BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘sentimentai…’

Mintimis - į vaikystės vasaras…

2010-12-19

Mieste, gatvėse, parduotuvėse pamažu įsibėgėja Kalėdinės nuotaikos. Švente spindinčios eglutės, dovanėlės, žaisliukai, Kalėdų seneliai nejučia nukelia į vaikystę ir net suaugusius trumpam paverčia vaikais, nebijančiais pasvajoti, patikėti stebuklais…
Tik, iš tų dienų, iš vaikystės, geriausiai man įsiminė ne žiema, o vasaros pas senelius, žalias nuošalaus vienkiemio rojus. Mama kartais dar pajuokauja, kad, baigiantis vasarai, pasigaudavo mane pamiškėje, pargabendavo miestan, išprausdavo, apkirpdavo ir paleisdavo į darželį ar mokyklą vaikiškų vargų vargti…

Per radiją netyčia klausiausi laidos apie tai, kokiais neįtikėtinais dalykais tikėdavome vaikystėje. Juokingiausia tai, kad aš tikėjau, jog, jei po devynių vakaro švilpausiu, mane pagaus velnias.  Kadangi augau su vyresniais autoritetingais pusbroliais, tai švilpauti, kaip ir žaisti futbolą ar laipioti po medžius, išmokau vos ne tuo pat metu, kaip ir kalbėti.  Įtariu, kad versiją apie velnią bus sukūrusi išmintingoji močiutė, nes mano švilpavimai užspengė jos gražią žilą galvą. Žinoma, vieną vakarą švilpiu išsijuosusi, tik, žvilgt į valandas - ogi lygiai devynios…  Nustėrau. Naktį blogai miegojau, blaškiausi, ir tada… pažadino spigus įsimylėjusių kačių orkestras. Aš - rėkt visa gerkle. Močiutė pačiupo į glėbį, girdė arbata, ramino, sūpavo, kol užmigau… Dabar įtariu, kad tuokart ilgam atsišvilpavau…

Tai, kad mano fantazija kartais nuklysdavo į žaliąsias lankas, byloja ir kitas nutikimas.  Į senąją medinę senelių trobą iki pat kamino buvo atremtos kopėčios. Nuo jų šokinėjau, skaičiavau laiptelius ir kasdien  nušokdavau vis nuo aukštesio laiptelio. Mat, tvirtai tikėjau, kad palaipsniui, po atkaklių treniruočių, galėsiu nušokti nors ir iš dangaus. Nežinau, kaip būtų pasibaigę mano skrydžiai, bet sykį močiutė pasigavo mane  taip belaipiojančią, nutempė už skverno žemyn, o diedukas kopėčias nukėlė ir paguldė apynyne.  Kaip matote, dangaus taip ir nepasiekiau, šliaužioju žeme, bet močiutei nervų prigadinau. Atleisk, man, brangioji…

Seniai nebėra nei tų velniškai kniaukiančių kačių, nei kopėčių, nei vienkiemio, nei senelių… Tik šilti mieli prisiminimai. Ir man kartais gaila tų vaikų, kurie neturi savo vaikystės prisiminimų kaimo…

Nufotografavau gražų svetimą gaidelį, į kurio balsingas giesmes nebekreipiu dėmesio.

Rodyk draugams

Rudeninė nostalgija

2010-09-16

Vakar tris valandas vaikščiojau po Kauną. Na, ir kas čia tokio stebuklingo, kai kas visą gyvenimą ten vaikšto. Tačiau aš ne šiaip ėjau, o rinkau prisiminimus - reikia jų prikaupti bent metams (nors, įtariu, dar ilgesniam laikui…)
Kelionės pradžiai pasirinkau Rotušės aikštę, aplankiau fotogaleriją. Mažytėje senamiesčio kavinėje tyliai stebėjau žmones, energingus, pasitikinčius savimi vyrukus, stilingą panelę, tam ir sutvertą, kad į ją spoksotų. Dvi pagyvenusias damas - tipiškas Kauno ponias, turbūt susitinkančias čia kas rytą, bet pašalaičiui atrodančias taip, lyg nesimatė gal šimtą metų…
Keliaudama Laisvės alėja glosčiau žvilgsniu pažįstamus, pasiilgtus, prisiminimuose ir sapnuose retkarčiais išnirdavusius pastatus - Paštą, Muzikinį teatrą, Knygyną, Teatrą, Lietuviškus patiekalus, senąjį Soborą - romatiškų ir nerūpestingų pasimatymų vietą.
Lipu laiptais, pasiekiu Ąžuolyną. Seneliai ąžuolai išdidžiai nužvelgia viešnią, nebesitikiu, kad prisimena - daugelio jų toks amžius, kad neatpažintų net savų vaikų… Kvepia pabirusiais ant takelių šlapiais lapais, drėgna žieve, jau gerokai pavargusia žole. Tolėliau - keli nedrąsūs berželiai jau irgi barsto auksinius lapų pinigėlius. Klevas gražuolis didžiuojasi užsidėjęs naują raudoną karūną, užsimiršęs, jog gana greitai ją pasivogs plėšikė žiema. Grožiuosi rudeniu, skubiai geriu jo kvapą,  akys ir ausys godžiai siunčia į atminties stalčiukus kiekvieną smulkmeną…

Laikas turi savybę nesustoti vietoje, veja atgal į senamiestį. Tyliai pasėdžiu Arkikatedroje, mėgstu tokiose vietose po aukštais gotikiniais skliautais susikaupti, pabėgti nuo pasaulio, pabūti tik  su savo mintimis tuomet, kai nevyksta jokios pamaldos.

Vėl atsisveikinu su senuoju Kaunu, padėkoju pamažu įsibėgėjančiam lietui, kad palaukė, kad leido pabaigti šią trumpą prisiminimų kelionę per rudenį…

Rodyk draugams