BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘šventės’ kategorija

Žali žmogeliukai man nebebaisūs

2014-07-07

Važiuojame sekmadienį link namų, dvidešimt pirma valanda. Jau nebetoli. Užsukame į pustuštę degalinę.
Ir čia nušvinta akys ir širdys: du jauni užpylėjai ir pusamžė valytoja, prisidėję ranką prie širdies, garsiai traukia: “…tegu Saulė Lietuvoj tamsumas prašalina…” Moters balsas gražus, stiprus, kaip kokia mama su vaikais ji didžiuojasi esanti lietuvė.
Kol susivokiu prisijungti, trijulė jau baigia, šypsosi, grįžta prie darbų. Aš susijaudinusi pasveikinu su šventėmis…
Viskas atrodo taip natūralu, paprasta, lyg kasdien dieną pradėtume ir baigtume himnu. Ir visai jiems nesvarbu, mato kas nors ar ne, ar filmuoja televizija, ar blykčioja kameros ir stebi rinkėjai. Tą minutę jie yra patys savimi…
Ramu ir man. Viskas švaru ir aišku.

Rodyk draugams

Švenčių belaukiant su Napoleonu

2013-12-17

Pajutau, pati sau kiek netikėtai, kad man žiauriai patinka Kalėdos. Gal net ne tiek pats švenčių momentas, kiek ruošimąsis joms. Tas laukimas, dovanėlių pakavimas ir išpakavimas (tai irgi visai smagu, net jei ten dažnai nereikalingi dalykėliai). Net miesto, prekybcentrių komercinis spindesys, raudoni kaspinėliai, blizgučiai, muzika - ta senoji (Cris Rea, Džordžas Maiklas ir pan.) labai praskaidrina nuotaiką ir nuspalvina ūkanotą, visai nežiemišką dieną. Kyla įtarimas, kad tam ir sugalvotos Kalėdos.
Ir nesiutina draugų kiek netikėti vizitai ir sveikinimai, ypač tokių, kurie apsireiškia tik vieną du kart metuose…
Patinka eksperimentinių pyragų, meduolių kepimas, jų kvapas, tas nerimas - kas čia gausis, ką sukūriau, kaip įvertins…
Prisipirkau keksų ir mažulyčių keksiukų formų. Vyksta sėkmingi jų išbandymai. Svarstykles pakišau giliai po spinta, tegu ramiai laukia kitų metų - švenčių metu bet kokie pasvarstymai apie viršsvorį yra tabu.
Na, neištversiu, įdėsiu pamėgto Netikro Napoleono receptą. Tai labai paprasta, skanu ir greita. Toks skubančių ar pritinginčių gaspadinių išsigelbėjimas.
R e i k ė s:
1 Pakelio šaldytos sluoksniuotos bemielės tešlos
200 g sviesto
1 indelio kondensuoto pieno
1 citrinos žievelės
vanilės (ekstrakto, vanilinio cukraus ar ankšties, ką turiu)
1 šaukštą brendžio
migdolų drožlių (nebūtinai, kartais vietoj jų naudoju džiūvėsėlius)
imbiero miltelių šaukštelį (jei kas mėgsta)

Tešlos lakštus supjaustau plonomis juostelėmis iki 1 cm storio ir kepu iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje kol gražiai paruduoja ir išsipučia. Atvėsinu.
Sušildytą sviestą, kondensuotą pieną, vanilę, brendį, nutarkuotą citrinos žievelę, imbierą išsuku iki vienalytės masės.
Paruoštu kremu plonai patepu maistinę plėvelę. Tada ant jos kloju dalį iškeptų juostelių, vėl tepu kremą, vėl juostelių. Visą tą sukrautą gėrį tvirtai suvynioju, suspaudžiu, gan stipriai bet ne per smarkiai, kad nesigautų košė. Palieku šaldytuve mažiausiai parai. Gaunasi pailgas vyniotinis.
Kai svečiai jau išsižioję laukia skanėsto prie kavos, išvynioju, apibarstau džiūvėsėliais arba riešutų drožlėmis ir vaišinu.
Visada būna per mažai ;)

