BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘nuodėmė’ kategorija

Savigrauža

2013-12-04

Paskutiniu metu, kaip išprotėjusi, skaitau beleką. Kažkoks bizas užėjo… Beveik nežiūriu TV, nevaikštau į kiną, kitus renginius. Knyga virtuvėje, knyga miegamąjame. Pavasarį perskaičiau beveik visą Čekuolį - kokį turėjau, kokį gavau. Dar keletą mėgstamų autorių. Dabar pasinešiau ant Č. Bukowskio. To keikūno ir alkoholiko, visai degradavusio amerikono “Paštas” taip sužavėjo, kad dabar jau bibliotekoje pasičiupau kitus jo kūrinius.
Skaitau, nors turiu pakankamai kitokios veiklos laisvalaikiui… Kad ir aplankyti sergantį draugą… Keli mėnesiai jis slaugos namuose, o naujienas sužinome tik iš jo kažkelintos kartos pusbrolio… Dar gyvas… Jis taip pat išdidus, pirmas neperžengia staiga asiradusio Rubikono…
Po to, kai gana intensyviai bendravome, tokia tyla slegia…
Seniai žinojau, kad jis turi vieną didelę bėdą. O, kad tai tik liga būtų… Paskendęs skolose, pardavęs, užstatęs viską, ką turėjo, daug skolingas vienintelei artimiausiai giminaitei, nepaprasto gerumo puseserei, kuri ir laidavo savo turtu, užstatant butą… Tik ji viena jo nepametė iki šiolei…
Mudviejų draugystė nutrūko dar vasarą, kai, parveždama jį iš ligoninės, paklausiau, kaip panaudos nemažą sumą, gautą, išėjus iš darbo, gal grąžins bent dalį skolų. “Pralošiu. Kaip visada. Vienintelis malonumas man, mirštančiam, liko…”- su kandžia šypsena pareiškė…

Kartais aš matau, kaip Jis prisijungia prie skype’o, kaip apie savo ilgametę darbinę veiklą ir fizinę negalią parašinėja asmeniniame blog’e…
O mudu su vyru ir toliau gyvename savo atsiribotą patogų gyvenimą…

Rodyk draugams

Mobiliakas

2013-11-08

Gera turėti senelius, o ir jiems anukai yra visas pasaulis. Kartais vaikaičiai kai ką iš jų paveldi - žemes, dvarus, senus kaliošus ar ligas. Bet dar atsitinka ir taip, kad seneliai ima ir paveldi iš anukėlių. Štai vienos pažįstamos mama iš paauglio anuko Roko paveldėjo mobilų telefoną. Ne, vaikinas nemirė - jis teisiog gavo naują išmanųjį, o močiutę įkalbėjo priimti senąjį. Ilgokai įkalbinėjo. Mat, senolė, pasikonsultavusi su panašia į save drauge, buvo kategoriška: mobiliakai labai kenkai sveikatai. Bet, kai parduotuvėje pasijutusi blogai ilgokai laukė saviškių, dovaną priėmė be ilgesnių bambėjimų. Nešiojosi telefoną išeiginėje rankinėje nuolat, tik beveik niekas jai ir neskambino.   Bet vieną dieną  visgi paskambino, tas pats Rokas. Linksmų plaučių anukas pasitaikė, nes telefonas Lady Gagos balsu sugrojo bažnyčioje, kai močiutė susikaupusi ir išžiojusi burną laukė  šv. Komunijos…Išsigandusi netikėtos staigmenos, senoji užmiršo, kurį mygtuką nuspausti… Ir šėtoniškojo Poker Face išklausė bobutė, visa bažnyčia, kunigėlis ir gal net pats Viešpats… Šią istoriją su ašaromis akyse papasakojo viena pažįstama - vis dar nesusitaiko su mama. Teisingai išmąstė senolės: kenkia sveikatai tie mobiliakai.

Rodyk draugams

Raganavimas ir moteriški reikalai

2012-02-09

Sakoma, kad moteris gali iš vyro padaryti ir ministrą, ir alkoholiką. Nežinau, kiek tame tiesos, nes ministrienėmis pabūti norėtume ne viena, o va, su alkoholiku savo noru mažai kuri sutiktų gyventi.

