BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Nuotaika’ kategorija

Kitos A. Baricco knygos, arba, gal kas žinote gerą kirpėją?

2014-07-24

Ar čia ilgai lauktas, svajotas karštis veikia, ar tokios aplinkybės susiklostė, bet šiandien esu pikta ir išsunkta. Mat, buvau susitikime su vampyre - tai tokia žmogų rūšis, katrie kaskart iš tavęs nusiurbia dalį gyvenimo džiaugsmo, kantrybės ir sielos ramybės. Gerai, kad turiu amžiną priešnuodį - visišką atsiribojimą nuo šitokių užpuolikų.
Jau esu minėjusi, kaip neblogai turėti beveik kieme kirpėją. Tik, gal ne tokią pleputę visažinę, kaip Bronelė. Prisipažinsiu, vos neatsikėliau pusiau kirpta, pusiau šukuota ir nepabėgau.
Kai tik atsisėdau pas ją į kėdę, kirpėja pradėjo dejuoti, kaip bus blogai, kai įves eurą. Paskui paleido tiradą apie valstybės skolas ES, apie dukrą, negavusią darbo čia, todėl jau keletą metų puikiai gyvenančią JK. O baigė - nerūpestingu gyvenimu, nemokamom sanatorijom, gydymu, butais “prie ruso”. Ilgai rėkavo, mosakavo rankom, o aš tik drebėjau, maldavau kad nutiltų, kad nenukirptų ausies ar neišdurtų akies. Juk negalėjau ginčytis, kol jos rankose aštrūs ginklai, vis žvangantys į taktą jos balsui…
Pagaliau išspjovė paskutiniu nuodus ir pasisakė… besiskirianti su vyru… Vargšas Vytas, gal, pagaliau taps laimingu, pagalvojau.
Tokiai sujauktai nuotaikai pataisyti užbėgau bibliotekon, ten sutikau senąją savo draugę bibliotekininkę Mariją, išmintingai atsisakiau kavos (bijojau, kad Bronės nuodai iš manęs dar nebus išgaravę).
Pasičiupau bent keturias Alessandro Baricco knygas.
Dar šį vakarą tikiuosi ramiai atsisėti, atsiversti pirmą pasitaikiusią ir išsivalyti sielą.

Rodyk draugams

Savigrauža

2013-12-04

Paskutiniu metu, kaip išprotėjusi, skaitau beleką. Kažkoks bizas užėjo… Beveik nežiūriu TV, nevaikštau į kiną, kitus renginius. Knyga virtuvėje, knyga miegamąjame. Pavasarį perskaičiau beveik visą Čekuolį - kokį turėjau, kokį gavau. Dar keletą mėgstamų autorių. Dabar pasinešiau ant Č. Bukowskio. To keikūno ir alkoholiko, visai degradavusio amerikono “Paštas” taip sužavėjo, kad dabar jau bibliotekoje pasičiupau kitus jo kūrinius.
Skaitau, nors turiu pakankamai kitokios veiklos laisvalaikiui… Kad ir aplankyti sergantį draugą… Keli mėnesiai jis slaugos namuose, o naujienas sužinome tik iš jo kažkelintos kartos pusbrolio… Dar gyvas… Jis taip pat išdidus, pirmas neperžengia staiga asiradusio Rubikono…
Po to, kai gana intensyviai bendravome, tokia tyla slegia…
Seniai žinojau, kad jis turi vieną didelę bėdą. O, kad tai tik liga būtų… Paskendęs skolose, pardavęs, užstatęs viską, ką turėjo, daug skolingas vienintelei artimiausiai giminaitei, nepaprasto gerumo puseserei, kuri ir laidavo savo turtu, užstatant butą… Tik ji viena jo nepametė iki šiolei…
Mudviejų draugystė nutrūko dar vasarą, kai, parveždama jį iš ligoninės, paklausiau, kaip panaudos nemažą sumą, gautą, išėjus iš darbo, gal grąžins bent dalį skolų. “Pralošiu. Kaip visada. Vienintelis malonumas man, mirštančiam, liko…”- su kandžia šypsena pareiškė…