Rodyk draugams

Laiptelis

2013-06-13

Tai įvyko jau prieš savaitę, tik niekaip neprisiruošiau parašyti. Vis kažkas trukdė…
O viskas prasidėjo dar anksčiau, kai pusbrolio žmona paprašė padėti priimti Sutvirtinimo sakramentą - pabūti kaip ir krikštamote. Sutikau iš kart, nors nelabai ją mėgstu (neatrandam bendros kalbos - aš apie batus, ji apie ratus, gal todėl, kad beveik nebendraujame). Bet, tiek pusbrolis, tiek ši jo antroji žmona yra tvirtai tikintys, todėl nusipelno mano pagarbos. Ir dar, šiek tiek savanaudiškai, tokiu poelgiu sugalvojau sau nusišluoti kokį laiptelį link visų taip trokštamo Dangaus…
Bet, pažadėjau ir … pamiršau. Skambina ji man iš vakaro pasitikslinti, o aš net nepajuntu, kaip susikeikiu: “Ot, velnias…” Va, tada viskas ir prasidėjo, prisišaukiau nelabąjį…
Pirmiausia, iš kažkur atsirado stiprus noras imti ir atsisakyti…
Antra, kaip tik tą dieną buvau sutarusi su savo kirpėja, toji išvyksta mėnesiui, taigi, teks auginti kasas.
Trečia, prieš pat šventę, belyginant suknelę, sugedo lygintuvas. Aišku, jam buvo jau šimtas metų, bet keletą minučių dar galėjo pagyventi. Teko vilktis visai ne tą, ką planavau, o tai jau arti tragedijos - kiekviena moteris paliudys.
Ketvirta, žinoma, kaip visada, nebuvo mašinos, todėl teko važiuoti mikriuku. Bet atvykau gerokai per anksti, beslankiodama “Saulės mieste” sutikau draugę, susėdome gerti kavos. Ir vėl nelabasis sugundė sukirsti įtartiną sūrio pyragą… Suveikė greitai… Iš tuliko atskuodžiau bažnyčion per penkias minutes, porą min. iki atvykstant Vyskupui. Giminaitė jau kalbino kažkokią vietinę davatkėlę į mano dubleres…
Toliau, ačiū Dievui, siuntusiam man tokius išbandymus, viskas vyko nuostabiai sklandžiai. O kai priėjome prie Vyskupo, kai jis šiltai pažvelgė tiesiai į akis: “Ramybės Jums..”, pajutau vos ne ašaras akyse…
Vis prisimenu, kaip Lewio “Perelandroje” skaičiau apie padarus iš “e” raidės, kurie pagrindiniam herojui, panašiai, kaip man, bandė sutrukdyti atlikti gerus darbus… Nelaikau savęs tvirtai tikinčia, bet linkstu link to. Ir, kai Vyskupas pasiūlė bent vieną rožinio dalį kasdien sukalbėti, grįžusi susiradau tuos mamos medinius karoliukus su kryželiu…
Iš atsargios agnostikės gal pamažu ir sunkiai pereisiu į sekantį lygį.

Rodyk draugams

Su Naujaisiais, su artėjančiais (…tik biški gal per anksti?)

2012-12-30

Prisiminiau gan keistą liaudišką paprotį - metų gale po kaimą ar miestą tampyti kelmą. Taip, esą, išvarytum visus neramumus, negandas ir nuodėmes iš dvasios ir kūno… Tempti kelmą per miestą man lyg ir nejauku būtų - tas iškilmingas tautiškas žygis, ko gero, pasibaigtų kokioje nors visai neromantiškoje valdiškoje įstaigoje.

Galėčiau savo nuodėmes tąsyti po kiemą - jis pas mus nemažas - visos išsibarstytų, bet, va, kelmo tai kaip ir neturiu pasiruošusi tam kilniam reikalui…

Todėl, pasičiumpu savo ištikimiausią draugą Barsą už pavadėlio ir keliaujame toli, į apsnigtas pievas. Ir tampo šunėkas mane uždusęs, kaip kokį nusipenėjusį nuo tingaus gyvenimo kelmą. Bent jau jis taip apsivalys savo juodą šunišką dvasią. O gal, tuo pačiu,  ir mano koks nors rūpestis pasimes ar pasislėpusi nuodėmė užklius ir susigėdusi pasiliks už aptirpusios aštrios pusnies…

Visus savo virtualius bičiulius sveikinu su artėjančiais 2013-aisiais ir linkiu juos sutikti ramiomis mintimis, atviromis akimis ir  atlaidžiomis širdimis. Linksmų Naujųjų!

Rodyk draugams

Snieguotas Kalėdinis pozityvas

2012-12-24

Kai dienos tokios trumpos ir niūrios, Didis, viską įžvelgiantis ir nuspėjantis Protas sukūrė Šventę. Ir tapo šviesiau, šilčiau, geriau. Ir mes bandome tapti šviesesniais sau patiems, šiltesniais svetimiems, geresniais saviems… Nors truputėlį, nors smulkmenose.

