais mus mokė: kaimą priartinus prie miesto (ar tai miestą prie kaimo) sukursime komunizmą. Nežinau, kaip su tuo reikalu šiuolaikiniame kapitalizme, bet mano kaimietė pusseserė, čia ją pavadinsiu Maryte, sumąstė sutelkti brangiausius gimines, ir savo jubiliejų atšvęsti miesto kavinėje. Ir kurgi sveika logika, kai nuosavuose tvartuose trypčioja sultinga mėsytė, gūžtose ridinėjasi kiaušiniai, o aruodai lūžta nuo daržovių? Gal jai taip atrodė iškilmingiau,  o gal reikėjo šiek tiek atitrūkti nuo kasdienybės ir, nors vienam vakarui, pabėgti iš namų. Bet, man atrodo, kad norėjo pasipuikuoti prieš miestiečius gimines: va, ir mes, ūkininkai po kavines nardom kaip po savo nuosavas daržines. Tik, aišku, jau šventės metu, po dešimtos valandos  vakaro (kai visas linksmumas įsisiūbavo), Marytė ėmė žiovauti, raustis po rankinuką, žvilgčioti į laikrodį… Anksti ūkininkai įpratę keltis, o namie jau būtų nebe pirmą sapną apie savo meiliuosius didžiaakius veršelius sapnavę…

Bet norėjau papasakoti ne tik apie tai. Kai nuvykome į kaimą, kad jubiliatės šeimyną miestan tvarkingai nugabentume, Marytė ilgai krapštėsi, akivaizdžiai neskubėjo, vis žvilgčiojo pro langą, tarsi laukdama kokio ypatingo svečio. Pagaliau laiminga atsiduso ir pakvietė mane arčiau.  Žiūriu, lyg ir nieko ypatingo - laukas, keli susitraukę sušalę  krūmokšniai, krūva apsnigusių eglišakių styro. Ir, matau, ateina - vienas, du trys.. devyni kamuoliukai- paukščiukai šniru - šniru - šniru, atkeliauja  tokios vištelės kurapkėlės… Iš kart sukrinta lesti iš joms jau paruošto indo. Paskui laimingos pasirąžo, pasistaipo, pasikedena lyg padėkodamos, papozuoja mums, sužavėtiems reginio ir vėl draugišku būreliu ištipena, išrieda savais keliais. (Gaila, neturėjau fotiko.)

- Šiandien kiek vėluoja, bet sulaukiau. Dabar galime važiuoti miestan, - šypsosi laiminga Marytė.

(Nuotrauka pavogta, bet labai patiko)

Rodyk draugams

Žiemos verpetuose

2010-12-05

Žiema trumpina dienas ir skubina laiką, kosminiu greičiu artindama Naujuosius. Užgriuvę darbai ir rūpesčiai savo našta primena, kad tai, ką planavau ištisus metus, galų gale vis tiek privalėsiu atlikti metų gale. O čia dar visokie šalutiniai, malonūs ir nelabai, trikdžiai. Vos spėju perskaityti draugų blog’us, mestelėti vieną kitą repliką, tuo bandydama pasakyti: “Ei, aš gyva dar, sugrįšiu, pasidžiaugsiu sniego baltumu, pasivoliosiu pusnyje ar slapčia pačiuožinėsiu vaikų nuslidinėta čiuožykla, netikėtai atsiradusia va ten, ant šaligatvio!”

O kol kas, tik mintyse susikaupę įspūdžiai iš savanoriavimo Maisto banko akcijoje, kur apniukusį pusdienį vienoje iš miesto parduotuvių švelniai beldžiausi į miestelėnų širdis. Bandėme atšildyti jas, sudiržusias, pavargusias, netrokštančias pamatyti tų, silpnų, alkanų, pažeidžiamų…

Ir, nors nedaug surinkome pigiausių kruopų ir makaronų, dar mažiau aliejaus ar mėsos konservų, bet esame dėkingi visiems - ir tai jaunai “tiuninguotai” panelei, kuri į vežimėlį, prikrautą brangių, daug kam net nepažįstamų ir nesuprantamos paskirties prekių, įmetė ir maisto bankui skirtų pigiausių makaronų  beveik už litą… Ir tvarkingam kukliam diedukui, kuris nupirko net kelis butelius aliejaus, kondensuoto pieno ir kitokių ’stebuklų’ ir viską paaukojo Maisto bankui. Ir visiems visiems tokiems negausiems kitiems, prisijungusiems…
Tokia akcija - jėga, jautrumo ir gerumo egzaminas, joje išmokstama to, kas žinoma ir priimtina, bet buvo primiršta, nukišta į giliausius atminties ir širdies stalčiukus.