Kartais aš matau, kaip Jis prisijungia prie skype’o, kaip apie savo ilgametę darbinę veiklą ir fizinę negalią parašinėja asmeniniame blog’e…
O mudu su vyru ir toliau gyvename savo atsiribotą patogų gyvenimą…

Rodyk draugams

Gyvenimo prasmės

2013-06-08

Užsuku į blog’ą, o čia nauja Katytės istorija apie atostogas. Na, rašyti, tai tu moki, Kate Ant Palangės - pasijutau, lyg pati kartu per barus šuoliuočiau… Ir taip susinervinu, ir taip nuobodu, nelinksma ant dūšios pasidaro… Išpuolu į lauką, ieškoti paguodos. O ten vyras žoliapjovę dūzgina, pievelę pjauna.

- Nu, bet koks nykus tas mūsų gyvenimas, nieko nebėra įdomaus, viskas pasroviui. Negi viskas baigėsi?  Niekur nebeištrūkstam, nieko kvailo ir spontaniško nebeiškrečiam. Viskas suplanuota, teisinga ir tvarkinga, į stalčiukus sudėliota, net koktu. Kaip kokie nutukę žiurkėnai - miesčionys gyvename. Pjauni sau žolę toks susikaupęs ir laimingas.  Aš svajoju, ką čia skanaus savaitgaliui pagaminsiu… Ir taip metų metus… Nejaugi visi tikslai ir svajonės jau įgyvendinta? Argi tokia gyvenimo prasmė?

Vyras išjungia pagaliau tą pragaro mašiną.

- Ar sakei ką?

- Sakau, gal žinai, kokia  gyvenimo prasmė? Ir iš viso, liūdna…

Pasižiūri taip šnairai:

- Na, eik, pasidaryk kokį kokteiliuką. O tuo pačiu iš šaldytuvo man alaus skarbonkę prigriebk.

Nusliūkinu nepaguosta. Et…

Taigi, sėdžiu, gurkšnoju kokteilį ir skundžiuosi…

Ir staiga suprantu, kodėl ir kaip žmogai  ima ir prasigeria…

Rodyk draugams

Prisiminimai apie TSRS

2013-05-22

Besirausdama po mamos “turtą”, radau maišelį su medvilninėmis nosinaitėmis. Tokį visai nemažą maišelį spalvingų ir jau nublukusių dalykėlių. Net gražiai nėriniuotų keletą. Beje, jaunimui, pažįstančiam tik popierines vienkartines nosines, aiškinu: medvilninė nosinaitė lygiai taip pat skirta snargliui supakuoti, kaip ir popierinė. Tik jos nebūtina išmesti.

O štai šią aptikusi, kvatojausi pusę dienos. Tiesiog negaliu nepademonstruoti. Iš rusų kalbos neversiu, ne tas efektas.

Rodyk draugams

Stogų čiuožinėjimo metas

2012-12-11

Ar stogai čiuožia dėl to, kad žiema, ar žiema tam, kad būtų kaip čiuožti? Kažkokie panašūs draugų įrašai pasidarė, todėl buvau nusprendusi savo nuotykių neatskleisti. Bet, kai ir Atf čia ėmė daugiau keiktis, nei šypsotis, neatsilaikiau.

Užvakar lengvai apsipykau su vyru, jei pyktį ir sugadintą nuotaiką galima pavadinti lengvu dalyku.

Stovi vyrelis parduotuvėje eilutėje - perka gėrimą (šeštadienį keliaujame į gimtadienį). Aš trypčioju prie durų. Prieš jį, prie kasos savo prekes jau kraunasi tikrų tikriausias bomžas. Staiga jis atsisuka į vyrą ir išpoškina:

- Va, tas ponas - mano vaikystės draugas,  už mane sumokės. Ane, bičas? - ir taip bičiuliškai bando plekšnoti vyrui per petį.