Atidariusi pašto dėžutę radau keletą vokų. Porą  mielų, popierinių, ranka rašytų atvirukų. Jie nuo pačių geriausių, niekada nepasiduodančių draugių. O aš ir vėl sveikinimus patikėsiu kompui… Dideliai nuostabai, šalia radau dar vieną voką - be adreso, baltą, švarų, kaip Kalėdų sniegas. O jame - plotkelis (kalėdaitis irgi gražus žodis, bet man įprasčiau plotkelis. Beje, valgau  irgi šližikus, o ne kūčiukus).  Nujaučiu nuo ko ši dovana, ir dėl to dar šilčiau…  Supratau - prasideda Kalėdų stebuklai.

Todėl vėl kantriai šypsausi vienišai senutei  Stefai, nukasusiai snieguotą takelį tiesiai per savo rūtų - mėtų darželį iki mano tvoros tam, kad galėtų patykoti, kada pareinu ir kalbinti, kalbinti, kalbinti…

Ir susigraudinu matydama, kaip kita jauna kaimynė energingai kasa sniegą link apsnigusios obels palangėje dėl to, kad pakabintų lesyklėlę ir jos sūnelis matytų, kaip ten apsilanko zylutės. Ir visai nesvarbu, kad vaikiukui vos trys mėnesiai…

Taigi, visiems blogeriečiams linkiu, kad maži stebuklai virstų milžiniškais. Net jei tokius juos matysime tik mes patys…

Gerų, linksmų ir nerūpestingų Švenčių.

Rodyk draugams

Išsikrovimo diena ir kitokie žiemos malonumai

2012-02-05

Ryte, kai nieko iš dienos nesitikėdama, tingiai ieškojausi filmo, į duris pasibeldė pati energingiausia draugė. Išgyrusi minus 25 laipsnių privalumus lauke ir sugėdinusi tinginiautojus, dideliam Barso džiaugsmui, ištempė mudu pasivaikščioti, tiksliau pasibėginėti. Netikėtas oro gaivumas, sniego švarumas ir viską nušviečianti šviesa, degantys skruostai ir maudžiantys raumenys priminė, kad kiekvieną metų laiką reikia sutikti, priimti ir panaudoti tinkamai. Nieko nevalia praleisti ir, net spaudžiant tokiam šaltukui, atrasti jėgų susidraugauti su lietuviška žiema.

Šaltis išvaikė sustingusias ir nereikalingas mintis, o ryškiausia saulė apšvietė tamsius ir uždulkėjusius smegenų plyšelius, todėl grįžusi į kambarį iš kart supratau, kad kaip tik šiandien labai pravartu užsiimti savo organizmo valymu - išsikrovimo dieta. Tokia šauni teorija, ja tikiu ir net porą kartų esu taip dariusi. Energijos perteklius dar niekada nepakenkė. Taigi.

Aš:

- Šiandien skirkime laiko tik sau, valykime organizmą  ir pasiskelbkime iškrovos dieną. Juolab, kad ir  ką nors gaminti taip tingisi…

Vyras:

- Na, taip… gerai. Beje, spintelėje dar turime vakar tavo keptų bandelių.

——————————————————————-

Taigi, pirmiausia iškrovėme spintelę, o paskui įsisukome į šaldytuvą...

Ant vakaro būsime pilnai išsikrovę.

Rodyk draugams

Tebūnie vėl šventės…

2011-12-23

Jauna giminaitė studenčiokė Gintarė grįžo atostogų į gimtąjį Žemaitijos miestelį. Tėvai užsienyje, todėl šeimininkauja viena. Žiūriu, skaipe šokčioja žinutė nuo jos (vertimas iš žemaičių kalbos nepridedamas):

Gintarė: - laba, ka reišk, ar galit išverst iš rusų į lietuvių: stancii nie naidieny podkliucite antenu? Pas mani nėr rusiškas klaviaturas.

Aš:  - Stotys nerastos, prijunkite anteną. Tu kuo ten užsiiminėji?

G. - teliks ruode ruode ir nebruoda

Aš: - aha, tai atjungta antena?

G. - jauciu lauke apšale, nes trobuo judink nejudinis ta kištuka

Aš: - nenudribk nuo stogo

G. - nelipsiu šnd ant stuoga nė ant aukšta, ten elektras ta nėr

Aš - gerai, sėkmės

G. - nuje. Iki.

(Panorau išsisaugoti mūsų susirašymą:)

O visiems visiems blogiečiams linkiu ramių, jaukių, taikių švenčių. Ir, jei kartais taip nutiks, kad teliks nebruodys, lai visada būna šalia tie, su kuriais apie teliko egzistavimą net neprisimintumėte. Nors, būti vienam reiškia ne būtinai tą patį, kas būti vienišam, geriau  šventes sutikite apsupti pačių mylimiausių ir artimiausių žmonių.

