BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘Kelionės’

Po Šiluvos atlaidų

2011-09-26

Gimtadieniui draugai padovanojo mėnesio narystę sporto klube.  Aišku, apsidžiaugiau, bet tuoj pat susimąsčiau: gal tai turėčiau suprasti kaip subtilią užuominą? Juk visą vasarą kepiau mėgstamiausią obuolių pyragą ir, nori nenori, jo paragauti teko visiems, taip pat ir pačiai kepėjai.  Taigi, jie dovaną man išrinko visai nesuniai.

Deja, kol kas nelabai galiu ja pasinaudoti.

Atfatf nuotraukos suviliojo ir priminė, kad nesu buvusi Šiluvoje. Jam tai dar vienas laiptelis link Dangaus, nes aš stvėriau giminaitę ir, vieną šiltą rudenišką rytą nudūmėme tenai.

Žavingas miestelis ir visur tvyranti gera aura paliko puikų įspūdį.

Tik, gal dėl to, kad mudvi nelabai nuoširdžiai meldėmės, o gal per daug blizginome akis  į gausybę tą dieną ten susirinkusių dailių uniformuotų pareigūnų bei angelų sargų orkestrą,  grįžusios abi netrukome patirti traumas - ji susilaužė koją, o aš, lygioje vietoje griuvau ir susižeidžiau ranką…

Taigi,  ir toliau kepu pyragus ir lankau ant vienos kojos šokuojančią giminaitę, nuobodžiaujančią ir nekantriai laukiančią manęs su dėžute šokolado… Kramsnojame abi saldumynus, gurkšnojame kavą (ir kai ką prie kavos) ir prisiekinėjame viena kitai, kad, vos pasveikusios, pulsime sportuoti…

Rodyk draugams

Kelionių visuomeniniu transportu ypatumai

2011-03-05

Senokai ruošiausi parašyti apie visuomeninį transportą - keletą dienų per savaitę juo sėkmingai naudojuosi, ir net buvau pradėjusi kurti autobusus garbinančią odę, padabintą fanfarų patriūbijimais. Jei ne vienas nutikimas… Bet apie jį vėliau.

Argi ne nuostabu, kai rytiniame autobuse apsimiegojusi netyčia pasisveikini su bobule, kuri pasirodė panaši į buvusią mokytoją - o tada ji prisėda šalia ir visą kelią nenutildama pasakoja apie savo piligriminę kelionę po šventas Europos vietas.  Net nepatogu, kad kartais beklausydama mažumėlę prisnūsdavau, nes viską vainikavo vienas mažas sakinys išlipant: “Kuo jūs vardu, aš vakare už jus pasimelsiu…” Žinokit, net susigraudinau…

O anądien tame pačiame autobuse netikėtai susitikau labai seniai matytą draugę, jau vėluojančią darban. Tai tiek įsiplepėjome, įsiklegėjome (nabagai keleiviai buvo priversti klausytis mūsų nenuobodžių gyvenimų istorijų), kad ji net pravažiavo savo stotelę. Ai, bet vis tiek vėlavo.

Kartais, nori nenori, tenka ir man nugirsti naudingų ir visiškai nereikšmingų pokalbių apie lietuvišką kasdienybę. Ir tada tampu tos kasdienybės neišskiriama dalimi, asimiliuojuosi į iš taško A į tašką B judančią minią, tampu jos neatskiriama dalimi.

Ir pamažu imu tuo mėgautis, kol sutinku tokį vyrioką, energingai besibraunatį pro duris ir skubantį kuo greičiau atsisėsti.  Vos padėjęs savo pasturgalį ant sėdynės, akimirksniu išsitraukia alus butelį… Stebėtinai ilgai laiko jį rankoje, gėrėdamasis maloniai nuteikiančiu svoriu ir nukeliaudamas mintimis į taip trokštamą svajonę… Tada staigiu judesiu nulupa dangtelį ir atsainiai paspiria jį po sėdyne. Pora gurkšnių - ir butelis jau tuščias. Putotus likučius stipriu papurtymu išdrabsto aplink - ant autobuso sienų, grindų ir sėdynių, o tuščią, bet vertingą tarą įgrūda į tą patį oranžinį Norfos maišelį. Šalia manęs įsikūręs mielas tauraus veido senukas (gal koks filosofijos profesorius?) neramiai pasimuisto, bet tyli. Ir kiti keleiviai sustingę, paskendę savo giliose mintyse abejingais veidais nuduoda nieko net nepastebintys. Tarp jų ir aš.  Tada žmogėnas išsitraukia cigaretę, įsigrūda tarp lūpų,  o ir degtukai jau rankoje. Pasaulio pabaiga… Bet ne, atsidaro autobuso durys.  Dėkui Dievui ir visiems šventiesiems, pagaliau jo stotelė…