Vyras griežtai numeta jo ranką ir stumteli “vaikystės draugą”. Ar tai manasis sportininkas jėgų neapskaičiuoja, ar bomželio kojos tiek telaiko, bet tas išsitiesia paslikas, garsiai pokšelėjęs pakaušiu į nei kiek neminkštas grindų plyteles…

Pardavėja klykteli: “Žmogų užmušėt”. Aš puolu prie bomžo, o tas jau keliasi. Ačiū Dievui… Akimirksniu prasiblaivo, atsiskaito už prekes ir skubiai neša kudašių…

Visą kelią namo bambu, aiškinu, kokios galėjo būti pasekmės: žmogžudystė, kalėjimas, o kur dar sielos žaizdos… Bendrais ir skaudžiais apsišaudymais prieiname iki to, kad iš kalėjimo aš jo nesulaukiu, susirandu kitą, o jis, grįžęs į niekur, pats tampa tokiu pat bomžu. Ratas užsidaro… Niekam nelengviau…

Šiandien, emocijoms nuslūgus, jau su sarkastišku jumoru prisimename įvykį. Kaltę suverčiame niūriai ir slidžiai žiemai bei čiuožiantiems stogams…

——————-

Ir kai kas šviesesnio mūsų padangėje: naujoji triušienė atsivedė triušiukų - nuostabiausių pūkuotų padarėlių su mažytėmis ausytėmis, mini kojytėm ir net su dailiomis uodegėlėmis. O juk buvom planavę užsiauginti sveiko maisto… Na va, vėl nelinksmai užbaigiau. Žiema kalta…

Rodyk draugams

Subtilus pokalbis

2012-11-24

Šiandien pas mus cepelinai. Tik, kaip labai retai man atsitinka, gerokai persūdyti… Kadangi tai bendras kūrinys, kaltų atrasti sunku. Vyras su viltimi klausia:

- O gal įsimylėjai?

- Nea, kad niekur nebuvau, nieko nesutikau. O tu?

- Ir aš, jau koks šimtas metų vis su ta pačia…

Senstame…

Rodyk draugams

Rudenėja. Vėl.

2012-10-16

Na, bet ir gražus tas rudenėlis… Vėsokas, bet vis dar spalvotas…  Iš visų jėgų įkvepiu jo drėgną esmę, batų padai liečia atsisveikinti susirinkusius medžių lapus, o rankinėje ir vėl ridinėjasi kaštonai. Vieną net padovanojau kolegai - tai kad apsidžiaugė!

Netgi grybauti kartą buvau išviliota. Labai gailiuosi, kad fotiko neprigriebiau: aptikome nuostabų peizažą -Vainagių piliakalnį, netikėtai išdygusį pušynuose. Pagal legendą, jį senovės lietuviai rieškutėmis supylė. O jo papėdėje - ežeras, tarsi įrėmintas tarp rudenėjančiomis spalvomis pasipuošusių medžių. Tiesa, grybų tai nelabai ką teradome. Bet vis tiek vėl ten noriu sugrįžti…

O kol kas, vieną pavakarę sėdime pas draugę terasoje, gurkšnojame kas ką  ir ragaujame obuolių pyragą (naują ir patį skaniausią atradau, ir… labai kaloringą);  plepame, žinoma, apie vyrus.

Aš:

- Bet, kaip tau, Jolanta, baisu turėjo būti, kai vasarą tavasis lindo į tą giliausią  urvą  Abchazijoje. Įsivaizduoju, kiek prisinervinai čia, namie… Ir dar  ta žiniasklaida įvairiausių gandų paskleidė, oi, oi…

- Nea, nė kiek nesirūpinau, viskas ten sklandžiai vyko. O va, kai tavo vyras 10 km į jūrą laiveliu išplaukia žvejoti, tai net man plaukai šiaušiasi.

Čia nebeištvėrė tylenė Eglė:

- Ot jums gerai, net pavydžiu, juk manasis namisėda niekur iš namų nedingsta - nei jis žvejoti nori, nei speleologija ar kokia urvologija domisi. Štai ir dabar, žiūrėkit, šiltnamyje kapstosi ir mūsų paslapčia klausosi, - jau pašnibždomis skundžiasi Eglutė.

Akimirką visos trys pritylame, apmąstome savo sutuoktinių  pliusus bei minusus.

