BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘problema’ kategorija

Gydymai

2014-06-04

Ai, tai ATF užvedė temą apie užpiltines.
Jau esu šiek tiek pasakojusi apie kaimynę Bronę kirpėją. Naudinga tokia kaimynė pasitaikė, kai užsideda akinius, tai ir apkerpa visai pamanomai - kirpykla vos ne kieme, kiekvienos moters svajonė. O mano vyrą dar ir nemokamai, nes jis, tai spyną jai paremontuoja, tai obelį paskiepyja, tai čiaupo tarpinę pakeičia. Turi ir ji vyrą Vytą, berods jau trečią - advokatą, garbaus amžiaus, solidų pensininką, gerokai už save vyresnį. Ir vynioja kirpėja jį aplink pirštą, kaip paklusnią garbaną prieš ir pagal laikrodžio rodyklę. Vienintelė Vyto pramoga ir hobis, kai ištrūksta iš žmonos nagų - domėtis II pasauliniu karu ir Hitlerio “žygiais”.
Bet, ėmė ir nutiko visai nelinksma istorija - prieš keletą metų susirgo žmogelis prostatos vėžiu. Važinėjo jis pas Kauno, Vilniaus specialistus. Praėjo visus su šia liga susijusius pragarus ir skaistyklas…
Visiems juk aišku, kad tokiu atveju, turbūt, ir už šiaudo griebiamasi…
Taigi, parvežė patikimi geradariai jam iš Rusijos stebuklingų žolelių užpiltinės puslitriniame butelyje nuo degtinės už 400 Lt. Ar nuo ypatingų žolių, ar nuo alkoholio, ar nuo kainos, bet ėmė taisytis jo sveikata. Ištuštino, išlašino vieną butelaitį, Bronė kitą užsakė… Energija, nuotaika dabar trykšta žmogus, jau ir apie jo ligą visi primiršome.
Bet, vat, ėmė Bronė kirpėja ir prasitarė man, kad šnapsas lietuviškas, o žoleles čia pat, paežerėj surankiojo… Kaina, aišku ta pati, kaip rusiško varianto…
Tyliu, net vyrui neprasitariu apie jos klastą. Nors, nesmagiai jaučiuosi.
Na, bet svarbiausia juk tai, kad padeda…

Rodyk draugams

Savigrauža

2013-12-04

Paskutiniu metu, kaip išprotėjusi, skaitau beleką. Kažkoks bizas užėjo… Beveik nežiūriu TV, nevaikštau į kiną, kitus renginius. Knyga virtuvėje, knyga miegamąjame. Pavasarį perskaičiau beveik visą Čekuolį - kokį turėjau, kokį gavau. Dar keletą mėgstamų autorių. Dabar pasinešiau ant Č. Bukowskio. To keikūno ir alkoholiko, visai degradavusio amerikono “Paštas” taip sužavėjo, kad dabar jau bibliotekoje pasičiupau kitus jo kūrinius.
Skaitau, nors turiu pakankamai kitokios veiklos laisvalaikiui… Kad ir aplankyti sergantį draugą… Keli mėnesiai jis slaugos namuose, o naujienas sužinome tik iš jo kažkelintos kartos pusbrolio… Dar gyvas… Jis taip pat išdidus, pirmas neperžengia staiga asiradusio Rubikono…
Po to, kai gana intensyviai bendravome, tokia tyla slegia…
Seniai žinojau, kad jis turi vieną didelę bėdą. O, kad tai tik liga būtų… Paskendęs skolose, pardavęs, užstatęs viską, ką turėjo, daug skolingas vienintelei artimiausiai giminaitei, nepaprasto gerumo puseserei, kuri ir laidavo savo turtu, užstatant butą… Tik ji viena jo nepametė iki šiolei…
Mudviejų draugystė nutrūko dar vasarą, kai, parveždama jį iš ligoninės, paklausiau, kaip panaudos nemažą sumą, gautą, išėjus iš darbo, gal grąžins bent dalį skolų. “Pralošiu. Kaip visada. Vienintelis malonumas man, mirštančiam, liko…”- su kandžia šypsena pareiškė…

Kartais aš matau, kaip Jis prisijungia prie skype’o, kaip apie savo ilgametę darbinę veiklą ir fizinę negalią parašinėja asmeniniame blog’e…
O mudu su vyru ir toliau gyvename savo atsiribotą patogų gyvenimą…