Šiandien netyčia atradau tiesą ten, kur ji ir turėjo būti. Ir, kaip kažkada man sakė Subjektyvioji, vyrai be mūsų bejėgiai pūkučiai…

Taigi, trumpai. Vakar grįžęs iš darbų, manasis pareiškė, kad savaitgalį su draugu Kęstu važiuoja ant Kuršių Marių ledo stintų pritraukti. Gyvenu su prisiekusiu žveju, todėl tokie pareiškimai seniai jau nestebina.

Bet. Prieš porą dienų vyras čiaudėdamas ir kosėdamas rijo piliules, o aš aplink tupinėjau su stebuklingų žolelių arbatomis ir moteriškomis užuojautomis. O dabar, vos spėjo apgyti, nesuvaldomas ir klastingas Neptūnas jau mėto savo ledinius tinklus… Betgi, debatai ilgai netruko ir manasis nesunkiai pasidavė be didesnės kovos. Ir čia iškišo ūselius vyriškas išdidumas ir ambicijos- juk viskas sutarta, ir jis niekaip negalįs pavesti draugo, o ir silpnu pasirodyti negarbinga.

Ir tada prasideda gelbėjimo akcija - vadžias į rankas perima moterys. Skambinu šiek tiek pažįstamai Kęsto žmonai Gražinai, ir sąmokslo teorija ima veikti. Ji nesunkiai atkalba Kęstą, tas skambina mano vyrui; manasis nesijaučia išdaviku, viskas  gražu ir tobula, laukia mielas šeimyniškas savaitgalis dviese šiltuose namučiuose. Aš triumfuoju.

Kai aistros nurimsta ir karalystėje įsiviešpatauja taika ir ramybė, vėl suskamba vyro telefonas. Kęstas netikėtai mandagiai manajam išaiškina, kad visą savaitę svajojęs apie poledinę žūklę, todėl rytoj važiuos ant Kuršmarių ledo net ir  vienas…

Pasitelkusi burtus ir juodąją magiją (t.y. paskambinusi bendrai pažįstamai) išsiaiškinu, kad gražiajai Kęsto žmonelei labai jau reikalingas savaitgalis be vyro namuose…

Nuotraukoje: dar vasarą sužvejoti “jūros velniai”

Rodyk draugams

Viešas laiškas. Ir Sausainukai su patrepsėjimais

2012-01-22

Gavau netikėtą anoniminę žinutę iš mano blog’o lankytojo(-os). Keista, švelniai tariant, žinutė. Pikto, nelaimingo, ligoto žmogaus. Sako, kad neatpažįsta manęs blog’e … ir ne tik tai…   Na, iš mane pažįstančių, tai, kiek aš žinau, tik trys asmenys čia užsuka.  Ir tai gerokai per daug… Anonimiškumo praradimas jau įstato į rėmus, pristabdo laisvę interpretacijoms, galų gale, apriboja nuoširdumą… Net nuosavas vyras nieko neįtaria apie bernadetos egzistavimą. Nors, gal tik neišsiduoda?… (Brangusis, jei čia randi kažką per daug teigiamo apie save, tai, atmink, kad tai tik kažkokios Bernadetos blog’as, todėl per daug nepasikelk:) Ai, ir dar, manau, kad savo blog’e galiu tvarkytis ar pramogauti ir grybauti, kaip nuosavoje pievoje, ir tikrai gaila, kad net tai kažkam užkliūva.

Na gerai, kad  neprarasčiau nenusivylusios namų šeimininkės įvaizdžio, reikia greitai atkapstyti senąją Bernadetą ir bandyti kiek pakeisti kvapą ir skonį. Taigi, imu pakelį šaldytos bemielės sluoksniuotos tešlos su gausybe visokiausių E . Ant lakštų barstau cinamono miltelius su  cukrumi, vynioju ir pjaustau griežinėliais. Kepu 10 - 15 min. iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ir turiu Sausainius su Patrepsėjimais (mes taip juos vadiname, bet čia jau kita  istorija) - greitus, gražius, pigius, skanius, todėl staigiai ir nepastebimai išnykstančius. Iš serijos: Dingę…

Deja, gal nuo sausainiukų, o gal nuo tingaus gyvenimo būdo, laimingos kalorijos susitelkė į dailų riebalų sluoksnį, ir įsikūrė įvairiose kūno vietose. Mano svoris pasiekė visų laikų rekordą ir net išsišiepęs grasina dar įspūdingesniais rezultatais.