O čia apie vedybinį gyvenimą, šiek tiek į temą:

Yra daugybė vyriškų užsiėmimų: sportas, žvejyba, pirtelė. Ir kuo toliau nuo
žmonos, tuo ‎mažiau jie panašūs į sportą, žvejybą, pirtelę…

**************************************************************
ir dar:

Vyras ir moteris guli lovoje ir spokso į lubas. Moteris masto: „…tyli… nenori kalbėtis… turbūt jis manęs nebemyli… tai santykiai… garantuotai turi kitą…”  Vyras masto: „Musė… Musė ant lubų… Каipgi ji ten išsilaiko… savo mažom kojytėm?” :))

Rodyk draugams

Vilkas pilkas nebaisus

2012-06-22

Vasara su visu savo žalumu jau įsibėgėja, o man - kūrybinis atostoginis štilis… Savo tingiame sąstingyje tik perskaitau draugų įrašus… O man depresucha...  Ir netikėtai pajuntu, kaip visų pasiilgau…Gaunu jūsų laiškus, žinutes ir jaučiuosi prasikaltusi…

Vis, jau kelintą kartą, sėdu rašyti ir… mintys vėl nukrypsta ne ten. Bet netrukus sugrįšiu. O dabar - braidau po šaltą lietuvišką jūrą arba abidvi jau prinokusių braškių lysves, risnodama šalia, padedu Barsui numesti per žiemą priaugintą antsvorį, tripinėju basa po žalią žolę, leisdama pėdoms iki žiemos prisiminimų pasisotinti minkšta gaivuma, klausausi paukščių ir varlių kalbos, daug skaitau.

O anądien mačiau vilką.

Vyras grįžo vėlai. Pavargęs po darbų. Žiūriu, čiupinėja šuns pavadėlį: “Eisiu, pavedžiosiu Barsą, prašosi, rankas bučiuoja…”

Kažkaip susigėdau, kad pamiršau savo  keturkojį, čiupau pavadėlį ir -  į pievas, į krūmynus. Tolokai nuklydome, tikri drąsuoliai, nes jau ir temti pradėjo. Pasukome link namų. Tik šuo kažko keistai įsitempė, suurzgė. Matau ir savo akimis netikiu - už kokių 30 metrų skersai keliuko neskubėdamas binzena pilkas vilkas, perkoręs, uodegą pabrukęs.  Net dabar, prisiminus, širdis susidaužė… Greitai, vienas kitą pralenkdami,  skuodėme namo.

Gal ir ne vilkas ten buvo, juk, visgi, miesto pakraštys… Bet ir ne kiškis, tai jau tikrai.

Et, kaip nugalėti visus  tuos realius ir įsivaizduojamus pilkus vilkus?…

Rodyk draugams

Japonė

2012-03-03

Draugė, pasitelkusi gan nesudėtingą metodiką, paskaičiavo, kad aš jau gyvenu devintą gyvenimą. Kažkoks magiškas skaičius - kaip devintoji banga arba devyni pragaro ratai… Budėdama prie netikėtai insulto paguldytos ir manęs neatpažįstančios mamos, pagaliau bandau suprasti, kad gyvenimas keliauja pirmyn, kad viskas, kas neišvengiama, praeina, ir gailėtis savęs, guostis - ne mano stichija. Yra kaip yra, sustingti ir laukti neišvengiamybės nėra prasmės - tiesiog aplink vyksta daug teigiamų dalykų: pavasaris, muzika, knyga, artimas žmogus, netikėtai dėl manęs pasiėmęs atostogas…

Ir, jei jau būta dar aštuonių kitokių mano gyvenimų, tai vienas būtinai turėjo būti japoniškas.  Gal buvau jakudza, o gal tyras šviečiantis jonvabalis, iš Katės ant palangės rekomenduoto japonų anime filmo “Grave of the fireflies” …

Ačiū jai ir už poetiškąjį, be galo sužavėjusį “After life” (Wandafuru raifu.) 1998. Tiesa, iš pradžių atsisiunčiau visai kitą “After life” - holivudinį, kuris, beje irgi patiko. Bet tada toptelėjo, kad rekomendacija buvo Katytės - taigi, reikia atsigręžti į japonus.