Rodyk draugams

Tobulas šeštadienis

2011-12-17

Staiga supratau, ko man reikia. Išbraukiau ir ištryniau visus planus - užrakinau duris ir rūpesčius,  išjungiau muziką ir pasikviečiu tylą… Ir štai - kambaryje tylu tylu, tik už lango monotoniškai ir nerūpestingai šnara nepiktas gruodžio lietus. Ir niekur nereikia skubėti, ir niekas nesibeldžia į duris… Ant staliuko garuoja didelis puodelis kavos, rankose storas detektyvas. Širdyje ramybė ir darna, o mintyse tik viena viltis, kad niekas visos tos idilės nesugriautų…

Kartais, kad pasijausčiau tobulai, man reikia tiek nedaug… Kartais pasyvi tinginystė  yra gėris…

Rodyk draugams

Tebūnie šventė…

2011-12-01

Šių metų lapkritis ir jau beprasidedantis gruodis man ir mano piniginei - sunkių išbandymų metas. Dvejos, visiškai skirtingos vestuvės, niekam tikusios krikštynos, neišvengiamai artėjantis artimo giminaičio jubiliejus, namo ir automobilio draudimas, o ir Kalėdos čia pat… Ai, kad prižliumbiau čia didžiulę balą, net kaliošus prisėmiau…

Todėl šiemet nutarėme nešvęsti vyro gimtadienio. Įteiksiu gėlę, ramiai, romantiškai pavakarieniausime dviese namie… Svajonė…, kuri ką tik subliuško.

Prieš kelias dienas paskambino vyriausia vyro sesė Aldona - norim ar ne, bet užlėks su savo vyru po darbo broliuko  pasveikinti. “Tu nieko nesiruošk, mes tik kavos…”  O.k.

Šiandien ryte vėl skambina: “Žinai, netikėtai susiskambinau su Jolanta (kita sesuo), tai irgi norėtų jus aplankyti, ateis su draugu… Po pauzės ir mano neužtikrinto “Gerai…” skuba atsiprašinėti: “Žinau, žinau, šiemet nešvęsime, mes tik trumpam, tu sumakaluok vieną iš savo skaniųjų pyragų…”

Pavakare vėl skambina ta pati sesė: “Susitikau visai netyčia mieste Eglutę (dar viena l. artima giminaitė;), jau turi vestuvių nuotraukas, tai, sakau, gal kartu visi jas ir peržvelgsime per  gimtadienį? Ir dar pusseserė Jolitėlė su vyru užeis. Labai jau jus seniai matė, pasiilgo…”

Ačiū, Aldona, ačiū, einu, išpilsiu ašaras iš kaliošų, išsigręšiu kojines ir lombarde užstatysiu Barsą…

Rodyk draugams

Po Šiluvos atlaidų

2011-09-26

Gimtadieniui draugai padovanojo mėnesio narystę sporto klube.  Aišku, apsidžiaugiau, bet tuoj pat susimąsčiau: gal tai turėčiau suprasti kaip subtilią užuominą? Juk visą vasarą kepiau mėgstamiausią obuolių pyragą ir, nori nenori, jo paragauti teko visiems, taip pat ir pačiai kepėjai.  Taigi, jie dovaną man išrinko visai nesuniai.

Deja, kol kas nelabai galiu ja pasinaudoti.

Atfatf nuotraukos suviliojo ir priminė, kad nesu buvusi Šiluvoje. Jam tai dar vienas laiptelis link Dangaus, nes aš stvėriau giminaitę ir, vieną šiltą rudenišką rytą nudūmėme tenai.

Žavingas miestelis ir visur tvyranti gera aura paliko puikų įspūdį.

Tik, gal dėl to, kad mudvi nelabai nuoširdžiai meldėmės, o gal per daug blizginome akis  į gausybę tą dieną ten susirinkusių dailių uniformuotų pareigūnų bei angelų sargų orkestrą,  grįžusios abi netrukome patirti traumas - ji susilaužė koją, o aš, lygioje vietoje griuvau ir susižeidžiau ranką…

Taigi,  ir toliau kepu pyragus ir lankau ant vienos kojos šokuojančią giminaitę, nuobodžiaujančią ir nekantriai laukiančią manęs su dėžute šokolado… Kramsnojame abi saldumynus, gurkšnojame kavą (ir kai ką prie kavos) ir prisiekinėjame viena kitai, kad, vos pasveikusios, pulsime sportuoti…

Rodyk draugams