Nuotraukoje:  pirmąją žiemos dieną ją nufotografavau sode - tokią ryškią, nepasidavusią. Laikykis…

Rodyk draugams

Mano mažos silpnybės niūrų rudenį

2010-11-16

Kai gatvėje tamsus ruduo, kai nuo žvarbios drėgmės ne tik parausta, bet ir ima lašėti nosis, kai šąla rankų ir kojų pirštai, pasielgiu labai moteriškai. Žygiuoju į parduotuvę. Ne, ne pirštinių ir net ne batų ieškau, nors nauji būtų visai ne pro šalį. Ir ne mėgiamus kvepalus renkuosi (nežinau, kodėl čia staiga juos paminėjau, galbūt, apie juos rašysiu kukliame laiškelyje Kalėdų Seniui:). 
Nusiperku naują puodelį kavai/arbatai - tokį geltoną, kaip išeinanti, nutolstanti šviesa ir šiluma. Įsigyju nuosavą mobilią saulutę ir taip bandau apgauti niūrų rudenį.
Vienu metu pirkinėdavau po du vienodus ar bent panašius puodelius. Buvo serija juodų, paskui baltų, paskui - kuo originalesnių. Turiu mėgstamą didelį molinį - rytinei kavai, trapų baltą - popiečio arbatai, labai mielą - su gėlytėmis vidinėje pusėje - savo džiovintų žolelių arbatai… Turiu ir “darbinį” - su besišypsančia žalmarge karvute, tiesa, jį nusisavinau iš kolegos; jis truputį suinkštė, bet pasidavė be kovos.
Ir net pastovesni svečiai turi jiems, pagal vien man suprantamus kriterijus, pritaikytus puodelius. Kai kada pasiūlau net išsirinkti, iš kurio norėtų skanauti kavą ar arbatą. Dar pastebėjau, kad vaikams labiausiai patinka raudoni, vyrams - dažnai mėlyni… Gal pusmetį buvau susidrausminusi, truputį apsiraminusi ir, kaip knygyne pro naują gundančią knygą, pro puodelius praeidavau tik pasidžiaugusi, pasvajojusi, bet neįsigijusi… Net vyras pastebėjo, kad jau seniai neatnaujinau savo puodelių kolekcijos.

Ir nesvarbu, kad jų turiu begalę ir net puoselėju mintį, nebenaudojamus padovanoti ir gal? pradžiuginti  kūdikių ar senelių globos namų gyventojus Kalėdų proga (įdomu, ar juos ten priims iš manęs?), vėl nusipirkau naujutėlį, šviežutėlį, gražutėlį puodeliuką. Bėgu, išsivirsiu arbatos…

Juk ruduo, liūdna, drėgna ir tamsu, todėl kiekviena tokia miela smulkmena sušildo.

Nuotraukoje - ir jus tegul sušildo ir pralinksmina šie mano varpeliai - apversti puodeliai.
Ei, ei, nusišypsokite :)

Rodyk draugams

Bet jau koks tas jaunimas…

2010-10-06

Kai dar lauke nešalta ir saulutė pašildo jai atkištą šoną, tai su kaimyne dažniausiai plepame per tvorą, neišeidamos iš kiemo. Temų daug, kuo dažniau matomės (kasdien), tuo ilgesni pokalbiai išsivysto - visų pirma apie vyrus (visi jie tokie), apie orus (jie visokie), apie darbus (jie nekokie), apie kitus kaimynus (ir iš kur jie tokie). Taip mudviem begvildenant šias aktualias nūdienos problemas ir besilepinant paskutinėse rudeninės saulės voniose - tik kyšt mažytė rankutė per tvorą, capt už paskutinės rudens gėlės - jurgino - žiedo. Kol atsipeikėjome, kol nurijome staiga pastrigusius žodžius, vėl, kyšt ta pati nykštuko ranka, grybšt, kitą gražuolį… Pasistiebiu iš nuostabos: kitąpus tvoros ramiai sau pūpso ryškiaspalvė kuprinė su dar ryškesniais kaimynės jurginais rankytėje.
- Ar tau kas leido, kad, va taip, skini?
- Nea… - atsako kuprinė liaunu balseliu.
- Tai kitą kartą užeik ir pasiklausk, - toliau auklėja kaimynė.
- Atsiprašau… - nuolankiai išlemena kuprinė. Na va, geras vaikas, atsidūstame ir nusiraminame, toks mandagus mielas pradinukas(ė?).  Tik vėl - kyšt ta pati ranka - negi paliksi tokį didelį ir gražų paskutinį žiedą… Ir ramiai tolo nutolo toji didžiulė ryškiaspalvė kuprinė ant plonų kojyčių su marga puokšte mažose rankytėse.
Stovime, džiūgaujame su kaimyne: tai pamaina, tai estetas auga, tai nudžiugins mažylis(ė?) savo mamytę…

(p.s. gėlės nuotraukoje mano, ne kaimynų!)

Rodyk draugams

Mažos ir neįkainojamos dovanos

2010-08-11

Atrodo, prabėgo visa amžinybė, kai nebuvau prie jūros. Jau sugijo patempta kulkšnis - ilgų kelionių smėliu basomis pasėkmė. Jau vėl spėjau pasiilgti nenusakomos ankstyvo rytmečio  gaivos, kai keliauji apsnūdusiu paplūdimiu, vėsios bangelės skalauja basas kojas, plaučiai godžiai geria tiršto rūko prisotintą orą, ir tik nebaikštūs jūros paukščiai ramiai stebi vienišą keliautoją…

Čia vėl atradau pamirštą vaikystės relaksacinį hobį - rinkti nugludintus akmenukus su skylute, verti ant čia pat rasto valo. Net nepajuntu, kaip daug kilometrų nužygiuoju įsitraukusi į šį smagų užsiėmimą.