Taigi, paskelbiau karą, ir todėl jau keli vakarai mano virtuvėje,    ant autostrados, vedančios teisiai į šaldytuvą, pačioje matomiausioje ir nepatogiausioje vietoje,  įsikūrė svarstyklės…

Dar viena priemonė prieš kalorijas - šilti ir patogūs batai, ausinė kepurė 1 eurą ir be galo laimingas, garuojantis Barsas, iki žemės iškritusiu liežuviu,  smagia ristele vakarais kartu su manimi klampojantis po sniego pusnis.

Rodyk draugams

Rožiniai akiniai

2011-12-11

Ir ko tik nenutinka mūsų, iš pirmo žvilgsnio, paprastuose gyvenimuose. Kartais likimas pakiša progas, kurių neišnaudojame, o kartais patys ieškome, ko nepametę… Neseniai draugė susijaudinusi papasakojo tokį nutikimą:

‘Važiuoju iš darbo namo.  Jaučiuosi išsekusi ir  pikta. Autobusas apytuštis, tolstant nuo centro, žmonių dar mažėja.  Sėdžiu ir apmąstau savo gyvenimą. Jau daug metų gyvenu su vyru, visada vieną jį teturėjau, kaip avelė įsimylėjau dar mokykloje ir apie kitus net minčių nekildavo. Nors jaunystėje, oi, daugelis bandė kabinti. Bet, jei nesulaukia atsako, jei pati kitais nesusidomiu, tai ir progų neištikimybei nepasitaiko. Įdomu, o kaip mano vyras? Negi ir aš jam vienintelė? O gal tik nežinau?

Ir staiga pasijuntu kažkaip nejaukiai - ogi mane per veidrodėlį įdėmiai apžiūrinėja autobuso vairuotojas. Akies krašteliu ir aš žvilgčioju - ne, nepasirodė, net žvilgsniai akimirkai susitinka. Betgi ir naglas, išdykėlis…

Net šiurpuliukai per kūną bėgioja - seniai niekas taip  akivaizdžiai manimi nesidomėjo.  Vyriškis nenustoja žvilgčiojęs. Atsargiai apžiūriu jį  ir aš - simpatiškas, maždaug mano metų, šiek tiek pliktelėjęs, išraiškingos akys, atkaklūs veido bruožai - tokie lengvai neatsitraukia. Pasitempiu, ištiesinu pečius, krestelėju plaukus, įjungiu paslaptingą šypseną… Gyvenimas ne toks ir pilkas… Ak, kodėl nepasidažiau ir nepasiryškinau lūpų…

Taip besišaudant žvilgsniais, autobusas visai ištuštėja -  lieka diedukas ir pusamžė moterėlė su berniuku. Jau čia pat ir mano stotelė. Net gaila… Gracingai atsistoju ir plaukiu link išėjimo. Autobusas sustoja, bet  mano vairuotojas durų neatidaro, atveria tik priekines duris. Ai, kas bus, tas. Šypsodamasi artėju lik jo…

“Ponia, jūs važiuojate be bilieto, aš stebėjau,” - piktokai iškošia pro dantis…

“…Aa, pas mane nuolatinis…” - nuraudusi rausiuosi rankinėje ir, parodžiusi, sprunku pro duris. Et, o aš , sena tarka, įsisvajojau…

Rodyk draugams

Apie alkoholį ir pažadėtąjį varškės apkepą

2011-01-20

Turbūt visais laikais lietuviai žvalgėsi į kaimą, nors kai kurie viešai raukė nosytes ir skelbėsi esą baltarankiais šlipsuotais miestiečiais.  Žvilgčioju ten ir aš, nes rytoj pusseserės jubiliejus - su vaišėmis, kepsnių, salotų ir alkoholio naikinimo tradicijomis. Taip, tos ūkininkės, kurios karvyčių pieną dieviname, o varškytė… mmm. Oi, prisiminiau, kad kažkas tebelaukia mano varškės apkepo receptėlio. Tai dabar nebežinau, tą receptą iš kart iškloti ar apie naują mano įprotį papasakoti? Tiek to, visko po truputį.