Mano kaimynas apsikabina savo aptriušusį portfelį ir taipogi  susiruošia išlipti. Mandagiai praleidžiu ir jau ruošiuosi persėsti į jo vietą. O ten ant sėdynės dar šviežia balutė…

Ir staiga juodai pavydžiu draugams olandams, kurių dvylikametė dukra kasdien - rudenį, pavasarį ar švelniai olandiškai žiemai atėjus, dešimt kilometrų iki mokyklos mina dviračiu…

Sudegusio Neringos miško nuotrauka atitinka šiandieninę mano nuotaiką…

Rodyk draugams

Negerkite už vairo

2010-12-15

Sakoma, kad atsargų ir Dievas saugoja. Ir tikrai, jau kas kas, bet mano vyras visada devynis kartus apmatuos, dešimtą, o gal net šešioliktą, kirps. Ar jis ką pjauna, kala, gręžia - nei įdrėskimo, nei įbrėžimo. Užtat man, mėlynės ir randai nespėja sugyti. Štai ir dabar, vakar pjausčiau vištytę - pirštas vis dar užrištas. Ir priekaištai iš sutuoktinio - ko puoli visur stačia galva, nepamąstai, nesisaugai…  Aha, bet turiu ir aš jam kontrargumentą: prisimink, ką vartojai ligoninėje?

Taigi, prieš keletą metų, naktį, vyras grįžinėjo automobiliu iš aerouosto.  Pakelės degalinėje nusipirko antifryzo buteliuką (nevairuojantiems paaiškinu: skystis, mažinantis vandens užšalimo temperatūrą, nuodingas) ir įsimetė į mašinos durelių nišą. Mano atsargusis įžvalgusis žmogus ten pat laikė ir geriamą vandenį… Skambina išsigandęs man:

- Ne tą buteliuką atsidariau. Nežinau, ar nurijau, greitai išspjoviau,  bet saldų skonį pajutau. Tai ką gi man dabar daryti?

Skambinu į greitąją, ten labai sunerimsta:

- Kokiame garaže tos išgertuvės vyksta, tuoj atvažiuojame.

Kai paaiškinu, kad vyras šiuo metu važiuoja netoli ligoninės ir tuoj bus, nustemba. Kaip girtuoklis, geriantis bet ką, iš bet ko, dar gali vairuoti?

Paguldo jį palatoje į draugiją - tarp benamių ir neprabangiai linksmą gyvenimą mėgstančių homo sapiens’ų…

O aš, vidury nakties stveriu taksi, priešnuodžius, ir lekiu į ligoninę, nes tokių deficitinių vaistų ligoninėje nerasta. O žinote, koks priešnuodis antifrizui? Degtinė. Po penkiasdešimt gramų kas dvi valandas. Gurkšnoja pamažu manasis, o visi palatos kambariokai žiauriai pavydi jam tokio gydymo kurso. Po kelių dienų medikai inkstuose ir kepenyse pokyčių neaptinka… Išrašo namo, kol neatsirado kitokia liga - priklausomybė alkoholiui…

Beje, šis skaudus nuotykis nuskambėjo ir vietinėje žiniasklaidoje.

Kai pamačiau antifrizo butelaitį savo draugo Beniaus automobilio durelėse, stvėriau griežtai iš ten, nekreipdama dėmesio į jo prieštaravimus ir pezėjimus apie atsargų būdą. Va taip, drauguži.

Hmm… Galvojau, pavyks papasakoti linksmą istoriją… Deja… Dar dabar nėra labai ramu.

Ačiū Linoretai už tai, kad priminė apie šią skaudžią patirtį. Ir, prašom atleisti už mano polinkį perspėti ir paauklėti :)

Nuotraukoje: pušys “eina” į jūrą

Rodyk draugams