Ir vis prisimenu gražią šeimą su neįgaliu berniuku. Dėl didelių liūdnų akių aš jį praminiau Liudviku. Paplūdimyje, besikalbant su jo mama, staiga jis ištiesė rankutę ir stvėrė už mano surinktų akmenukų vėrinio - viso ilgo ryto darbo… Stipriai suspaudė, net pirštukų galiukai pabalo, o didelių akių žvilgsnis vis klajojo kažkur po jūros ir jo nenuspėjamų  minčių platybes.

Kitą dieną pamačiau Liudviką su keistu mano vėriniu ant kaklo. Berniuko mama džiugiai pasakojo, kad, visą popietę, kol tik užmigo, jis nepaleido akmenukų iš rankos, o ryte nusiramino tik vėl juos atradęs. Ir švietė tada jos akys, kaip, turbūt, kiekvienąkart pamačius nors kokį sąmoningą, tik jos pastebimą sūnaus poelgį…

Tiktai kokia menka ir nereikšminga ši jūros ir mano dovana, palyginus su ta dovana, kurią jis gauna kartu su begaline sizifiška Motinos Kantrybe,  Pasiaukojimu ir Meile…

Rodyk draugams

Vasaros malonumai

2010-07-26

Vyras kalbasi telefonu ir vis žvilgčioja į mane. Iš akių matau, kažką pasiūlys. Jau pažįstu tokį žvilgsnį…
- Važiuojam į svečius, pakeliui pagrybausim, pažvejosim?
Nesu didelė grybų mėgėja, nei rinkti, nei valgyti nepasiilgstu. Bet nesu ir namisėda. Taigi, už krepšelių, meškerių - ir į gamtą. Ir miškas ten, visai ne miškas, o regioninis parkas. Vaikštau keliukais, viena akim vis pasitikrindama, ar dar matau mašiną. Miške visai nesiorientuoju, bet patinka vaikštinėti, mėlynes skanauti. Prirenku - bus virtinukams. Jau ryju seilę, gamtoje greitai išalksti…

Fotografuoju medžius, žolynus, vabalus, net gluodeną. Kai išsamiai išaiškinu, jog tai bekojis driežas, gerietis ir nesikandžioja, maniškis ima vaizduoti Steve Irwin, sulaikęs kvapą, pakelia už uodegos. Ji ir lieka išsigandusio “didvyrio” rankoje, o gluodenas, išsilaisvinęs iš smalsuolių ateivių, be uodegos sprunka į avietynus…

Paskui, žvejojame, maudomės šiltame miško ežeriuke, kur vidury savaitės, nei gyvos dvasios…

O vasara, su visais savo dovanotas malonumais, vis lekia, tolsta.

Rodyk draugams

Palikimai

2010-06-21

“Galų gale visi prisiminimai liūdni, nes susiję su praeitimi”. (E. M. Remarkas)
Ar kartais neatrodo, kad Žemė apie savo ašį ir aplink Saulę sukasi vis greičiau. Dienos kasmet vis trumpėja ir trumpėja, o mes vis skubame ir vis nespėjame…
Visada stebėjausi mūsų senolių darbštumu, nuoseklumu, išradingumu ir kūrybingumu. Juk nebuvo nei skalbimo mašinų, nei indaplovių, nei įmantrių viryklių, net elekros. Bet šeimininkės suspėdavo ir daržus apsėti, nuravėti, ir apskalbti, ir cepelinų šeimynai privirti, taip pat austi, megzti, siuvinėti meniškiausius darbelius. O dar ir pasakėlę vaikams prieš miegą sukurdavo ir pasekdavo. (Čia prisiminiau savo Babytę…)
Mano teta užaugino tris sūnus, bet neturėjo dukterų. Todėl man, vienintelei savo dukterėčiai, paliko keletą keistų dalykėlių, taipogi maldaknygę, odiniais apdilusiais viršeliais su senoviškais raštmenimis bei rankomis austą, plonyčiais lininiais siūlais rištą paklodę… Nebeatseku, kiek jai metų. Gal kokie du šimtai? Gavo ją iš savo mamos (kaip “pasogą” į kraičio skrynią), mano senelės, senelė - iš savo mamos, anoji - iš savosios ir t.t. Nei viena nenaudojo paklodės (nežinau, ar taip galima pavadinti) pagal paskirtį, o perdavinėjo iš kartos į kartą.
O manyje blaškosi du jausmai - atiduoti į muziejų ir parodyti platesniam ratui ar padėti į tamsų stalčių ir laukti, kol ja susidomės ateinanti manęs pakeisti karta.
“Kiekviena karta save įsivaizduoja protingesne už praėjusią ir išmintingesne už ateinančią.” (G. Orvelas)
 

Rodyk draugams