Visad stebėjausi ir nesupratau nei visiškų vegetarų, nei abstinentų. Kažkas čia man buvo ne taip: argi įmanoma atsispirti kokiam veršienos kepsniui, balandėliams, vištos krūtinėlei su kariu ir ananasais ar … nebevardysiu, jau seilė nutįso. Čia aš nebepasikeisiu, taip ir mirsiu mėsėde… O kaip gyventi be lašo alkoholio - juk tokių nuostabiai skanių ir įvairių skysčių žmogus išrado streso numalšinimui ir nuotaikos pakėlimui ar širdgėlos paskandinimui. Arba šiaip, jaukiam romantiškam pasiplepėjimui su taure rankoje… Ir netikėtai manyje kažkas apsivertė - nebeskaniu ir nebeįdomiu, net atgrasiu tapo bet koks alkoholis: nei vynas, nei stipresni gėrimai ar kokteiliukai nebevilioja. Gal niekada labai skanu ir nebuvo - tik nuolankiai paklusdavau papročiui vaišinamai pasivaišinti, o ir su užėjusiais į svečius susipilti į save taurę kitą…  Dar nežinau, kiek ilgai (o gal amžinai?)  tęsis toks mano boikotas alkoholiui.

Tai eiti man į tą gimtadienio “balių” ar ne ? Bus ten ir visai negeriantis, todėl laikomas keistuoliu Evaldas ir į jokį velnio skystimėlį nespjaunanti storulė Rasa.  Čia tik šiaip sau pamąsčiau, kad mano portretas bent kiek geriau išryškėtų:)

O dabar - Varškės apkepas (be nuotraukos, bet tikrai mano vyro mėgstamiausias)

500 gramų varškės (jei labai liesa, įmetu šaukštą grietinės)

3 kiaušiniai (trynius įmaišyti į tešlą, baltymus atskirti)

4 šaukštai cukraus, dar vanilės

razinų  (kadangi mėgstam, tai dedu apie stiklinę)

0,5-0,7 stiklinės manų

0.5 stiklinės pieno

Manus užmerkiu piene pusvalandžiui (aš kartais palieku ir per naktį).  Visus produktus išmaišau, pabaigoje  supilu gerai išplaktus baltymus, ir vėl gerai išsuku. Skardą patepu aliejumi ir kepu 40 min. 180 laipsnių temperatūroje. Saldu, ir todėl labai skanu su grietine.

Rodyk draugams

Negerkite už vairo

2010-12-15

Sakoma, kad atsargų ir Dievas saugoja. Ir tikrai, jau kas kas, bet mano vyras visada devynis kartus apmatuos, dešimtą, o gal net šešioliktą, kirps. Ar jis ką pjauna, kala, gręžia - nei įdrėskimo, nei įbrėžimo. Užtat man, mėlynės ir randai nespėja sugyti. Štai ir dabar, vakar pjausčiau vištytę - pirštas vis dar užrištas. Ir priekaištai iš sutuoktinio - ko puoli visur stačia galva, nepamąstai, nesisaugai…  Aha, bet turiu ir aš jam kontrargumentą: prisimink, ką vartojai ligoninėje?

Taigi, prieš keletą metų, naktį, vyras grįžinėjo automobiliu iš aerouosto.  Pakelės degalinėje nusipirko antifryzo buteliuką (nevairuojantiems paaiškinu: skystis, mažinantis vandens užšalimo temperatūrą, nuodingas) ir įsimetė į mašinos durelių nišą. Mano atsargusis įžvalgusis žmogus ten pat laikė ir geriamą vandenį… Skambina išsigandęs man:

- Ne tą buteliuką atsidariau. Nežinau, ar nurijau, greitai išspjoviau,  bet saldų skonį pajutau. Tai ką gi man dabar daryti?