Rodyk draugams

Mobiliakas

2013-11-08

Gera turėti senelius, o ir jiems anukai yra visas pasaulis. Kartais vaikaičiai kai ką iš jų paveldi - žemes, dvarus, senus kaliošus ar ligas. Bet dar atsitinka ir taip, kad seneliai ima ir paveldi iš anukėlių. Štai vienos pažįstamos mama iš paauglio anuko Roko paveldėjo mobilų telefoną. Ne, vaikinas nemirė - jis teisiog gavo naują išmanųjį, o močiutę įkalbėjo priimti senąjį. Ilgokai įkalbinėjo. Mat, senolė, pasikonsultavusi su panašia į save drauge, buvo kategoriška: mobiliakai labai kenkai sveikatai. Bet, kai parduotuvėje pasijutusi blogai ilgokai laukė saviškių, dovaną priėmė be ilgesnių bambėjimų. Nešiojosi telefoną išeiginėje rankinėje nuolat, tik beveik niekas jai ir neskambino.   Bet vieną dieną  visgi paskambino, tas pats Rokas. Linksmų plaučių anukas pasitaikė, nes telefonas Lady Gagos balsu sugrojo bažnyčioje, kai močiutė susikaupusi ir išžiojusi burną laukė  šv. Komunijos…Išsigandusi netikėtos staigmenos, senoji užmiršo, kurį mygtuką nuspausti… Ir šėtoniškojo Poker Face išklausė bobutė, visa bažnyčia, kunigėlis ir gal net pats Viešpats… Šią istoriją su ašaromis akyse papasakojo viena pažįstama - vis dar nesusitaiko su mama. Teisingai išmąstė senolės: kenkia sveikatai tie mobiliakai.

Rodyk draugams

Migracijos…

2013-10-05

Neseniai kieme, atkragenusi galvą, kaip kokia naminė žąsis, stebėjau praskrendančius triukšmingų  gervių būrius. Tokia graži, įspūdinga rudens muzika. Tik jų balsai man pasirodė nebe tokie džiugūs kaip pavasarį…

Kitam dangaus pakrašty būriavosi žąsys: dvi padrikos frakcijos susiliejo į vieną, paskui, dar kiek pašūkavusios, išsirinko vadą. Nieko pavojingo nenutuokiantį, apgirksėtą, apspangusį nuo garbės,  pastatė vargšelį dailaus trikampio priekyje - tiesiai prieš žvarbiausius ir skaudžiausius vėjus…

Kad ir ką besakytumėte, bet juk patogiausias ir ramiausias gyvenimas tų, skrendančių viduriuke - nesukančių galvos dėl jau pramintų kelių ir besišaipančių iš paskutiniųjų, kurie vis vejasi lyderiaujančius ir dreba, kad neatsargiai nepasilikų nuo bandos…

Taip keistai rudeniškai besižvalgydama, bandau nerišliai atsiprašyti tų, kas vis užsuka į mano blog’ą… Norėčiau tikėtis, kad ruduo, išvaręs paukščius, sugrąžins mane čionai.

Rodyk draugams

Gyvenimo prasmės

2013-06-08

Užsuku į blog’ą, o čia nauja Katytės istorija apie atostogas. Na, rašyti, tai tu moki, Kate Ant Palangės - pasijutau, lyg pati kartu per barus šuoliuočiau… Ir taip susinervinu, ir taip nuobodu, nelinksma ant dūšios pasidaro… Išpuolu į lauką, ieškoti paguodos. O ten vyras žoliapjovę dūzgina, pievelę pjauna.

- Nu, bet koks nykus tas mūsų gyvenimas, nieko nebėra įdomaus, viskas pasroviui. Negi viskas baigėsi?  Niekur nebeištrūkstam, nieko kvailo ir spontaniško nebeiškrečiam. Viskas suplanuota, teisinga ir tvarkinga, į stalčiukus sudėliota, net koktu. Kaip kokie nutukę žiurkėnai - miesčionys gyvename. Pjauni sau žolę toks susikaupęs ir laimingas.  Aš svajoju, ką čia skanaus savaitgaliui pagaminsiu… Ir taip metų metus… Nejaugi visi tikslai ir svajonės jau įgyvendinta? Argi tokia gyvenimo prasmė?

Vyras išjungia pagaliau tą pragaro mašiną.

- Ar sakei ką?