Nors, toliau Taškento ir Tian Šanio, kur dar studentavimo  laikais nuklydau, rytuose nesu buvusi, jaučiu jiems nostalgiją. O dabar susižavėjau dar labiau, kai, apart filmų, perskaičiau Haruki Murakami knygą  “Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės”. Atrodytų paprasta istorija apie eilinio japono gyvenimą, vaikystėje užgimusią meilę, kuri keistu būdu lydi jį visą gyvenimą.  Skaitant, ausyse lyg skamba džiazas arba Peras Guntas. Pabaiga man nepatiko, tikėjausi kitokios… Bet, esu dėkinga tai knygai ir Murakami, kažkokiu neištiriamu ir nesuvokiamu būdu, grąžinusiai man tvirtesnį pagrindą po kojomis.

Knygos esmę, mano manymu, nusako tokios eilutės:

“… dabar aš turiu du barus. Bet kartais pagalvoju, jog tai tėra mano vaizduotėje išgalvotos vietos. Kaip kabantys sodai. aš ten sodinu gėles, statau fontanus. Viską kuriu labai skrupulingai, labai tikroviškai. Ten ateina žmonės, geria, klausosi muzikos, kalbasi, o paskui išeina namo. Kaip manai, kodėl kas vakarą daug žmonių moka didelius pinigus, kad ateitų čia išgerti? Todėl, kad visi alei vieno ieško daugiau mažiau išgalvotos vietos. Jie čia ateina tam, kad pamatytų skrupulingai sukurtą dirbtinį sodą, kuris atrodo, lyg plūduriuotų ore, ir kad patys galėtų įsilieti į tokį peizažą”

“Žmogus nėra toks, kad įniktų į kažką pusėtinai nuostabaus. Žmogus atsuka nugarą devynetui pusėtinų variantų ir linksta prie kažko vieno, kas sukelia katarsį. Taip sukasi pasaulis…”

Rodyk draugams

Pro mašinos langą

2012-01-04

Mes jau labai suaugę ir orūs sau. Mes mokame elgtis padoriai ir kilniai, dėvėti tik priderintus rūbus, kalbėti gražiais ir protingais žodžiais, tobulai šypsotis, grakščiai nusisukti ir nesikišti į svetimus reikalus. Išlikti teisiais ir abejingais ten, kur pilna tokių pat kaip ir mes.

Sėdžiu šiltai automobilyje ir nuobodžiauju, laukdama vyro, užtrukusio žvejybos parduotuvėje. Atsainiai klausausi muzikos ir abejingai žvelgiu pro langą.

Ant šaligatvio krašto, palei  “Norfą”, sėdi mažas pilkas susigūžęs Bomžas - toks pat nuobodžiaujantis ir abejingas. Netikėtai prisiartina Pilietis ir, o Dangau, į šiukšlių dėžę įkrinta stiklinis butelis nuo alaus. Bomžas stveria jį “dar šiltą”. Ir tada prasideda. Išsitraukia pirštinę ir taip meiliai, kruopščiai, lyg antikvarinį juvelyrinį dirbinį, nuo kakliuko iki pat dugno lėtai ir stropiai blizgina vertingą radinį. Taip pat atsargiai butelis keliauja į baltą polietileninį maišelį. Tada pasirausia ilgos, aiškiai per plačios tokiam vyriokui, striukės kišenėje, atsargiai ir ilgai skaičiuoja ten saugotus centus.

Mintyse skaičiuoju ir aš, ir labai tikiuosi, kad viskas bus gerai, kad užteks. O jeigu ne?… Ir vos vos sutramdau savyje norą iššokti iš mašinos, prieiti prie vyrioko ir išsitraukti piniginę… Bet. Juk padorūs, save gerbiantys pižonai, privalo sėdėti šiltose mašinose ir, užliūliuoti muzikos garsų, sklęsti mintyse per sočių ir  linksmų Kalėdų, Naujųjų prisiminimus, padūsauti apie bereikalingas išlaidas ir kasdienius banalius rūpesčius ar čepsėti svajojant apie  kaloringą vakarienę…  Tuo metu Bomželis nušvinta, išsitiesia ir negaišdamas patraukia link parduotuvės. Veide - aiškus tikslas, laimė ir viltis.

Rodyk draugams