Skambinu į greitąją, ten labai sunerimsta:

- Kokiame garaže tos išgertuvės vyksta, tuoj atvažiuojame.

Kai paaiškinu, kad vyras šiuo metu važiuoja netoli ligoninės ir tuoj bus, nustemba. Kaip girtuoklis, geriantis bet ką, iš bet ko, dar gali vairuoti?

Paguldo jį palatoje į draugiją - tarp benamių ir neprabangiai linksmą gyvenimą mėgstančių homo sapiens’ų…

O aš, vidury nakties stveriu taksi, priešnuodžius, ir lekiu į ligoninę, nes tokių deficitinių vaistų ligoninėje nerasta. O žinote, koks priešnuodis antifrizui? Degtinė. Po penkiasdešimt gramų kas dvi valandas. Gurkšnoja pamažu manasis, o visi palatos kambariokai žiauriai pavydi jam tokio gydymo kurso. Po kelių dienų medikai inkstuose ir kepenyse pokyčių neaptinka… Išrašo namo, kol neatsirado kitokia liga - priklausomybė alkoholiui…

Beje, šis skaudus nuotykis nuskambėjo ir vietinėje žiniasklaidoje.

Kai pamačiau antifrizo butelaitį savo draugo Beniaus automobilio durelėse, stvėriau griežtai iš ten, nekreipdama dėmesio į jo prieštaravimus ir pezėjimus apie atsargų būdą. Va taip, drauguži.

Hmm… Galvojau, pavyks papasakoti linksmą istoriją… Deja… Dar dabar nėra labai ramu.

Ačiū Linoretai už tai, kad priminė apie šią skaudžią patirtį. Ir, prašom atleisti už mano polinkį perspėti ir paauklėti :)

Nuotraukoje: pušys “eina” į jūrą

Rodyk draugams

Mano mažos silpnybės niūrų rudenį

2010-11-16

Kai gatvėje tamsus ruduo, kai nuo žvarbios drėgmės ne tik parausta, bet ir ima lašėti nosis, kai šąla rankų ir kojų pirštai, pasielgiu labai moteriškai. Žygiuoju į parduotuvę. Ne, ne pirštinių ir net ne batų ieškau, nors nauji būtų visai ne pro šalį. Ir ne mėgiamus kvepalus renkuosi (nežinau, kodėl čia staiga juos paminėjau, galbūt, apie juos rašysiu kukliame laiškelyje Kalėdų Seniui:). 
Nusiperku naują puodelį kavai/arbatai - tokį geltoną, kaip išeinanti, nutolstanti šviesa ir šiluma. Įsigyju nuosavą mobilią saulutę ir taip bandau apgauti niūrų rudenį.
Vienu metu pirkinėdavau po du vienodus ar bent panašius puodelius. Buvo serija juodų, paskui baltų, paskui - kuo originalesnių. Turiu mėgstamą didelį molinį - rytinei kavai, trapų baltą - popiečio arbatai, labai mielą - su gėlytėmis vidinėje pusėje - savo džiovintų žolelių arbatai… Turiu ir “darbinį” - su besišypsančia žalmarge karvute, tiesa, jį nusisavinau iš kolegos; jis truputį suinkštė, bet pasidavė be kovos.
Ir net pastovesni svečiai turi jiems, pagal vien man suprantamus kriterijus, pritaikytus puodelius. Kai kada pasiūlau net išsirinkti, iš kurio norėtų skanauti kavą ar arbatą. Dar pastebėjau, kad vaikams labiausiai patinka raudoni, vyrams - dažnai mėlyni… Gal pusmetį buvau susidrausminusi, truputį apsiraminusi ir, kaip knygyne pro naują gundančią knygą, pro puodelius praeidavau tik pasidžiaugusi, pasvajojusi, bet neįsigijusi… Net vyras pastebėjo, kad jau seniai neatnaujinau savo puodelių kolekcijos.