- Sakau, gal žinai, kokia  gyvenimo prasmė? Ir iš viso, liūdna…

Pasižiūri taip šnairai:

- Na, eik, pasidaryk kokį kokteiliuką. O tuo pačiu iš šaldytuvo man alaus skarbonkę prigriebk.

Nusliūkinu nepaguosta. Et…

Taigi, sėdžiu, gurkšnoju kokteilį ir skundžiuosi…

Ir staiga suprantu, kodėl ir kaip žmogai  ima ir prasigeria…

Rodyk draugams

Stogų čiuožinėjimo metas

2012-12-11

Ar stogai čiuožia dėl to, kad žiema, ar žiema tam, kad būtų kaip čiuožti? Kažkokie panašūs draugų įrašai pasidarė, todėl buvau nusprendusi savo nuotykių neatskleisti. Bet, kai ir Atf čia ėmė daugiau keiktis, nei šypsotis, neatsilaikiau.

Užvakar lengvai apsipykau su vyru, jei pyktį ir sugadintą nuotaiką galima pavadinti lengvu dalyku.

Stovi vyrelis parduotuvėje eilutėje - perka gėrimą (šeštadienį keliaujame į gimtadienį). Aš trypčioju prie durų. Prieš jį, prie kasos savo prekes jau kraunasi tikrų tikriausias bomžas. Staiga jis atsisuka į vyrą ir išpoškina:

- Va, tas ponas - mano vaikystės draugas,  už mane sumokės. Ane, bičas? - ir taip bičiuliškai bando plekšnoti vyrui per petį.

Vyras griežtai numeta jo ranką ir stumteli “vaikystės draugą”. Ar tai manasis sportininkas jėgų neapskaičiuoja, ar bomželio kojos tiek telaiko, bet tas išsitiesia paslikas, garsiai pokšelėjęs pakaušiu į nei kiek neminkštas grindų plyteles…

Pardavėja klykteli: “Žmogų užmušėt”. Aš puolu prie bomžo, o tas jau keliasi. Ačiū Dievui… Akimirksniu prasiblaivo, atsiskaito už prekes ir skubiai neša kudašių…

Visą kelią namo bambu, aiškinu, kokios galėjo būti pasekmės: žmogžudystė, kalėjimas, o kur dar sielos žaizdos… Bendrais ir skaudžiais apsišaudymais prieiname iki to, kad iš kalėjimo aš jo nesulaukiu, susirandu kitą, o jis, grįžęs į niekur, pats tampa tokiu pat bomžu. Ratas užsidaro… Niekam nelengviau…

Šiandien, emocijoms nuslūgus, jau su sarkastišku jumoru prisimename įvykį. Kaltę suverčiame niūriai ir slidžiai žiemai bei čiuožiantiems stogams…

——————-

Ir kai kas šviesesnio mūsų padangėje: naujoji triušienė atsivedė triušiukų - nuostabiausių pūkuotų padarėlių su mažytėmis ausytėmis, mini kojytėm ir net su dailiomis uodegėlėmis. O juk buvom planavę užsiauginti sveiko maisto… Na va, vėl nelinksmai užbaigiau. Žiema kalta…

Rodyk draugams

Toks griežtas laiškas

2012-11-18

Ką tik parvažiavome iš užmiesčio - kartą į savaitę keliaujame pas ūkininkus, nes esame naminio pieno ir varškės mėgėjai. Oras tikrai rudeniškas -  tamsu, nors į akį durk, rūkas, purškia lietus, o reti pakelės medžiai, netikėtai apšviesti mašinos žibintų, tiesia vaiduokliškas rankas, nelinkėdami nieko gero.

Taigi, kokie 5 km už miesto ribos,  prieš pat mašiną staiga išniro VAŽIUOJAMĄJA kelio dalimi ramiai slenkanti žmogysta.  Išdygo iš niekur - iš rūko, iš šešėlio, iš pragaro… Aš net šoktelėjau iš vietos, o vyras užgulė stabdžius ir garsinį signalą. Bobulytė,  šviesiai pilka striuke ir be menkiausio atšvaito, mikliai nuskuodė į kelkraštį.

Šokui atslūgus, pagaliau pasiekėme ūkininkus ir,  jau po keleto minučių, iš lėto važiavome namų link. Atsargiai žvalgėmės, kur toji, mus pašiurpinusi  kamikadzė.