Ir nesvarbu, kad jų turiu begalę ir net puoselėju mintį, nebenaudojamus padovanoti ir gal? pradžiuginti  kūdikių ar senelių globos namų gyventojus Kalėdų proga (įdomu, ar juos ten priims iš manęs?), vėl nusipirkau naujutėlį, šviežutėlį, gražutėlį puodeliuką. Bėgu, išsivirsiu arbatos…

Juk ruduo, liūdna, drėgna ir tamsu, todėl kiekviena tokia miela smulkmena sušildo.

Nuotraukoje - ir jus tegul sušildo ir pralinksmina šie mano varpeliai - apversti puodeliai.
Ei, ei, nusišypsokite :)

Rodyk draugams

Atsiprašau, mieli giminaičiai, bet aš pasirinkau ne jus…

2010-08-15

Visas mano, ir ne tik mano, gyvenimas sudarytas iš taisyklių. Tas priimtina, šitas privaloma, anas leidžiama, o tai - būtina, nes… tokios taisyklės. Tik kažkokia gudri būrėja dar ankstyvoje jaunystėje man drėbtelėjo: “jei nors kartais neišdrįsi žengti į nežinią, laimingų akimirkų turėsi nedaug…” 

 Esminiuose dalykuose tik kelis kartus taip esu pasielgusi. O dėl laimingų atsitiktinumų - tikrai galvoju, kad žmogus kas antrą akimirką gali pasidaryti sau laiminga, priklauso nuo požiūrio ir laimės suvokimo. Jei švytinčiomis akimis gali stebėti lietaus lašus ant gėlės žiedo, basomis pėdomis glostyti rasos paliestą žolę, šypotis kartu su bedante vaiko šypsena ar siųsti nerealius norus krintančioms žvaigždėms - argi nesi laimingas?

O gal tai tik pasiteisinimas prieš save, kai, metusi visus, atrodytų, neatidėliotinus darbus, planuotus sočius giminių susiėjimus kaimo sodyboje, vos tik pamojus seniems draugams, lekiu į Lietuvos pakraštį, į keistą salą, į Nemuno ir dar kelių upių deltą ( http://lt.wikipedia.org/wiki/Rusn%C4%97s_sala) Ten, kur plaukioja laiveliai, moteriškais vardais pavadinti, kur daug skubančio į marias vandens, kur kvepia šviežiai rūkyta žuvimi, kur kiekvieną norą įprasmina krintanti žvaigždė.

Rodyk draugams

Priklausomybės

2010-06-08

Kartais taip didžiuojuosi savimi, kad lyg ir neturiu jokių priklausomybių.
Liūdžiu, girdėdama apie narkotikų pinklėse susivėlusius žmones, skaudu darosi, prisiminus alkoholiką giminaitį - niekaip nesuprantu, ko gi jam gyvenime galėjo betrūkti… Vienas geras draugas - lošėjas. Lošia visur: kazino (nesu ten buvusi), kavinių lošimo automatuose, dabar laukia pasaulio futbolo čempionato - vėl prasidės statymai. Jau prarado pusę iš tėvų paveldėto namo, žemės sklypą… dar gal ko ir nežinau.
Dar - priklausomybė nuo nikotino, kompiuterio ir interneto (truputis šito ir pas mane, kaip matote, yra:), net nuo maisto, apsipirkinėjimo ar sekso.
Ir staiga (na, gal ne visai taip jau ir netikėtai), suvokiau, kad esu priklausoma nuo kavos. Tokios juodos, karčios, bjaurios, su truputėliu cukraus. Juk būna tiek skanių ir sveikų natūralių sulčių! Per atostogas nusprendžiau kavą mažinti - yra ir kitokių malonumų. Taigi, išgeriu tik ryte, ir, kaip užuolaida nuo akių - diena prašviesėja. Po pietų jau pajuntu nuovargį, viskas ima po truputį erzinti. Tada puodelis juodos kavutės, vėl nuotaika puiki, energija per kraštus liejasi. Su dviem puodeliais per dieną įmanoma gyventi… ach…, šiaip taip egzistuoti…

Rodyk draugams