Ir, ką sau manote? Ogi bobelė vėl išdygo - tipena sau važiuojamąja dalimi… Dabar vyras neištvėrė, iššoko iš automobilio, atskaitė jai naudingą nemokamą paskaitą apie saugų eismą (kitaip tariant - stipriai iškoneveikė). Sustojo dar vienas automobilis, kurio vairuotojas ir papasakojo, kad, vos ne kas vakarą ta pati besmegenė šitokiu būdu keliauja namo…

Taigi, mielieji, jei  kelyje, netoli Šiaulių, netikėtai pertrenkėte  blaivią, bet durną bobulę ir turite nemalonumų, kreipkitės - paliudysime, padėsime kuo galėsime.

Jeigu žmonės taip nemyli savęs, kodėl nepagalvoja apie kitus, kurie, galbūt, nenusiteikę jų traiškyti?

Rodyk draugams

Politinis - pramoginis laiškas

2012-11-02

Visą laiką, lyg kokia pašauta rudeninė žąsis,  kvykauju, kad ruduo man tinka ir patinka. Gal tik per daug ramu, per mažai pramogų ir linksmybių - toks susikaupimo ir relakso laikotarpis. Nebent, tik ką praūžusius rinkimus galima laikyti politiniu šou.

Taigi, kai dar prieš tuos rinkimus gera bičiulė ir biški giminaitė Aldona pakvietė kartu nueiti į Ovidijaus Vyšniausko koncertą, beveik apsidžiaugiau. Juolab, kad ir pakvietimai nemokami. Mano vyras kažkaip netoleruoja lietuviškos estrados (va, tik į Mia žiūrėdamas seilę varvina - nu, niekaip neperprantu vyriško skonio), todėl šimtas metų nesilankiau koncerte. Mintyse tvarkingai susidėliojau darbus ir reikalus ir ėmiau laukti atrakcijos. Net baseine pusvalandžiu ilgiau, nei įprasta, paplaukiojau.

Ir čia vėl skambutis iš Aldonos - pasirodo, koncertuos visai ne O.V., o kažkokie patruliai ir dar vienas kolektyvas, dar keistesniu negirdėtu pavadinimu. Be to, tai ne visai koncertas, o vakarėlis su gausiais užkandžiais ir gėrimais.  Ir staiga atėjo nušvitimas į mano pritemdytą protą: visas tas muzikinis-užkandinis reikaliukas - tai rinkiminis vokelis…

Dabar vis pagalvoju, kad reikėjo smalsumo dėlei ten sudalyvauti, bet tie niekadėjai principai, pakišo koją, kaip visada…

O provincija tebekvepia agurkais.

Rodyk draugams

Feministinė provokacija

2012-01-25

Pastebėjau, kad paskutiniu metu blog’e tai pas Gluosnį, tai pas Linoretą gvildenama moterų emancipacijos, net feminizmo problema. Kai suvokiau, jog neįsitilpsiu į komentarų rėmus, nutariau atskirai iškloti savo mintis ir pasidalinti vargana moters dalia…

Perspėjimas: silpnų nervų lankytojams - toliau neskaityti.

Pirmasis mano išnaudojimas kaip moters prasidėjo žiloje senovėje, kai, dar draugaujant su būsimu vyru apsilankėme jo mamos sode. Labai jau skanūs obuoliai kabojo aukštai medyje, todėl, ilgai nesvarstęs, vyras švystelėjo mane obelin, pavymui dar krepšį mestelėjo. Laiminga, pasiekusi tokias gyvenimo aukštumas, strykčiojau nuo šakos ant šakos, lyg makaka, rinkdama pačius gražiausius vaisius. Ir tada iš savo aukštybių išgirdau, kaip  dar būsima anyta, susiėmusi už galvos aikčiojo, kad moteriai toks “sportas” labai jau nepridera. Pasijutau kaip nuodėmingoji Ieva, metama iš Rojaus. Bet, dabar galvoju, kad jai tada tų gražiausių obuoliukų pagailo…

Deja. Kuo toliau, tuo labiau buvo naikinamas mano moteriškumas. Kai įsigijome namą, tai ir plytas, ir akmenis savo gležnomis moteriškomis rankelėmis ne dėl kūno linijų tobulinimo kilnojau - na, net negalėčiau pasakyti tiksliai dėl ko - pinigų stygiaus ar noro kuo greičiau įsikurti. O gal iš didelės meilės vyrui.

O didžiausia lyčių (ne)lygybė pasireiškė, kai valėme šulinį. Kaip manote, kas tupėjo jo dugne, septynerių rentinių gylyje (padori dama net nesivargintų išsiaiškinti, kas tas rentinys) ir, pamynusi savo klaustrofobiją ir dar šimtą kitokių fobijų, gramdė šulinio dugną iki balto smėliuko? Kaimynės tik tulžingai kraipė galvas, užtat kaimynai garsiai pavydėjo mano vyrui. Vien dėl to jau verta buvo užsiimti tokia speleologija - archeologija.

Neseniai paskambino geriausia draugė ir kad ėmė entuziastingai sveikinti… Aš, žinoma, nepraleidau progos pasišaipyti, kad ji smarkiai pavėlavo - Naujieji ir Trys Karaliai jau kur nukeliavę… “Taigi jūsų vestuvių metinės,” - net pyktelėjo. Aha, kitą dieną nupirkau pačią ilgiausią ir raudoniausią rožę ir čia pat įteikiau nustebusiam ir laimingam vyrui. Tuo pačiu energingai prisitraukiau ir pabučiavau, vos ne plojant gėlių pardavėjoms. Ir, jei kas užginčys, kad turėjo nutikti priešingai, galiu užtikrinti - tikrai buvo verta…

Taigi, jei kada kam prireiks pastumti iš pusnies mašiną ar padiskutuoti apie novatorišką namo šildymo sistemą - aš jūsų paslaugoms. O rankinėje visada nešiojuosi metrą - ruletę ir kamščiatraukį. Juk niekada negali žinoti, ar netoliese bus vyras, kai smagioje trapių moteriškių draugijoje staiga ims troškinti.

Rodyk draugams

Viešas laiškas. Ir Sausainukai su patrepsėjimais

2012-01-22

Gavau netikėtą anoniminę žinutę iš mano blog’o lankytojo(-os). Keista, švelniai tariant, žinutė. Pikto, nelaimingo, ligoto žmogaus. Sako, kad neatpažįsta manęs blog’e … ir ne tik tai…   Na, iš mane pažįstančių, tai, kiek aš žinau, tik trys asmenys čia užsuka.  Ir tai gerokai per daug… Anonimiškumo praradimas jau įstato į rėmus, pristabdo laisvę interpretacijoms, galų gale, apriboja nuoširdumą… Net nuosavas vyras nieko neįtaria apie bernadetos egzistavimą. Nors, gal tik neišsiduoda?… (Brangusis, jei čia randi kažką per daug teigiamo apie save, tai, atmink, kad tai tik kažkokios Bernadetos blog’as, todėl per daug nepasikelk:) Ai, ir dar, manau, kad savo blog’e galiu tvarkytis ar pramogauti ir grybauti, kaip nuosavoje pievoje, ir tikrai gaila, kad net tai kažkam užkliūva.

Na gerai, kad  neprarasčiau nenusivylusios namų šeimininkės įvaizdžio, reikia greitai atkapstyti senąją Bernadetą ir bandyti kiek pakeisti kvapą ir skonį. Taigi, imu pakelį šaldytos bemielės sluoksniuotos tešlos su gausybe visokiausių E . Ant lakštų barstau cinamono miltelius su  cukrumi, vynioju ir pjaustau griežinėliais. Kepu 10 - 15 min. iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ir turiu Sausainius su Patrepsėjimais (mes taip juos vadiname, bet čia jau kita  istorija) - greitus, gražius, pigius, skanius, todėl staigiai ir nepastebimai išnykstančius. Iš serijos: Dingę…

Deja, gal nuo sausainiukų, o gal nuo tingaus gyvenimo būdo, laimingos kalorijos susitelkė į dailų riebalų sluoksnį, ir įsikūrė įvairiose kūno vietose. Mano svoris pasiekė visų laikų rekordą ir net išsišiepęs grasina dar įspūdingesniais rezultatais.

Taigi, paskelbiau karą, ir todėl jau keli vakarai mano virtuvėje,    ant autostrados, vedančios teisiai į šaldytuvą, pačioje matomiausioje ir nepatogiausioje vietoje,  įsikūrė svarstyklės…

Dar viena priemonė prieš kalorijas - šilti ir patogūs batai, ausinė kepurė 1 eurą ir be galo laimingas, garuojantis Barsas, iki žemės iškritusiu liežuviu,  smagia ristele vakarais kartu su manimi klampojantis po sniego pusnis.

Rodyk draugams